EUGENIJUS ALIŠANKA

Apie keliaujančius rašytojus

Tradiciškai visi ko nors verti rimtesni pasvarstymai globaliomis temomis pradedami nuo Adomo ir Ievos. Savuosius pradėsiu nuo kiek vėlesnių laikų – nuo Abelio ir Kaino, tikiuosi, manasis autoritetas dėl to pernelyg nenukentės.

„Teisybė, Kainas buvo prakeiktas ir jo bausmė, kaip ir jo neapykanta Abeliui, taip pat persiduoda iš kartos į kartą. Todėl būk prakeiktas toli nuo žemės, kuri atvėrė savo burną priimti tavo brolio kraują iš tavo rankos. Kai dirbsi žemę, ji nebeduos tau daugiau savo derliaus. Tu būsi bėglys ir klajūnas žemėje. Taigi Kainas pasmerkiamas sunkiausiai, jo akimis, bausmei: jis turi tapti klajokliu, koks buvo Abelis. Kainas pasipriešina šiam nuosprendžiui ir jam nepaklūsta. Pasitraukia toli nuo Viešpaties veido ir pastato miestą, pirmąjį miestą, kurį pavadina Henochu.

Aš tvirtinu, kad šis prakeiksmas, kritęs ant žemdirbių, vis taip pat nusistačiusių prieš savo brolius klajoklius, neišnyko ir mūsų dienomis. Žemė jų nebeišmaitina, ir žemknisiai priversti iškeliauti, susikrovę mantą.“

Šitaip rašo Michelis Tournier savo romane „Girių karalius“. Vargu ar jam rūpi tik žmonės, auginantys kiaules, vištas ir rapsus, juo labiau man, auginančiam akmenis, ir ne tik užantyje. Argi čia neįžiūrime ir dramatiškos rašytojų situacijos? Leisiu sau susiaurinti paskutinę pastraipą, vietoj žodžio „žemė“ įrašysiu „kalba“ – ir ką perskaitysime? „Aš tvirtinu, kad šis prakeiksmas, kritęs ant kalbadirbių, vis taip pat nusistačiusių prieš savo brolius klajoklius, neišnyko ir mūsų dienomis. Kalba jų nebeišmaitina, ir kalbaknisiai priversti iškeliauti, susikrovę mantą.“ Dabar tarsi aiškiau, dabar matos, kur link suku. Šnekėsiu apie keliaujančius rašytojus.

Nešioja jie Kaino žymę, nors ir ne visi pripažįsta ar ją atpažįsta. Sėslieji į juos žiūri su įtarimu, gal bijo, kad vėl rankos nepakeltų prieš artimą savo, gal tiesiog užuodžia svetimų kraštų dūmus ar kvepalus. Nėra namų, nėra šeimos be dūmų, tvyro tarp jų regimos ir neregimos įtampos. Ir be pavydo neapsieinama. Ko tik nesu pavydėjęs broliui savo – ir pieno buteliuko pradžioje, ir bohemiškos chebros vėliau. Keliaujantys, vis dažniau pastebiu, vengia pasakotis apie keliones, suka kalbą į kitą pusę, vis apie orus, apie knygas, gal taip ir geriau, visiems ramiau. Čia tik privatus, kone intymus reikalas. Beveik kaip apatinių lentyna ar piniginės turinys. O, tu Lietuvoje? – nustemba. Iš kur grįžai? O kur dabar? – klausia tūlas, o keliaujantysis teisinasi, aš teisinuosi, tarsi būčiau kaltas, gal ir esu, visi mes krikštyti, nuodėmingi katalikai. Ir kam rūpi, kad gal jau pusę metų nebuvau pajudėjęs toliau nei Zabarija, nepasigenda manęs geležinių vilkų miestas, kaip rašė Herbertas: „Nuo šiol nebebus manęs jokioj bendroj nuotraukoj.“ Tikriausiai nešioju Kaino žymę kaktoj, bet ji ne Gorbačiovo apgamas, iš toli nesimato. Iš arti irgi, tiesą sakant.

