LAURYNAS KATKUS

Nakvynė Berlyne

Be abejo, čia turėjo būti įpainiotas tarpininkas, pagyvenęs aukštas vyras didele galva, kurios oda (toks įspūdis) truputį negrabiai užtempta ant kaukolės, ant išsišovusio antakių lanko ir įdubusios smilkinių srities. Vilkėdamas be požymių, nei madingą, nei senamadišką liemenę, jis pasitiko mane laiptinėje ketvirtame aukšte ir, užsikvempęs ant turėklų, iš viršaus žiūrėjo į sukaitusį ir pūtuojantį po spartaus ėjimo nuo metro stotelės ir lipimo stačiais laiptais.

O, senos laiptinės, kaip jūs man patinkat! o perėjimo paslaptis, jau nebe gatvė, bet dar ir ne butas, su dviračiais, vaikų vežimėliais, pašto dėžutėmis, mediniais laiptais! Su pavakario tyla ir visus posūkius ir kampus apšniūruojančiu aidu, kuris primena teatro salę. O penkiaaukščio laiptinė, kurios viršutinėje aikštelėje sėdėdavom kiaurą dieną ir pliekdavom „Tūkstantį“, – nors ji buvo ištisai betoninė, bet vis tiek laiptinė.

Flegmatiškai šypsodamasis, tarpininkas pakvietė mane į vidų.

Sėskitės čionai, gal norėtumėt sriubos?

Žinoma, mielai; iš kur atspėjot, kad po kelionės sriuba yra geriausias valgis? Jis linktelėjo, bet aš užsimaniau pratęsti temą ir pasakyti, kodėl (jam, prūsui, patiks pagrįstas paaiškinimas): tai ir sotus, ir sušildantis, ir neapsunkinantis skrandžio patiekalas? Tuo tarpu vyras dėjo į daržovienę grietinės šaukštą, būtų įdėjęs ir antrą, jei nebūčiau sustabdęs. Tylomis laukė, kol pasrėbsiu; viralo lygiui nusekus, pasiūlė vyno.

Ne, dėkui.

Tikrai? Gerai, tada keliaukim, aš jus palydėsiu.

Prie tramvajų stotelės man pamojo lauko kavinės krėsle sėdinti moteris. Man? prie ko? negali būti! – Bet aiškiai mojo man, ne jam, jis buvo nusisukęs, o prie bėgių žalios šviesos laukėme tik dviese, netgi mačiau, kaip ji, laikydama savo latės makiato stiklinę, nusišypsojo ir, kita ranka atmojavusi vieną seriją, tačiau nebūdama tikra, ar jos adresatas – t. y. aš? – pamatė, pamojavo dar kartą, šįsyk tiktai kelis lengvus, koketiškus mostus.

Kaip sakiau, tarpininkas nieko nepastebėjo; jis atsisuko į mane pranešti, kad tramvajus atvažiuos už trijų minučių, kad šiaip tramvajai važiuoja kas penkios minutės, o miesto traukiniai – kas trys, bet šiandien važiuosime tramvajumi, nes traukinių vairuotojai žada streikuoti, o kelionė tramvajumi tik truputį ilgesnė. Ir toliau jis porino man kaip visiškai žaliam, aiškindamas kiekvieną smulkmeną, koks atstumas, kur komposteruojami bilietai ir panašiai. Mano snobizmas jau norėjo užsigauti – žinom žinom, kaip nežinom, kai buvo tiesioginiai „Ryanairo“ skrydžiai, savaitgaliais dažnai apsilankydavom, – bet girdėdamas sklandžias, į gido panašias intonacijas, kurios mane, anksti kėlusį ir suintriguotą mįslingo ir kartu, nėr kalbos, malonaus pasveikinimo, veikė kaip lopšinė, pamaniau: tegu sau šneka, man nereiks. Viskas susidėliojo į vietas, kai paklausiau, kuo jis užsiima. Tarpininkas yra kalvis, kala rankenas, durų apkaustus ir panašius dalykėlius, daugiausia bažnyčioms. Štai iš kur tikslių tiksliausia informacija, štai iš kur liesumas ir ilgi tvirti pirštai.

Pirštai, kurie dabar laiko buto raktus: štai taip, prispaudus akutę prie jutiklio, atšaunamos laiptinės durys (ir vėl laiptinė, šįkart net su gipso dekoru ir veidrodžiu), o štai taip atrakinamas butas. Pasiūliau dar kartą susitikti, pakviečiau ateiti į baigiamąjį vakarą – labiau iš mandagumo, nors ne vien. Jis atsisakė; turįs sergančią žmoną, kurią slaugąs, todėl beveik visi jo vakarai užimti. Tada iki, dar kartą dėkui už sriubą, ką jūs, nėr už ką, išvažiuodamas nepamirškit įmesti raktų į pašto dėžutę, viso; ir kalvis tarpininkas stipriai spustelėjo man ranką.

Apsidairiau ieškodamas paltų kabyklos, vietos atsisėsti, bet pamačiau tik išmėtytus šeimininko batus, parduotuvinius krepšelius, knygų lentyną, ant kurios kampo jis rizikingai pakabino švarką, todėl neliko nieko kito, kaip nusiauti balansuojant ant vienos kojos ir užmesti savo striukę ant lentynos viršaus. Šlept, nukrito šeimininko švarkas.

Atidaręs gretimas duris, prisimerkiau nuo šviesos, sklindančios pro didelius langus. Ne, čia ne miegamasis: rašomasis stalas, ir daugiau nieko, tik knygų lentynos. Baltos, aukštos, viršuje nepastebimai susiliejančios su tapetais. Dar ir kitas stalas, įsiterpęs tarp lentynų, su storu patefonu, kolonėlėmis ir plokštelių stovu. Bliamba, tiek šviesos! Kiek aiškios, pastovios, apčiuopiamos, kaip paveiksluose šviesios šviesos – kitaip nepasakysi!

Alfred Eisenstaedt. Šv. Jurgio ir drakono istoriją lėlių teatre žiūrintys vaikai. Tiuilri, Paryžius. 1963

Alfred Eisenstaedt. Šv. Jurgio ir drakono istoriją lėlių teatre žiūrintys vaikai. Tiuilri, Paryžius. 1963

Krūtine pakilo džiugi šiluma. Manęs laukia keturios dienos dideliame mieste, performansų seminaras, susitikimas su kolegomis iš visos Europos, o paskutinę dieną – bendras dalyvių pasirodymas. Jokios rutinos, jokių rūpesčių, kelionpinigiai ir dienpinigiai sumokėti by EU (ū!). Ir dienotvarkė surašyta ir atsiųsta susipažinti prieš kelias savaites. Belieka tik riedėti bėgiais kaip tramvajui ir, kad visi sužinotų apie tavo gerą nuotaiką, be perstojo skambinti varpu.

