Vasara amžinybės labui
Ieškodamas amžinojo gyvenimo apibūdinimų, nuo šiol žinau, kad jis gali būti panašus į miestiečio atostogas lietuviškame sodžiuje. Aišku, ne dėl dangiškų dalykų ten vyksti. Be pagundos vaidinti dykumų tėvus. Anokia čia dykuma: bažnyčia, kaimo parduotuvė su gonkomis, gražiai prižiūrimos sodybos, kažkur už posūkio – kultūros centras, erdvi klebonija, atvira visuomenės reikmėms. Šalia Nemunas, turistiniai maršrutai. Švelnūs rugpjūčio vakarai, žvaigždžių spiečiai nė iš tolo neprimena sykį matytos Judėjos dykumos, tų pilkšvai rudų uolų, šalčio, visiškos negyvybės. Bet ne grožis ir ne jauki ramuma dabar panemunėse padvelks amžinybe. Būni čia dieną, būni dvi, jau visą savaitę ir junti, kaip pamažu apleidžia tave šis pasaulis. Niekam tavęs nereikia. Kurį laiką dar zvimbęs telefonas ūmai nutyla. Nėra net žinučių. Lyg būtum išjungtas, ištrauktas iš tinklo, tiesiog nesantis. Ne tik kaimynams, bet ir jų šunėkui tu neįdomus: grįždamas namo jis iš tolo tave aplenkia ir skalija kitiems. Būk pats sau, su visu nepadalintu savo turiniu, nepririštas ir neprisirišęs. Darosi neramu.
Dar, žinoma, yra Viešpats. Pagalvojęs apie jį, einu prie altoriaus. Yra toks keistas dalykas – šventos mišios, vadinamos sine populo. Kitaip tariant, mišios, kurias aukoja pats kunigas, be žmonių. Kad jos vyktų, reikia rimto motyvo, pavyzdžiui, nelaisvės, persekiojimų, ligos ar pan. Kunigas Juozas Zdebskis dienoraštyje pasakoja, kaip jis tai darydavo užsikniaubęs ant Rasų kalėjimo narų, slapčia, niekam aplinkui neįtariant, nors jis melsdavosi kaip tik už tuos aplinkinius. Niekada nemaniau, kad tokios mišios galėtų būti vienas sunkiausių kunigo išbandymų ir tikra, ne scenai pritaikyta, akistata su Dievu. Tik jis ir tu. Kokia prasmė? Ką reiškia tavo judesiai, balso intonacija, kieno akis ir ausis tu ketini pasiekti?
Koplyčioje, kurioje mudu dviese, kybo Aušros vartų paveikslo kopija. Fone ant sienos – idiliškas peizažas. Plaukia sau žydrasis Nemunėlis, boluoja laivo burės, smėlėti krantai, žalumoje paskendę bažnyčios bokštai ir trys pušelės ant kalvos (štai iš kur mūsų Antakalnio kavinės pavadinimas!). Virš visko pergalingai raitosi rožių ir lelijų girlianda su užrašu „Sveika, Marija…“ Lietuviška katalikybė pamėgusi daugtaškį. O gal dėl to, kad peizažas, kaip pažymėta, atsiradęs 1954 metų liepą? Miškeliuose dar tiško kraujai. Ironiška ta idilė, gerokai antitarybinė. Bet ir dabar panašiai. Kai susiradau Nemuną, nebuvo ten nei jokių burių, nei smėlėtų krantų. Nei mūsų pasikalbėjimo eilėmis. Apskritai nieko. Tik tamsi, svetima upė, genanti tolyn savo vandenis, ir tu jai nė kiek nesi reikalingas.
Pirmoji netikėtai prakalbina šviesiaplaukė mergaitė, išėjusi iš parduotuvės su gonkomis. „Gal galite nupirkti cigarečių?“ Turbūt atpažino, kad nesu vietinis. „O kiek tau metų?“ – žiūriu į jos gražų veiduką. „Keturiolika.“ Taria tvirtai, tarsi sakytų „penkiasdešimt“. Abu šypsomės. Turbūt turėjau prisipažinti, kad esu kunigas, pakviesti į mišias sine populo. Gal net būtų truputį panašu į samarietės ir Jėzaus susitikimą prie Jokūbo šulinio iš Evangelijos. Ne cigarečių tau reikia, o gyvojo vandens. Paskui mergaitė tampa misioniere, liudija savo nuostabią patirtį, atsiveda bažnyčion visą kaimą. Vasarą ne kažin kas čia užsuka. Sekmadienį suskaičiavau iki vienuolikos.
Pamokslininko įprotis reikalauti visur iškalbingų dieviškos tikrovės atšvaitų neša dabar tik įspūdį, kad atsisveikini su pasauliu, atiduodi jį kitiems. Lyg tyčia ir kaimo kapinės čia pat, su pėsčiųjų perėjos ženklu prie vartų. Maždaug: „Maloniai prašom!“ Bet balta katė antai nepaiso kvietimo ir juda vieškeliu tolyn nuo šios vietos tarsi nuo liepsnojančios Sodomos. Skubiu žingsniu, dalykiškai, nesidairydama atgal. Man liepta nesitraukti, kaip ir keliems kunigams, kurių kapai likę šventoriuje. Vieną jų pažinojau gyvą. Sielas gelbėti jis panūdo sulaukęs pusės amžiaus. Vėliau sunki, vieniša senatvė, dvokiančios žaizdos, šalia klebonijos išdžiaustyti tvarsčiai. Visai kaip Jobo istorijoje. Dabar ant blizgančio granito jis byloja praeiviui apie Viešpaties šlovę. Tik kodėl jos niekaip nebūna be mūsų dejonių?
Nemėginsiu atsakinėti. Man tikrai jau per akis amžinųjų vertybių. Gal dar įmanoma pagauti aną mergaitę nuo gonkų? Ne dėl naujų evangelinių paveikslų. Suradęs sakyčiau: „Žinai, man taip pat keturiolika. Bėgam iš tos bromos, atwertos ing wiecznastį. Rūkysim, kol bus ką. Sužinosime, kur dingo trys pušelės ir baltoji Nemuno burė. Ir ką galėtų reikšti stebuklingas katalikiškas daugtaškis.“
Šventoriuje tarp dviejų klevų, suaugusių šalia, įsprausta geltona vaikiška mašinėlė. Matyti, kad jau ne pirma diena taip. Turbūt buvo avarija. Lėkė, lėkė ir nepataikė į vartelius. Įstrigo. Ugninės pranašo Elijo vežėčios, nepasiekusios dangaus. Ir kurios jau niekur iš čia nebevažiuos.