Autoraus nuotrauka

Autoraus nuotrauka

Kadaise neprašytas pasakodavau, net tikėjau, kad visiems turėtų būti įdomu, – ir iš kur šitoks naivumas, negi viską galima suversti jaunystei? Štai neatmenamais laikais, nepriklausomybės pradžioje, grįžau iš Amerikos po trijų mėnesių literatūrinės programos Ajovoje, be įspūdžių, vežiau ir apkūnų butelį „Jim Beam“, Czesławo Miłoszo mėgstamo gėrimo, dar linkėjimų nuo paties poeto iš Berklio. Buvau užsidegęs Valdybos rašytojams raportuoti apie literatūrinį gyvenimą Didžiojoje žemėje, tačiau visai netikėtai – gal tik man netikėtai – tarp kitų klausimų manajam vietos taip ir neatsirado. Burbono butelį išgėriau tą patį vakarą su atsitiktiniais sugėrovais „Suokalbyje“, išvadas dariausi vėliau, veidrodyje ieškojau pirmųjų Kaino žymių. Tiesą sakant, tos žymės man rūpėjo ne labiau negu pirmieji žili plaukai. Žilė galvon, tai jau rimčiau.

Su įtarimu žiūri sėslieji į keliaujančius, nėra ko slėpti. Jeigu važiuoji į festivalį arba gyveni kūrybos namuose – labai įdomu, kaip ten įsitrynei? Jeigu tavo kūrybą verčia į kitas kalbas, tai gal taip ir rašai, kad būtum verčiamas, kad būtum išverčiamas, kurpi euroromanus ir euroeilėraščius? Įtartinas ir visas anatvorinis pasaulis – nepažįstami ir nesuprantami ten literatūrinius žaidimus žaidžiantys žmonės, jų taisyklės ir vertybės, hic sunt leones, o kur liūtai, ten ir cirkas, kur cirkas, ten ir klounai. Keliaujantys klounai. „Čia jiems tas pat, ar tu aukščiausios prabos, ar trečiarūšis poetas, unikali kalbos gyvybė vertimuose, net ir vykusiuose, tuose didelės didelio poeto kūrybos kitakalbiuose fragmentėliuose, šiaip ar taip, dažniausiai prateriota.

Užsieniai – štai kur puiki terpė mums, vidutinybėms! Užsieniai suteikia svorio, reikšmės, prasmingumo iliuziją – tavo dydžiui ir reikšmei neadekvataus aukščio postamentą.“

Taip rašo Aidas M. atsidūręs Vienoje, panašiai galvoja ir kiti sėslieji, supaprastinus skambėtų maždaug taip: aukščiausios prabos, nenormalieji, nepatogieji gyvena sėsliai, o keliauja tik vidutinybės, sušukuotieji. Taip taip, traukiu iš rankovės kozirį, dar dirbdamas Rašytojų sąjungoje tarptautininku, į „Poezijos pavasarį“ buvau atsikvietęs Seamusą Heaney, Tomą Tranströmerį, Tomažą Šalamuną, jiems Lietuva buvo užsienis – argi ne puiki terpė vidutinybėms, taip jiems ir reikia. Taip taip, sutinku, su pavyzdžiais toli nenukeliausi, jie dažniausiai tik patvirtina išimtis. Bet argi ne išimtimis remiasi gera literatūra, kuo gi dar? Jeigu ne, tai kaipmat įpuola į sociologijos glėbį. O sociologijai nebejaučiu meilės, tiesą sakant, niekada ir nejaučiau, geriausiu atveju – silpnybę skaičiams, štai bene kas savaitę apklausos džiaugsmingai praneša, kad Lietuvos žmonės labiausiai pasitiki gaisrininkais, o aš, po galais, vis švaistau pinigus, draudžiuosi nuo vieno vienintelio baubo – nuo gaisro.