O dar šitas butas, ant kurio užtaikiau visiškai atsitiktinai. Pradėjus ieškoti, išsiuntus meilus keliems draugams, atrašė jisai. Kažkieno pažįstamas, žinoma – bet nebepamenu kieno, gal ir neminėjo? Žodžiu, išvažiuoja savaitei ir siūlo pagyventi jo bute. Nemokamai – nes lankęsis Lietuvoje ir jam patikę. Iš kur žmonės turi tiek dosnumo, tiek pasitikėjimo kitais! Bent jau užstatą galėjo paimti, jei ką nors pridirbčiau, bet ne – gyvenk ir žvenk. Tiesą sakant, anksti ryte sėdėdamas lėktuve ir spoksodamas į oro uosto pastatą, kampuotu fasadu ir laužytomis įlaipinimo rankovėmis užnešantį į krabą, buvau pradėjęs galvoti, kad tai apgaulė, kad bičas tiesiog sumanė pasilinksminti. Prisiminiau, kaip vienas kolega pasakojo, kad toj pačioj Vokietijoj jie iš anksto susitarė dėl nuomos, pervedė savininkui pinigus, o atvažiavę pamygo skambutį, paklebeno rankeną, paskambinėjo į išjungtą mobilųjį, ir tiek žinių.

Už kitų durų radau miegamąjį: plati lova pažemiais, patalynės bokštas ant jos. Plynos grindys, tik prie lango – staliukas, dar vienas patefonas su garsiakalbiais. Rimtas vinilo fanas ČE GIVENA…

Padėjau lagaminą ant vienintelės kėdės kambaryje. Atsegiau užtrauktuką, ištraukiau kosmetinę, bluzoną, peilį. Sugrioviau skalbimo milteliais kvepiantį kubą ir įvilkau patalus. Pirmasis išsidėliojimas svetimoje vietoje visad jaudina – įkuri stovyklą, tarytum šuo pažymi nuosavą teritoriją. Be to, tvarkymasis. Gėris man yra aplinkui patogiu atstumu išdėstyti reikalingi daiktai. Kai nusiperku kokį nors naują aksesuarą, nesvarbu, kas aplinkui dėtųsi, – atsijungiu ir vartau jį tol, kol išsiaiškinu visas detales ir funkcijas. Turiu žinoti jo panaudojimo galimybes, nors paskui jis visą amžių praleis stalčiuje. Kaip moterys niekada nepamiršta, kokiais drabužiais jos tada ir tada buvo apsivilkusios, taip aš su smulkiausiom detalėm atsimenu dvylikamečio rogutes ar septyniolikamečio skeitą. Ir su senais daiktais žiauriai sunku atsisveikinti; tarkim, nusiperku naują krepšį. Ar išmesti seną, kuris nusitrynęs, išėjęs iš mados ir t. t.? Ilgai svarstau, sumąstau daug argumentų „už“ ir daug – „prieš“, kol galiausiai prieinu prie išvados, kurią žinojau nuo pat pradžių: kolei kas paliksiu, dėl viso pikto, jei naujas suplyš arba pamesiu… žodžiu, kaip žinome iš filmų, viso to priežastis yra vaikystės traumos.

Norėdamas pratęsti įkurtuvių linksmybes, pasukau aplankyti virtuvės, kuri buvo ne ką didesnė už mūsų tarybinių blokų virtuves, – tokia pat kišenė, tik lubos aukštesnės. Ant valgomojo stalo stovėjo XL dydžio, iš tolo žvilgsnį traukianti matrioška. Tradicinė kaimo bobelė su skarele ir gėlytėm – ne Putinas, kurio viduje sėdi Jelcinas ir taip toliau, ne popžvaigždžių virtinė. Vyšninė šypsena ir raudoni skruostai. Žydros akys, spinduliuojančios idiotišku optimizmu.

Ką man primena jų žvilgsnis – ne kamerą? – Tau jau paranoja. Kamera turi vyzdį, juodą skylutę, kuri įsiurbia vaizdą, įsiurbia šviesas ir spalvas, o po kurio laiko išspjauna juos į ekranus, į tūkstančius ekranus sekančių akių. Čia šitos velnio grandinės nėra, atsipalaiduok.

Matrioška slėgė rašalu primargintą lapą. „Mielas Marius, – stambiomis raidėmis rašė Šeimininkas, – jauskis kaip namie ir naudokis viskuo, ką matai. Spintelėje yra bulvių ir makaronų, šaldytuve reikia viską suvalgyti. Žinau, kad svetur sunkiausia susigaudyti, kaip veikia mechanizmai, todėl keletas patarimų.“

Su lapu nuėjau prie dujų katilo, paskui prie viryklės ir kavos aparato – su-pra-tau. Tik matrioška, kam ta matrioška? Atsitiktinai ar vis dėlto ne? Et, tipiškas vokietis: nors ir lankėsi Lietuvoje, nors ir patiko, vis tiek ji jam Rusija.

 

Ot ilga diena buvo, mintis atšniokštė ir sustojo tartum požeminis traukinys. Vienos iš eilės vienodų durų atsidūrė šalia manęs. Kai sąstate vienu metu užsidegė žali mygtukai, aplenkdamas greta stovinčius, paspaudžiau artimiausią. Pereinamus vagonus pildė vakariniai keleiviai: pulkelis studenčių su ausinėmis ir išmaniaisiais, dviejų rūšių proletarai – klasikiniai su arklio karčiais ir privalomuoju alaus buteliu ir šiuolaikiniai su drastiškai suplėšytais lenarais ir pusę kūno užimančiom tatuiruotėm, vienas kitas darbą baigęs valdininkas. Išskyrus mane, nė vieno turisto, neturistinė linija. Labai panaši publika ryte keliavo į priešingą pusę ir regėjo, kaip prie manęs priėjo rudaplaukė moterytė ir paklausė: ar jūs važiuojate į tarptautinį performansų seminarą? O kai nustebęs patvirtinau, ji ištiesė rankutę ir tarė: aš irgi jame dalyvauju. Mano vardas Stela.

Pasisveikinau linguodamas galvą, nes tingėjau aušinti burną. Prie jos smulkaus veiduko nederėjo vešlių garbanų kupeta.

Tai štai koks jūs. Mačiau jūsų nuotrauką internete ir skaičiau biografiją. Sudomino. O dabar susitinkame metro, chi.