„Abudu Adomo sūnūs, manoma, (p)rašė dūmais“, – (p)rašo Alfonsas A. Abudu sūnūs žaidė su ugnimi. Rašytojai žaidžia su parašytomis ir neparašytomis istorijomis, su angelais, su mirtimi, su kalba, su rimais, žaidžia gražiais paviršiais, vyno nuosėdomis ir kortomis. Būna, kad pirmiausia rašo ir tada prašo, kiti atvirkščiai – prašo ir tada rašo. Keliaujantys paprastai prašo stipendijos, bet ir prašydami rašo, rašo paraiškas, žada užbaigti neužbaigiamą knygą, parašyti neparašomą romaną, išversti neišverčiamus eilėraščius. Ką iš tiesų rašytojas rašo parašęs paraišką, žino tik jis pats, nes niekam tai, tiesą sakant, ir nerūpi, projektai gyvena savo atsietą gyvenimą, jiems rašytojas tėra eilutė ekselio lentelėje. Rašytojas ryžtasi rašyti abejotiną literatūrinę vertę turinčius tekstus, turiu galvoje paraiškas, ne iš gero gyvenimo, kalba jų nebeišmaitina, ir kalbaknisiai priversti iškeliauti, susikrovę mantą. Taip ir matau Lietuvą iš paukščio skrydžio: šimtai laukinių alkanų rašytojų, sumetę nešiojamuosius, planšetinius, išmaniuosius vežėčiosna, traukia karavanais į Vakarus. Ne ką geresnė ir pasiliekančiųjų dalia, sėslieji irgi ne visada prasimaitina iš savo kūrybos, vieni turi antrą pilietybę, atsiprašau, profesiją, kiti, užspeisti į kampą, (p)rašo Žmonos ar Valstybės stipendijos. C’est la vie, kaip sako fatališkieji prancūzai. Kažkoks Somalis Europos centre.

Tūlas sakys, kad vaizdas sutirštintas kaip kondensuotas pienas, bet, pamenu, būtent jo labiausiai trūko vaikystėje iki laimės. Sykį aptikau močiutės slaptuose podėliuose po spinta vieną indelį, praurbinau žirklėmis ar peiliu, koks skirtumas kuo, abu įrankiai froidiškai aštrūs, praurbinau dvi skyles ir išsiurbiau visą tirštimą iki dugno iškart, tuščią skardinę paslėpiau. Laimė pramaišiui su nusikaltimu. Laimei, be bausmės. Kodėl tai prisimenu dabar, gerdamas juodą kavą Vienoje? Gal todėl, kad rašymas ir yra trumpalaikė laimė pramaišiui su nusikaltimu, prancūzų postmodernistai sakytų – su transgresija. Gal todėl, kad čia atsidūriau ne tik dėl to, jog kalba manęs neišmaitina. Kad įkandin Alfonso Nykos-Niliūno galiu pradėti savo biografiją jo sakiniu: „Po to, gulėdamas lopšyje arba lovoje, jau ištisas dienas svajodavau, kaip čia pasiekus duris ir perlipus per slenkstį, kuris man tuomet atrodė nelyginant koks Cerberis prie Hado karalystės vartų, rūsčiai ir negailestingai tikrinąs kiekvieną norintį įeiti arba išeiti.“ Kad iki šiol lipu per tą slenkstį, net ir sapnuose.

Kiekviename sapne yra keli procentai nusikaltimo sudėties. Panašiai kaip „Vegetos“ prieskoniuose turėtų būti druskos, nors jos ten yra kur kas daugiau. Ar viagros tabletėse pieno cukraus. Pastarųjų saldumo nesu išbandęs (nors būčiau linkęs, kad ištikus kartėlio akimirkai ir vaistai būtų kartūs kaip memento mori ar bent jau kaip ruda šlykšti tyrė vaikystėje, kurios gaudavau okupuotas spalinukių), bet tai tik laiko klausimas, nukirstų cinikas arba vyriškosios psichologijos žinovas. Visi vyrai eina į kairę, ir tai – tik laiko klausimas, skelbia verdiktą seksologas moteriškame portale, trinu rankomis, taigi kiek procentų nusikaltimo sudėties yra vyro gyvenime, kai jis net nesapnuoja?

Tame sapne, seniai seniai, kai raudonojo Spalio askaridės dar dauginos visų mūsų kūnuos, jau nesyk tą netikrą istoriją esu pasakojęs įvairiomis progomis, paįvairindamas naujomis detalėmis, vis pagražindamas, kol pats ėmiau tikėti, kad viskas taip ir buvo, – tame sapne svarbiausias personažas buvo tvora, aukšta ir tikriausiai apėjusi rūdimis, kaip ir dauguma mūsų kiemų tvorų. Kvadratinės plieno tinklo akys ganėtinai mažos, kad netilptų ranka ar kokia kita žmogaus kūno dalis, bet pakankamai didelės, kad kiekvienoj tilptų po vyzdį, aišku, tik iš vienos pusės. Ano amžiaus pradžioje šveicaras Jungas ar austras Freudas būtų trynę rankas, štai klinikinis atvejis, kai susiduriame su tvoros simbolika, noras įveikti tą tvorą ar ką nors įkišti į ją tik patvirtina teoriją apie užslopintą libido, apie pacientui būdingą aiškią neurozę, kurios gydymas gali užtrukti ir visą gyvenimą. Dar nepasakiau: sapne labai aiškiai žinojau, kad kitapus tvoros – jau Lenkija, o kai sapno mechanikos pasiūlytais nelegaliais būdais atsidūriau anapus, pajutau palaimos dvelksmą. Anapus nebuvo nieko, nė vieno žmogaus, jokių pilies kuorų, dangoraižių ar bent sutriušusios nusigyvenusio valstiečio trobos, net beržo ar karklo, ten būta pačios tikriausios tuštumos, kaip dabar bandau įsivaizduoti. Pasirodo, mano laimei tiek nedaug reikėjo. Nedaug trūko iki laimės. Suveikti, pasinaudojus bene populiariausiu tų laikų eufemizmu, plyšį tvoroje.

Kainas, nepaisant prakeikimo, vis dėlto netapo grynuoju klajokliu, nomadu par excellence, jis tik pasitraukė „toli nuo Viešpaties veido“ ir ten įkūrė miestą, beje, pirmąjį žmonių istorijoje, taigi jo veiksmą turėtume laikyti archetipiniu, ir Jungas tam pritartų, kitaip sakant, nesupraskime visko pažodžiui. Bent jau kol archeologai Henocho neatkapstė Izraelio dykumoje ar Negyvosios jūros druskynuose. Keliaujantis rašytojas atlieka šį veiksmą – kaip vargonininkas Bacho „Requiem“, tūkstantį kažkelintą kartą. Ten, kur jis atsiduria, miestas jau stovi, tad jam belieka tą miestą šiek tiek apgriauti, pasidaryti vietos savajam. Minėtieji prancūzai linksėtų galvomis – taip taip, dekonstruoti. Įsteigti namus, tapti sėsliam, namisėdai, aišku, laikinai, bet dėl to užduotis nepalengvėja, juo labiau kad su kiekvienu nauju miestu senka ir jėgos, ir vaizduotė, vis mažiau baroko, rokoko ir gotikos, vis daugiau nuogo kūno ir plikų sienų.