Pagalvojau, gal paklausti, ar ne ji man vakar mojavo stotelėje, bet vietoj to pasiteiravau, iš kur atvykusi.

Italia, Napoli.

Ooo, Napoli!..

Gretimame vagone užgrojo muzika. Trimito partija, kuriai iš fonogramos pritarė visas džiazo orkestras, greitai baigėsi, ir trumpas drūtas latinosas, nuleidęs instrumentą, užtraukė „Glory glory hallelujah“. Dar nebaigęs priedainio, jis su partneriu, ant ratukų vežančiu garsiakalbį, patraukė per sąstatą, panosėn kaišiodamas plastikinį puodelį. Stela pasipiktinusi nusišiepė: cha, ir už pusę minutės muzikos jie jau prašo pinigų? You know, pas mus Italijoje…

Jos kalbą pertraukė stabdžių cypimas. Kartu su mumis išlipo ir muzikantai: atsisukęs išvydau, kad jie persibazavo į kitą perono pusę ir ėmė laukti priešpriešinio traukinio.

Nors su Stela susitikome prieš kelias minutes ir persimetėme vos keliais žodžiais, įžengus į žmonių pilną teatro fojė buvo smagu justi, kad esi ne vienas. Nedidukas organizatorius blyškiu veidu priėjo prie mūsų, pasisveikino (hello, you must be… yes, that’s possible) ir nuvedė prie stalo, kur gavome korteles su vardu-pavarde-šalim, seminaro popierius ir įprastinius suvenyrus: tušinuką su bloknotu, taip pat renginio logotipu paženklintą krepšį. Na va, pagaliau žinau, kas aš toks, įsisegęs kortelę į megztinį išlaužiau bajerį; Stela sukikeno. Organizatorius parodė į puslankiu sustatytas kėdes. Apžiūrinėdamas pamažu besirenkančią publiką, nešiną identiškais krepšiais ir popieriniais kavos puodeliais, išgirdau Stelą sakant: aš jaudinuosi, baisiai jaudinuosi. Kaip čia viskas bus, kaip aš pasirodysiu – ar galiu tau ant peties padėti galvą? Ir, nesulaukusi atsakymo, užmetė šiurkščias garbanas man ant peties.

Tu toks didelis, pridūrė užsimerkusi.

Diena buvo ilga… prispaudęs kaktą prie stiklo regėjau, kaip pro šalį švysčioja tunelio žibintai. Kaip prasidėjo, taip ir nepasibaigė: vardai, pavardės, šalys, darbai, sveikinimo žodžiai, įvadas į programą, paskaita „Performansas suvienytoje Europoje“, paskui atskiras kiekvieno dalyvio prisistatymas, paskui pietų pertrauka… Per pietus pasistengiau užimti paskutinę laisvą vietą prie staliuko, kur sėdėjo juoda aksomine palaidinuke vilkinti olandė, ir įsitraukti į labai svarbias šnekas, kaip antai: kokie pagrindinio patiekalo variantai? kaip šičia atvykote, lėktuvu ar traukiniu? šiandien puikus rudeniškas oras, ar ne? – nes jos buvo uždanga, atitverianti nuo nenuspėjamosios Stelos, kuri, kaip pastebėjau, ilgokai blaškėsi tarp stalų, kol surado vietą. Užsisakiau svogūnų sriubos ir ant grotelių keptos žuvies; good choice, pasakė olandė prancūzišku? taip, prancūzišku vardu Marise.

Paskui buvo paskaita, kuri vadinosi „Kūrybingumo dispozityvai“. Gerai, kad joje daugiau nei žodžių buvo skaidrių ir filmukų, tad galėjom nusnausti popiečio miego. Tačiau pauerpointinės pramogos netrukus baigėsi, ir paskaitininkas įkvėptu veidu ėmė kartoti penkis kūrybiško mąstymo principus, po kiekvieno stabtelėdamas ir akivaizdžiai duodamas suprasti, kad juos turime išmokti atmintinai ar bent jau užsirašyti. Kai jis lentoje flomasteriu braižė penkiakampę Kūrėjo Žvaigždę, rodančią, kaip vienas su kitu susiję žaidybiškumas, išradingumas, netikėtumas ir… ir… vienas rytų europietiškai atrodantis vyras atsistojo ir išėjo. Mane suėmė noras pasekti jo pavyzdžiu.

Paskui buvo kas? – taip, kolektyvinė meditacija. Turėjome užsimerkti, sutelkti dėmesį į kvėpavimą, prisiminti, ką patyrėme šiandien gero, kas nelabai pavyko, padėkoti žmonėms, su kuriais buvome kartu, taip pat padėkoti ir sau, savo genijui, o paskui, atsimerkę, lėtai skėsti delnus ir, sekdami vadovą, jais vienu metu suploti. Žinoma, pirmą kartą išėjo nesinchroniškai, reikėjo pakartoti. Antrą kartą pasigirdus garsiam plekšt, kūrybingumo apaštalo akys sužibėjo itin ryškiai. Jis pranešė, kad norintys gali prisidėti prie atsipalaidavimo jogos, kuri prasidės po penkiolikos minučių.

Stumdami laiką, stoviniavome prie rūbinės su Marise ir kitais pietų stalo kolegomis: noro bendrauti nebuvo, tačiau iš karto atsisveikinti ir išeiti irgi ne fasonas. Prie manęs prisiartino anas kojomis prieš paskaitą protestavęs vyrukas ir bedęs pirštu paklausė: You from Lithuania? Litva? Patvirtinus pareiškė esąs iš Rusijos.

Mes anksčiau gyvenome vienoje valstybėje, taip? Paskui vėl perėjo į stipraus akcento anglų: ar paskaitos neprimena tarybinės propagandos? Tas pats smegenų plovimas!

Už mane atsakė Marise: kai kurie pranešėjai gal ir savotiški, bet nebūkit toks kategoriškas, palaukit iki galo. Juk darysim bendrą šou, kiekvienas turės progą pasirodyti – ir jūs galėsit išreikšti savo nepritarimą.

Rusas nutaisė piktą grimasą: ką čia kritikuoti. Mus nupirkinėja; už valgymą ir babkes verčia klausytis šito bullshit!

Kaip atspėjau, kad jis iš Rytų? Juk ne atmetimo būdu, bet pagavęs ypatingą rytiečių bruožą, kurį sudaro kas: neužtikrintumas? familiarus elgesys? aprangos pigumas?

Gatvėje atsidūrėme dviese su Marise, nes kiti dalyviai kažkur išsibarstė; sutarėm kartu pavakarieniauti. Graikiška užeiga buvo įsikūrusi raudonplyčiame traukinio viaduke. Jos sienas periodiškai sudrebindavo virš galvos prašvilpiantis transportas; traukiniai važiuoja kas trys minutės, prisiminiau tarpininko informaciją – vadinasi, čia sėdime jau šešias. Marise paklausė, ar nereikia pagalbos renkantis patiekalus. Įvertinau jos rūpestingumą, nes meniu patiekalų pavadinimai buvo parašyti kad ir lotyniškomis raidėmis, bet tik graikiški, be jokių vertimų ir paaiškinimų. Greitai perbėgusi sąrašą, ji smailiu nageliu bakstelėjo į užkandžių rinkinį. Prisistatė kelneris, ir ji leidosi su juo koketuoti, mėtydama vylingus žvilgsnius ir pūsdama lūpas.

Marise buvo vyresnė nei dauguma seminaro dalyvių, gerokai per trisdešimt, o gal ir keturiasdešimt. Kad ji jau kariavo su laiku, rodė išpešioti antakiai ir kruopštus veido makiažas, nuo galvos iki kojų sustyguota apranga, kurioje vyravo rusvi ir juodi tonai. Drabužiai, matyt, geriausių brendų, iš vardinių kolekcijų… Kita vertus, jos puošyba nebuvo perspausta kaip mūsiškių lėlyčių, paliko vietos ir laisvei, net šiokiam tokiam aplaidumui (bet nepasakyčiau, kur). Marise turėjo į apkūnumą linkusią kompleksiją, nors jos nebūtum pavadinęs stora. Kol ji šveplu olandišku akcentu aiškino kelneriui, kokiu ypatingu būdu sutaisyto cacikio nori, svarsčiau, kad geriausiai ją apibūdintų žodis „putli“. Putli – tai yra jos kūnas drabužius užpildo iki kraštelio, bet ne daugiau. Ir staiga užsinorėjau suspausti tą putlumą, taip gražiai išsitenkantį galanterinėse ertmėse.

Kokius performansus tu darai? – paklausė Marise ir pasilenkė priekin, rodydama, kad atsakymo klausysis atidžiai.

Įvairius… na, pavyzdžiui, per miesto šventę parke žaidėm „didžiausią pasaulyje“ šachmatų partiją, kur figūros buvo žmonės. Per garsiakalbius jiems komandavome, kur eiti; kartojom Kasparovo ir kompiuterio partiją. Pirmą žmogaus ir mašinos šachmatų partiją, kurią žmogus pralaimėjo.

O kaip atskyrėt, kur kokios figūros?

Draugas scenografas padarė ilgas kepures iš kartono.

Puikus sumanymas!

Jo, tik mano partneris po maždaug dešimt ėjimų susipainiojo ir lentoje prasidėjo baisus chaosas… žmogaus protas dar kartą pralaimėjo. O tu kuo užsiimi?

Performansų aš nekuriu. Ir niekada nekūriau. Esu gimnazijos teatro mokytoja. Literatūros ir teatro. Taigi pakliuvau čia nelegaliai, gana nelegaliai.

Marise nusijuokė ir tarsi ruletę pasuko mėlynu akmeniu papuoštą apyrankę.

Organizatoriai labai norėjo, kad būtų kas nors iš Olandijos, pažįstama atsisakė, pasiūlė man – pamaniau, o kodėl gi nenukeliavus į Berlyną ir neapturėjus gero laiko su menininkų kompanija?

Nusišypsojau jai šypsena, kuri reiškė maždaug „nu tu pavarai, geras!“, tačiau viduje nudiegė. Kad ji žinotų, kuo aš iš tikrųjų užsiimu… kaip seniai buvo tie performansai – prieš septynis metus? dešimt? Valandėlę noras pasekti jos pavyzdžiu grūmėsi su atsargumu, bet padavėjas atnešė valgius, ir aš įnikau krautis juos į lėkštę, o netrukus jau buvau užsikimšęs burną baklažanų tyrėje pamirkyta šilta pita. Vis dėlto didelį malonumą teikia supratimas, mąsčiau kramtydamas, jog galėčiau pasakyti, bet nesakau, jog žinau kai ką, kas pavojinga, kas galėtų mane diskredituoti, – sužinojusi Marise vargu ar bendrautų su manim taip draugiškai kaip dabar… Dirginanti, bet kartu smagi įtampa, kokią tikriausiai jaučia slapti alkoholikai ir neišaiškinti vagišiai, pakuteno jau per prisistatymą, kai pilsčiau apie performanso laisvę, improvizaciją ir tarybinį palikimą, iš tikrųjų galvodamas apie ką kita.

Garsiakalbis pranešė reikiamą pavadinimą; instinktyviai pašokau ir žengiau prie durų. Atsitokėjęs atsigręžiau į sėdėtą vietą, ar nieko nepalikau – ne, nieko.

Iš tamsaus tunelio išnirome į apšviestą sceną. Iš tikrųjų aš dirbu televizijoj, taip turėjau jai sakyti, vedu laidą – humoro ir pramogų (ar ji nusišypsotų tokia pat ciniška šypsena kaip aš?). Rodom nutikimus, kuriuos nufilmavo patys žmonės – tiksliau, amerikonai, jie savo kamerų niekada neišjungia. „Juokingiausi griuvimai“, „juokingiausi atsitikimai su šunimis“, „ką išdarinėja kūdikiai, palikti vieni“ ir panašiai. Dar pranešam vietinių įžymybių gyvenimo naujienas. Dar pašiepiam politikus. Kartais patys padarom „slaptą kamerą“ – plačiai imant, ko ne performansas? Kiekvieną siužetą turiu gyvai pristatyti. Gyvai – tai reiškia, kad kiekvieną kartą turiu išlaužti bajerį, gestikuliuoti ir maivytis… na, tu žinai, Marise.

Vienu žodžiu, vaidenuosi dėžėje, o menas lieka ateičiai.

 

Įžengus į butą, dienos įspūdžiai staiga pasibaigė. Lempų nutviekstos lentynos stūksojo vientisos ir sunkios tarytum uolos. Virtuvėje visus pageidavimus patenkinti buvo pasiruošę vanduo su dujom. Vienas už kitą apvalesni patefonai sergėjo, kad niekas nedrįstų sudrumsti tylos. Mano striukė ir lagaminas užmezgė ryšį su senbuviais daiktais, nebeišsiskyrė iš aplinkos, atrodė kaip čia buvę. Apie kelionę priminė tik nuo lagamino rankenos atvipusi juostelė su užrašu VNO–BER, bet ir tai kažkaip paslapčiom, vogčia.

Raktai kišenėje, viskas čia priklauso man!