La petite mort, sako tie patys prancūzai (ar dar liko žodžių, kurių jie nėra pasakę?) apie orgazmą, bet ir keliaujančiam rašytojui būtina šiek tiek numirti, metaforiškai sakant, pasiųsti atsisveikinimo bučinį ankstesniam gyvenimui. Niekas nenorėjo mirti, niekas nenori, bet ar mes čia apie tą pačią mirtį? Keliaujantys visada šiek tiek nori, jie yra šiek tiek suicidai, mažos mirties adoratoriai. Kartais pasiklystantys tarp orgazmo ir literatūros. Kaskart, atvykęs į rezidenciją, nekilnojamojo turto agento žingsniu apeinu savo namus, išmėtau viengungio mantą ir iškart imuosi savo miesto statybos, braižausi žemėlapius, juose paryškinu savo kavines, savo parduotuves, savo šiukšliadėžes, savo nuošaliausius parkų takus. Kaip šuo pasižymiu teritoriją, kartais ir tiesiogine prasme. Keliaujančio šuns miestai. Ne visiems pavyksta aklimatizuotis iš karto, kaip ir aukštikalnėse ar jūroje, imi ir subloguoji. Štai estų poezijos meistras, tąsyk atvažiavęs į Visbį, tris dienas gėrė, blaškėsi kaip įkalintas be kaltės po kūrybos namus, niekaip nenorėjo susitaikyti, niekaip negalėjo numirti ankstesniam gyvenimui, kol visų paklydėlių motina Gunila pažadėjo jį, nei gyvą, nei mirusį, deportuoti į liūdnąją Estiją pirma laiko, ir tik tada poetas išblaivėjo. Mirė ir prisikėlė kūrybai. La petite mort. Man dažniausiai pavyksta ir be įspėjimo ar papeikimo, kartais net anksčiau nei estui.

O ką sako kita, irgi nelabai ko pamokanti, bet detektyvo verta istorija, šįkart apie vokiečių prozos meistrą? Taigi vieną dieną tas meistras netikėtai dingo iš mažo miestelio W., o tikriau – iš didingus kaizerių laikus menančių rūmų, kuriuose rašė, tapė ir grojo dvi dešimtys geriausių Europos savižudžių. Išėjo kaip stovi, savo celėje palikęs ir kompiuterį, ir telefoną, kelias dienas vaikščiojome aplinkui imperatoriškuosius tvenkinius ieškodami skenduolio, dvi savaites spengė nežinomybės tyla, mintyse jau buvo palaidotas, ir antkapį mačiau, ir užrašą: jis stengėsi, bet atsirado kažkur Berlyne, ten daug kas netikėtai atsiranda, pats esu ne sykį ten apsireiškęs, net apsiverkiau išgirdęs, kad jis gyvas. Nieko nepadarysi, antrinu Dresdeno griuvėsių autoriui Vonnegutui, prozos meistras atsidūrė per toli nuo Viešpaties veido. Gal nervai neišlaikė. Gal sprendė kryžiažodį. Gal jau buvo miręs kitame žaidimo lygyje. Nežinau, į miestelį W. meistras nebegrįžo.

Kūrybos namai. Jeigu reikėtų rinktis, kurį žodį išryškinčiau kursyvu? Kurį žodį išryškintumėte kursyvu? Kvailas klausimas, kaip pradedančiojo žurnalisto, žaidžiančio dichotomijomis, tarsi ne sau skirtas, turbūt smagu, kai garbaus amžiaus autorius sutrinka, veblena viena vertus, kita vertus, stengiasi būti sąžiningas ten, kur niekas to neprašo. Jaučiuosi taip, lyg būčiau surištas, ir kartu taip, lyg jeigu būčiau paleistas, jausčiausi dar blogiau, – sakau Kafkos dienoraštiniu balsu. Deganti lempa, kambaryje tylu, lauke tamsa, paskutinės būdravimo akimirkos, jos suteikia man teisę rašyti, kad ir menkiausius dalykus. Ir ta teise aš skubiai naudojuosi. Štai koks aš. Štai koks aš. Kambariai, kuriuose apsigyvenu, dažniausiai yra nelaimingi, atrodo, kad juos kažkas ką tik išdavė, apleido, paskubom nusirinko nuo sienų paveikslus, drabužius nuo pakabų, visus kelionių suvenyrus, lentynose viena kita knyga nepaskaitoma kalba, štai ir dabar šalia kelių nežinomų vardų matau kažkur girdėtą vardą, na taip, „Blaubarts Kinder“, „Mėlynbarzdžio vaikai“, ant baltos komodos užsilikęs plakatas rėmuose su beždžione, greičiausiai šimpanze, pernelyg jau žmogiška, plaukuotoje rankoje bananas, žydrų akių lygyje riebus užrašas: „Hallo, liest da jemand?“ Kursyvu paryškintas liest. Taip, kartais ir skaitau. Vis dėlto kursyvas dar nėra išėjęs iš apyvartos.