Bet laikinai –

Bet užtat dabar!

Kad tiktai ko šitam gėriui nepadaryčiau, toptelėjo, ir prisakiau sau judėti atsargiau. Sulig tais žodžiais – prausdamasis po dušu, numečiau šampūno buteliuką. Stovėjau po garuojančia srove, pūkšdamas iš smagumo, ir atsukau kitą šoną, kad ir jis neliktų nuskriaustas. Buteliukas stovėjo ant vonios atbrailos ir, pasirodo, buvo stiklinis. Vos susiturėjau, kad nešokčiau tvarkytis tuojau pat, nebaigęs praustis ir nenusišluostęs. Lyg nusikaltimo vietą tiriantis seklys surinkau stambiausias šukes, sudėjęs jas į krūvą, iššifravau šampūno pavadinimą, dievagodamasis – rytoj iš pat ryto atpirksiu. Nuo plytelių nuvaliau tirštą skystį ir atsipūčiau, kad niekas nepastebėjo. Nors iš tikrųjų – kas galėjo? Et, tas provincialo suglumimas prieš didelį pasaulį, baimė išsiduoti, kad toks esi…

Draugas pasakojo, kaip po Nepriklausomybės jis pirmą kartą keliavo Amerikon ir oro uoste nuėjo į tualetą. Pamatęs pilną vandens klozetą, pamanė, kad jis užsikimšęs. Lygiai taip užsikimšę buvo ir kiti klozetai. Bet paklausti nepatogu. Todėl jis užsidarė kabinoje ir laukė, kol į gretimą kažkas atėjo, nusičiurškė ir nuleidęs vandenį neapsėmė grindų.

Išsimaudęs užsukau į svetainę. Kokia gausybė knygų – prašmatniais viršeliais, egzotiškais pavadinimais, keliomis svetimomis kalbomis! Kaži, čia pas visus vokiečius taip ar Šeimininkas turi ką nors bendro su literatūra? Vienoje eilėje sudėtos nedidelės vienspalvės knygos sudarė ištisą spalvų paletę, tarsi vaivorykštę. Kitoj stovėjo vienodų baltų knygų su juoda juostele per vidurį serija. Ištraukiau vieną, kuri stovėjo arčiausiai seno žadintuvo, nuėmiau aplanką, sąmonės krašteliu pagalvodamas apie moterį – seniai tas buvo, ko norėti! Medžiaginiame viršelyje buvo įspaustas ilgas pavadinimas su dvigubom t, dvigubom v ir dvigubais taškiukais virš balsių. Perskaitęs net prunkštelėjau: fainai atrodo, kai netaupai raidžių nei vietos.

Nykščiu perverčiau puslapius. Salsvas popieriaus kvapas, trumpos eilutės – eilėraščiai. O va ten rašomasis stalas, oho, koks didžiulis, paliktas kaip stovi, nuklotas lapais, popieriais, sąsiuviniais, rašikliais, tarsi gyvatės išsirangiusiais laidais.

Ko gero, jis tikrai knygas rašo…

Aš juk irgi rašiau – eilėraščius, mokykloje, paskui studijuodamas, bet ką ten – užspaustas reikalas, sulaukdavau tik atlaidžių šypsnių; ne tiek dėl pačių eilėraščių, kiek dėl to, kad eiliavimas tuomet buvo lievas užsiėmimas. Tais laikais poetas turėjo būti arba senas ir kilęs iš kaimo, arba rusas. Iš savųjų atsimenu posmus apie sniego tvirtoves ir bučinius žiemą, apie Joninių naktį – šitą netgi bandžiau dainuoti su gitara; „Varpų“ redaktorius juos pagyrė, sakė, kad „turiu perspektyvą“, bet kartą kaip mečiau viską, taip ir mečiau.

Jei nebūčiau nustojęs, gal ir mano butas atrodytų panašiai į šitą – tylus, jaukiai netvarkingas, pilnas prabėgusio laiko ženklų… o dabar turiu tenkintis iš gipskartonio kyšančiais laidais nebaigtuose įrengti kvadratiniuose metruose, kuriuos nusipirkau po skyrybų, per patį didžiausią kainų burbulą, po šešis tūkstančius litų už kiekvieną.

 

Ir kaip tas Šeimininkas atrodo? Kaip atrodo šiuolaikiniai rašytojai? Kambariuose nepastebėjau nė vienos nuotraukos. Matyt, jisai slapukiško būdo, kitaip nei dauguma, pas kuriuos pasisukti negali, neužkliuvęs už – čia aš jaunas pankas, čia aš pakeliui į Lhasą, o čia su Napoleono kepure… Išvertęs stalčius gal surasčiau kokį atvaizdą, bet neužsiiminėsim perversijom.

Šalia patefono gulėjo keletas plokštelių: klasikinė muzika, kvartetai, Hendelis, paskui David Bowie. Nematytas, arba labai naujas, arba labai senas diskas, reikia paklausyti. Ilgai vargau, kol suradau, kaip įjungti srovę, garsą, pakelti ir nuleisti kojelę – a, plokštelė suktis pradeda automatiškai, priartinus adatą.

Bovio balsas leidosi matuoti šviesmečius, skiriančius planetą Žemę nuo kaimyninių galaktikų, ir aš pajutau nuovargį. Nuėjau į virtuvę alaus – turkų naktinėje prie stoties pagriebiau kvietinio butelį. Šalia stalo pamačiau anksčiau nepastebėtas duris, kurios vedė į nedidelį balkoną. Balkone išsiteko tik metalinis staliukas su kėde, skalbinių stovui jau neužtektų vietos. Oras šiltas, dar visai nesutemę: atsisėdau, priešais pasistatęs butelį. Viena pusė nuo kaimynų pridengta gyvatvore iš vijoklių mėsingais blizgančiais lapais. Už parkelio švietė kavinės vitrinos. Šeimininkas čia vakarieniauja – neskubėdamas, pasidairydamas, apžiūrėdamas lūkuriuojančius taksi, kuriuose sėdi tamsiaodžiai vyrukai, šunis su jų šeimininkais, kitapus aikštės balkone vakarieniaujančią moterį…

Pramušė alus, ir dar labiau užsinorėjau miego. Greitai nusirengiau ir išsitiesiau lovoje. Bovis buvo begrįžtąs atgal iš kosmoso, kur buvo išlėkęs paskraidyti erdvėlaiviu ir pašaudyti plazminiu ginklu. Kai iš patefono pusės pasigirdo trakštelėjimas, pakėliau galvą nuo pagalvės: adatos kojelė per aparatą keliavo atgal į lizdą, o plokštelė sukosi vis lėčiau ir lėčiau. Sustojo.

 

Rytas, teatras: truputį pažįstamos figūros sėdi ant kilimo vestibiulio kampe. Viduryje stovi vakarykštis kūrybingumo instruktorius. Laba diena, prašom sėstis, moja man, įsitaisykite, kaip jums patogiausia. Šiandien turiu du uždavinius: pirmiausia noriu pristatyti jums žmogų, kuris bus galutinio transdisciplininio vakaro koordinatorius. Tiesą sakant, jūs jį pažįstate, nes tai jūsų kolega iš Rumunijos kūrybiniu pseudonimu Daft. Iš jūsų visų jis turi didžiausią tokių renginių patirtį. Nuo kilimo atsistoja smulkus juodbruvas vyras – tiesiog iš lotoso pozos be rankų pagalbos. Vakar prisistatydamas jis sakė, kad yra šokėjas ir performeris, stažavęsis pas Nitschą. Daftas apsidairo, tikrindamas, ar sekame, tada atkragina galvą ir prabyla labiau luboms nei mums: organizatoriai mano, kad mūsų bendram darbui reikia koordinatoriaus. Aš taip nemanau, aš manau, kad mes viską galime išspręsti kartu, tardamiesi. Todėl paprašiau atsiklausti jūsų. Kaip jums atrodo – ar mūsų performansui reikia koordinatoriaus?

Tyla.

Tada paklausiu kitaip, nesutrikęs tęsia Daftas. Ar manote, kad mano koordinavimo nereikia?

Ne, kodėl, reikia. Kas nors turi žiūrėti bendrą vaizdą, pasigirsta keli balsai.

Vėl pauzė.

Na, gerai, aš imuosi šito vaidmens, nors jo ir nekenčiu. Viską spręsime diskusija ir kolektyviniu sutarimu.

Nuostabu. O dabar pereisime prie meditacijos – čia jau organizatorius (pamiršau pasakyti, kad jo vardas Pėteris). Vakar meditacija mums taip puikiai pavyko – dėkui tiems, kurie dalyvavo, kiekvienas įnešėt didelį indėlį ir buvote sooo great! – todėl nusprendėm dar kartą pamedituoti su visais dalyviais. Tai padės pasiruošti laukiantiems rimtiems iššūkiams.

Prašau jus užsimerkti ir užimti patogią padėtį. Atsipalaiduokite, negalvokite, kokią padėtį labiausiai mėgstate, leiskite kūnui pačiam rasti, kaip jam patogiausia. Šį rytą mūsų tema – kūrybingumas, kūrybingumo šaltiniai. Be abejo, lengviausia juos rasti praeityje. Kviečiu jus prisiminti tą momentą, kai pirmą kartą atradote ir stipriausiai pajutote savo kūrybingumą, kai atėjo pirmojo arba geriausiojo performanso idėja, kai pamanėte – norėčiau tuo užsiimti visą gyvenimą. Prisiminkite…

Aš stebėjau Stelą. Oho, kokie pasikeitimai! Vakar ji vilkėjo juodas kelnes ir dar kažką, lyg megztinį, o šiandien apsigerbė šviesia suknele su išsiuvinėtomis rugiagėlėmis. Suknelė buvo trumpa ir smarkiai dekoltuota, rodanti daug apgamais išmarginto kūno. Be to, kaktą ji buvo persirišusi žydra hipiška juosta. Buvo matyti, kad su šia apranga Stela jaučiasi neįprastai: ji tai perbraukdavo nedaug žemiau juosmens pasibaigiantį suknutės galą, tai pasitaisydavo petnešėlę. Paskui įniko nuo kelio į viršų tempti ir lyginti kojines; baigusi šitą atsakingą darbą, provokuojančiu žvilgsniu pažvelgė į mane.

Rodosi. Vilioja.

Pėterio balsas: o dabar prisiminkite vietą, kur tai įvyko. Tai gali būti universitetas, teatro salė, draugų butas, gatvė.

Mes grįšime į tą vietą. Susiruošiame – ir keliaujame. Išeiname pro teatro duris… nustatome kryptį, pakylame ir skrendame… taip, paprasčiausiai pakylame ir skrendame… dangus giedras, tik pora debesėlių horizonte… matome, kaip artėja pažįstamas miestas… leidžiamės… stovime prie namo, į kurį turime pakliūti… darome duris… laiptinė… einame…

Užsimerkiau vėliau negu kiti, kai dėbsoti į aplinkinius pasidarė nepatogu. Bet ir ne paskutinis – priešais sėdintis rusas nudelbė akis į kilimą ir nė nemanė klausyti nurodymų. Priglaudžiau pakaušį prie sienos. Neužsiiminėsiu niekais ir galvosiu apie ką nors malonaus – pavyzdžiui, apie Stelos garderobą. Bet veikiamas neįprastai ilgos tylos – tylos, kurios laikaisi ne tu vienas, o nemažas žmonių būrys, – dėmesys pradėjo krypti į tą pusę, ir pasakiau sau – ai, kodėl nepadarius to, kas reikalaujama, juk gal ir nieko.

Kurgi sugrįžti? – į akademiją, kur daugiau.

Nagi, klausk, kaip mokė Pėteris, – koks ryškiausias atsiminimas iš tų laikų; koks vaidinimas pavyko geriausiai; dėl ko labiausiai džiaugeisi, kas labiausiai patiko publikai?

Galvoje tvyrojo tamsa. Protarpiais blykstelėdavo lyg tolimi saliutai ir vėl užgesdavo. Atėjo kelių kursiokų vardai, dėstytojų pavardės, diplominio vaidinimo pavadinimas – ne tas, ko reikia, formalumai, paviršius!

Bet juk visada, Mariau, kai pagalvodavai apie studijas, nedaug ką atgamindavai. Tie metai susivyniojo be vaizdų ir detalių; bendras pagreičio, lėkimo prisiminimas, o daugiau nelabai kas. Nieko nuostabaus: nes prisimenu, šitą tai prisimenu, kad mūsų kursas tikėjo nuojauta ir spontaniškumu. Energija, kuri yra arba nėra. Kurios neįmanoma išmokti, išprotauti, racionaliai sustatyti. O, kaip mes nemėgom žiniukų! Neapykanta jiems buvo tokia stipri, kad prilygti jai įstengė nebent tikėjimas energija – nors ir tai kažin.