Kilimai suvynioti ir išsiųsti atgal į Bagdadą ar Damaską, girgžda nuogos grindys. Išskyrus Vanzė rezidenciją, ten duslu ir paslaptinga, visi kambariai ir koridoriai iškloti kiliminiais takais, bet pernelyg nesistebiu, juk čia bordelis. Na taip, buvęs. Ir labai daug baltos spalvos, perfrazavus Nietzschę, balta, pernelyg balta, jaučiuosi kaip ligoninės priimamajame ar palatoje, kyla vos suvaldomas noras susikviesti į laisvą plotą (šiandien reikėtų sakyti – į dūzges) visus miesto grafitininkus. Tiek to, palata yra palata, ir apsieikime šį kartą be Čechovo.

Retsykiais bandau praskaidrinti kambarių nuotaiką, kaip nevykęs meilužis perku dovanas, juodojo žemyno kaukes iš blusturgių, sidabrinius šaukštus, varinius arbatinukus, tuščius paveikslų rėmus, renku akmenis iš pajūrių, sykį parnešiau džembę, tokį afrikietišką būgną, netgi bandžiau išgauti klausos nereikalaujančią melodiją. Neabejoju, kambariai dar labiau suniūra, kai išvažiuoju susirinkęs visas laikinas dovanas. Man tai tik žaidimas. Štai koks aš. Naudojuosi teise rašyti kad ir menkiausius dalykus. Pavyzdžiui, apie dovanas meilužėms. Apie kursyvus. Apie rezidenciją prie Vanzė ežero, prieš karą ten buvo aukštos klasės viešnamis, kur 1942 metais vokiečių karinės bonzos, šiandien sakytume – elitas, rinkosi aplaistyti kitoj pusėj ežero pasirašyto sprendimo „galutiniu žydų klausimu“. Arba apie rezidenciją vienuolyne prie Cugo ežero. Apie kūrybos namus be jokių kursyvų.

Kūrybos namai kaip nuotykis? O kodėl gi ne, įmanomas ir toks posūkis. Ne visiems jis baigiasi sėkmingai, vieni iš nuotykių spaudžia literatūrinį aliejų, kitus pačius išspaudžia sausai kaip muiliną kempinę. Pakeliavęs po kūrybos namus štai Herkus K. pasakoja apie žilagalvę portugalų rašytoją F., kuri „man žliumbdama ant peties prisipažino, kad šiandien vakare jaučiasi atsidūrusi ant bedugnės krašto. Jos knygos jau seniai nebeleidžiamos, ji nepajėgi savęs išmaitinti, o stipendijas, metams bėgant, gauti darosi vis sudėtingiau. Per keturis dešimtmečius apvažiavusi beveik visą pasaulį, patyrusi begalę meilės nuotykių, šiandien ji neturi nei šeimos, nei namų. Bet baisiausia – rytoj baigiasi jos rezidavimo kūrybos namuose laikas, o kita stipendija – kažkur Provanso kalnuose – tik po pusmečio. Kur jai rytoj dėtis? Kur prisiglausti? Į Portugaliją važiuoti nemato prasmės – per toli, tai ne jos kišenei, be to, niekas nelaukia, mat jau ketvirtį amžiaus ten nėra buvusi.“ Ir Kainas susigraudintų girdėdamas tokias istorijas. Nesvarbu, kad jos nieko nepamoko. Ypač pažymėtųjų Kaino įdagu. Visada žavėjausi azartiškais žaidėjais, lošiančiais va banque, bet labiau kaip filmų personažais. Be makiažo, gero kostiumo ir be keliolikos banko kortelių kišenėse jie, kaip čia subtiliau pasakius, stokoja elegancijos. Žliumbia ant peties.