Ir mes judėjom, krutėjom, dūzgėm kaip bitės, kovojom dėl patalpų repeticijoms, kai jas pagaliau gaudavom, kūrėm etiudus, kartojom mizanscenas. Bajeravom, žvengėm, pušom nuo plojimų ir pagyrimų, gėrėm, kai jų nebūdavo. Klausėmės kurso vadovės, aukštos liesos moters, balso, šiek tiek panašaus į Pėterio, – lėto, į palubes pakylančio ir vėl staigiai nusileidžiančio balso, kuris mums buvo pats tikriausias Energijos iš didžiosios raidės įsikūnijimas, užsiveždavom nuo jo automatu.

Ir kompanija mūsų kokia glaudi susilipino! Visur eidavom, viską darydavom kartu, dažnai ir miegodavom vienas pas kitą. Vadovė sakydavo, kad ir į tualetą mes po vieną nevaikštom. Šiaip ar taip, tik chebroje jausdavomės savimi. Kai kuris nors neateidavo, atrodydavo, kad atėmė kūno dalį; sveikas vėl pasijusdavai tik tada, kai pražuvėlis atsirasdavo ir su smulkmenomis papasakodavo, kur buvo ir ką veikė. Su šita chebra ir sukūriau pirmuosius performansus. Tai atsitiko natūraliai – teatras su išmoktais vaidmenimis, visad tuo pačiu siužetu buvo varžanti, negyva tvarka, kurią sugriauti gali tik „akcija“, kaip tada sakydavom. Performanso reikėjo ir man pačiam; per jį galėjau pabėgti nuo įkyraus, smulkmeniško, į daiktus įsikibusio „aš“, pasijusti laisvas ir nenuspėjamas – nors kuriam laikui. Pirmieji pasirodymai, bendri pasiruošimai paskutinę naktį pas kokią tylesnę grupiokę benderyje, pamiegant kelias valandas ant kėdės arba apskritai nemiegant…

O tada prisiminiau. Prieš akis išniro vaizdas: belapiai medžiai, juoda, pažliugusi žemė, gruodis vidiniame ketvirtų rūmų kieme. Siauras keliukas, nustatytas purvinomis mašinomis, žigonais, golfiukais ir opeliais. Nuošaliau, po klevu, stovi pagyvenęs „paršas Kajėnas“ – ne tik vyriškosios studentijos dalies susižavėjimą kelianti operatorių dėstytuvo mašina, kurią jis parsivarė iš koprodukcijos Suomijoje.

Išvydau pagrindinį rūmų įėjimą, sunkias, juodas duris. Už jų – dar labiau nei žemė pažliugusį kilimą, budėtojo būdelę, kur pasiimami raktai. Koridorius, rūbinė, įėjimas į valgyklą pusrūsyje. Šviesa, blanki žiemiška šviesa, sklindanti pro aukštus langus. Pro nišas, kur dažnai stabtelime pasišnekėti arba pavartyti konspektų. Gruodis ar sausis, sesija, aš einu atsiskaityti, aš jaučiu savyje kažką tikra ir faina, kažką, rodantį kitą kryptį, išėjimą, kitokį meną, – bet tas kažkas nepaprastai trapus, baisiai lengva jo nepastebėti, užgniaužti, sunaikinti. Pasuku į dešinę, kur specialybės auditorijos ir mokomasis teatras, lipu laiptais aukštyn, pradeda gniaužti gerklę, štai trečias aukštas, šilčiau, dar šilčiau…

O dabar dar neatsimerkiame, – Pėteris paėmė ramų, bet žvalų toną, – bet jau po truputį ruošiamės grįžti atgal; iš visų pusių pasigirdo dūsavimas, krenkštimas ir šiugždėjimas nelyginant per koncerto pertrauką, – be abejo, nepamirštame šį tą pasiimti… įkvėpimą ir gerąsias vibracijas pasiimame su savimi… išeiname iš patalpos… paliekame namą… pasirenkame pasaulio kryptį…

Fojė pasigirdo verksmas – garsus, netramdomas. Atsimerkiau: tai buvo Stela. Kurį laiką į ją apstulbę žiūrėjom visi, įskaitant Pėterį; bet jis greitai atsitokėjo ir paskelbė pertrauką, dešimt minučių, paskui refleksija, labai ačiū visiems.

Stela pirmoji pašoko ir nubėgo į tualetą.

Juk ne Alzheimeris kaltas, kad pagalvojęs apie akademiją užsiblokuoju. Vieną dieną suvokiau, kad energija dingo. Dingo ir nebeatsiranda. Kad niekas nebeveža, niekas, netgi stovėjimas prieš publiką, nebeįspiria į subinę, ir kas ta publika, vienodai šviečia – keliolika jaunų pankų ir akiniuotų panelių viename mieste ar keliasdešimt kitame? Kad nebesirodo jokie variantai, jokie pratęsimai, vien tik abejonės – ar teisingai padariau? gal reikėjo bėgti ratu, o ne griūti? rėkti, o ne šnibždėti?

Kurso vadovė tokią būseną vadino baltu brūkšniu. Jei jis perbraukia jūsų sumanymus, nieko nepadarysit; turite atsisėsti ir palaukti. Gali trukti dieną, gali ir mėnesį, kol brūkšnys pranyks. Kol Dievas pavers brūkšnį šauktuku! – sušuko entuziastingiausias iš mūsų (tuo metu, kalbėdami apie meną, dažnai minėjom Dievą).

Mėginau pasinaudoti vadovės patarimu, laukiau. Laiko turėjau: gaudavau kvietimus pagastroliuoti šen bei ten, jauni teatrologai ir šiuolaikinio meno kuratoriai mane palaikė, vadino žmogumi-performansu, Šiaulių unikumu, tarpininkavo dėl poros festivalių Lenkijoje ir Vokietijoje. Sukausi iš padėties, kartodamas ir apžaisdamas senus triukus ir bajerius, kai ką primesdamas iš anksto; bet akimirka, kai toptelėjo, kad naudojuosi savo protu, jog racionaliai planuoju efektus, apskaičiuoju poveikį žiūrovams, buvo žiauri. Nuo šito smūgio neatsigavau. Daug skaičiau; po kelių metų gavau pasiūlymą iš televizijos ir išėjau tenai, reikia gi ką nors veikti, iš kažko duoną valgyti.

Paguoda ta, kad panašius dalykus išgyveno ir kiti kursiokai, – jei tai paguoda. Po studijų išsilakstėm į skirtingas puses lyg sprogus bombai, ir ryšys išliko tik su keletu. Bet naujienos, kurios mane pasiekė, buvo aiškios: tas išvažiavo į kaimą ir užsiėmė avių auginimu, tas pradėjo vaidinti muilo operose. Tas entuziastingiausias – ko gero, ir gabiausias – po nesėkmingos premjeros pasikorė. Paskui dramteatry vyko gedulingi minėjimai, fanų sambūriai, spaudoje rodėsi straipsniai su atsiminimais ir liaupsėmis, skirtomis numaldyti neramią autorių sąžinę. O paskui nebesirodė.