„Mūsų keliai susikirto. Mudu persimetėme keliais žodžiais ir tą akimirką įvyko tai, ko, kadangi nesu poetas, nė nemėginsiu apsakyti. Pakaks pasakyti, kad įsikišo Erotas. Nuo to laiko aš tapau kitoks.“ Kiek keliaujančiųjų išdrįs prisipažinti, kad mano mėgstamas afrikietis Coetzee parašė šiuos sakinius už juos? Neturėčiau priminti, kad jau ir šiaip viskas parašyta, kaip skelbia tie prancūzai, tereikia susirasti tinkamas knygas ar bent jau citatas. Sakykim, kartą Amerikoje. Irgi girdėta. Ne visiems, taigi kartą Amerikoje, rašytojų rezidencijoje, olandė poetė netikėtai iškėlė hamletišką klausimą, taip tiesmukai ir paklausė – ji ar „Penthouse“? Taip dalykiškai ir visai ne šekspyriškai, štai tie garsieji laisvojo Amsterdamo universitetai. O aš ką, tik pirma karta nuo žagrės, kvailas kaimietis, taip ir pasakiau, gal tik norėjau pasakyti, užtat dabar jau tikrai sakau: žinai, nuodėmingoji Marija, sakau, varnėnai gamtos šauksmą girdi tik namuose, tik Lietuvoje, tik pavasariais, čia jie ir kopuliuoja, ir kiaušinius peri, ir kitus juodus darbus dirba, o afrikose ir amerikose jie atostogauja, ten kaip rojaus pliažuose, kur visi vėl skaistūs Viešpaties akivaizdoje. Nors iš kur aš žinau, ką tie varnėnai veikia laisvalaikiu, kurio jie turi beprotiškai daug ilgomis žiemomis, jie juk nerašo, gal iš tiesų ieško nuotykių, gal eina iš proto. Po kelių dienų jau mačiau ją su vietiniu juodaodžiu varnėnu. Ar jam pavydėjau? Tiesą sakant, šiek tiek. Kaip visi keliaujantys sėsliesiems. Net neįvykę nuotykiai daug ką pakeičia. Net po daugelio metų. O ką kalbėti apie įvykusius. Tik ar visais atvejais pakanka pasakyti, kad įsikišo Erotas? O jeigu tai buvo Tanatas? Ar koks girtas Dionisas?

Ir vis dėlto kūrybos namai. Ne viską už mane parašė prancūzai, kai ką ir aš parašiau už juos, na, kad ir pomirtinę knygą apie postmodernizmą rašiau dieną naktį Hanzos mieste skambant bažnyčių varpams. Kai ką ir išverčiau už juos tuose kūrybos namuose, porą lenkų, kurie kirčiuoja antrą, o ne pirmą skiemenį nuo galo, visai ne taip, kaip norėtų prancūzai. Grace paėmiau pernelyg aukštą natą, gal dėl to, kad gyvenau ant kalno, kur retas oras, prirašiau falcetu, jokiai knygai netiko. Kremse, mėnesį sukdamas ratus aplinkui vietos kalėjimą, parašiau turistinį gidą Proustui. Savo gyvenimo knygą pradėjau saloje, o po dešimties metų užbaigiau kalnuose. Berlyne, kaip šimtakojis iš anekdoto, pamiršau, kuria koja pradėti, taip ir prasvirduliavau metus. Kitąsyk, kai prisiminiau, prirašiau daug liūdnų eilėraščių. Cuge parašiau gražiausią savo eilėraštį. Tą, kuris yra visai ne eilėraštis. Dar parsivežiau porą neparašytų knygų. Paskutinę dieną vienuose kūrybos namuose verkiau. Jaučiuosi taip, lyg būčiau surištas, ir kartu taip, lyg jeigu būčiau paleistas, jausčiausi dar blogiau.

Scilė ir Charibdė – kurį žodį išryškintumėte kursyvu? Ne toks ir kvailas klausimas, kai pagalvoji grįžęs iš kelionės.

 

Zabarija–Viena, 2015 m. birželis

 

Pranešimas, skaitytas šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara“ Biržuose (VIII.22)

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.