 

Akies krašteliu pagavau, kad vidiniame kiemelyje susidarė rūkančių ratas, ir patraukiau prie jo. Šiaip tai aš nerūkau, todėl teko tręštis iš kolegų. Savaime suprantama, pirmasis pakelį man ištiesė rusas. Vargais negalais ištraukus cigaretę iš standžiai suspaustos eilės ir prisidegus, Artiomas vyptelėjo ir tarė: nu ką, parūkykim, kol rūkymas Evropoj dar neuždraustas.

Ratelio viduryje stovėjo Daftas. Jo dermatininė liemenė blizgėjo iš debesies išlindusioje rudeninėje saulėje. Jis nerūkė, bet kalbėjo, kalbas palydėdamas gracingais balerūno mostais: …kaip aš ir sakiau šiandien ryte, mano vizija yra sinergiškas visų bendradarbiavimas (rankos į šonus, delnais aukštyn). Aš suvokiu save kaip vadovą tik sąlygiškai; aš nenoriu primetinėti jums savo valios kaip koks supistas fašistas! Spręsti turime visi kartu, nes visi esame kolegos ir turime lygias teises, o aš tiktai koordinuosiu bendrą sprendimą (rankos į viršų) –

Kolegos jo klausėsi neatidžiai, dairydamiesi aplinkui. Prieš atvykdami mes turėjome atlikti namų darbus – sugalvoti savo numerį pagal bendrą temą „Re-flections“. Kaip aiškino anotacija, ši tema „jungia lankstumą, taigi judesį, ir jo atspindį, taigi apmąstymą, jungia, bet nesutapatina, palikdama erdvę spontaniškam skirtybės generavimui“.

Aš atkapsčiau seną idėją, kurią vis atidėdavau, – tada turėjau per daug sumanymų, kad galėčiau visus įgyvendinti. Be to, ji įsipaišė į temą, o „slaptos kameros“ klipus nesunkiai gavau iš teliko.

Kompanija mano pristatymą sutiko šaltai, nors gal tik pasirodė, nes ko tikėjausi – ovacijų? kvatojimo? Kad ir kaip ten buvo, Daftas po savosios įžangos, prie kurios jau spėjom priprasti, – jog jis ne vadovas ir nenori primesti nuomonės, – pareiškė, kad jo intuicija kužda jam, jog šitas sumanymas yra hermetiškas. Ir savaime, techniškai hermetiškas, ir ta prasme, kad niekaip nekomunikuoja su kitų dalyvių darbais, o juk bendras judesys, fleksija yra būtent tai, ko mes siekiame, ar ne? Kadangi jam trūksta atvirumo, nenuostabu, kad jam trūksta ir „čia ir dabar“, kitaip tariant, spontanikos, suprantat?

Daftas baigė. Dabar turėjau gintis, tas ir asilui aišku. Sakyti, kad projektas visai nėra hermetiškas? – ne, bus vaikiškas priešgyniavimas. Sukandau dantis, žvilgtelėjau į Daftą, į jo pižonišką liemenę, įmantriai išskutinėtą trijų dienų barzdą. Kur prodiuserė, redaktorė, kodėl nepakiša lapelio su žodžiais? Galiausiai išspaudžiau tik tiek: tai jūsų nuomonė… ką gi, priimu ją tokią, kokia yra.

Pagalvok, Marius, – pagalvokime, ką konstruktyvaus galime Marius pasiūlyti, įtaigiu balsu tarė Daftas, tam ir dirbame čia visi kartu.

Nusukau žvilgsnį į šoną; labai norėjosi nusukti žvilgsnį į šoną. Betgi tikrai, mano idėja pernelyg elementari, pernelyg lengva. Tikrai kažko jai trūksta… ir nieko nesiranda, trūkumas neišnyksta…

Jochaidi, kuriam galui prisiminiau studijas ir baltą brūkšnį!

Kaktą išmušė prakaitas. Atsistojau ir išėjau į vidinį kiemą. Kaip gerai būtų parūkyt, šmėstelėjo mintis – bet aptarimas dar nesibaigė, iš ko nusitręšti cigaretę?

Už nugaros kažkas subildėjo. Marise atstūmė sunkias stiklines kiemelio duris, kurias, pasirodo, užšoviau, ir priėjo prie manęs.

Noriu pasakyti, kad nesutinku su Daftu. Sakau tau tą asmeniškai, nes mano nuomonė yra asmeniška, subjektyvi.

Ji kalbėjo garsiau nei anksčiau, gerai girdėjosi jos šveplavimas: tavo končepčija man visai patiko; ji aktuali ir šiuolaikiška. Paprašta, bet paveiki, ir višiškai ne uždara!

Žvilgtelėjau į jos veidą, lygų, prižiūrėtą pedagogės veidą, ir vietoj dėkingumo pajutau apmaudą. Kokia tu nuspėjama, Marise! Kokia tvarkinga ir nuobodi! Iš tavęs nesulauksi netikėtumo, tavęs niekada neapims šėlas – ta Lorkos duendė, kuria kliedėjome akademijoje. Ačiū, kad stengiesi, rodai solidarumą, bet nereikia. Tikrai nereikia.

Kai grįžom prie stalo, Daftas jau reiškė nuomonę apie kitą performansą, kurį pristatė Artiomas: aš manau, kad provokacijos elementas yra gerai. Mes neturime būti pernelyg nice. Reikia publiką provokuoti. Bet medija, kurią jūs pasirinkot… žodžiai! vien tiktai žodžiai! taip senamadiška!

Matot, kontratakavo Artiomas, aš atstovauju verbaliniam performansui. Ši kryptis perspektyvi ir… sparčiai besivystanti. Todėl nieko negaliu padaryti. Be to, mano kultūroje, Rusijoje, žodis yra čempionas. Rusijoje jis visada pirmoje vietoje. Nieko negaliu padaryti, pakartojo Artiomas, ir Daftas nuleido galvą, lyg slegiamas argumento.

Įsiterpė Stela: mes privalome išsikelti bendrą tikslą. Tada vakaras bus ne atskirų performansų rinkinys, o bendras statement. Savo kūriniuose turime kalbėti apie gender inequality, kuri yra aktualiausia tema.

 

Vidiniame teatro kvadrate jau tirštėjo sutemos, kai fojė pasirodė švytintis Pėteris. Mūsų pašnekesiuose jis nedalyvavo, palikęs atstovą – blyškiaveidį pagalbininką, kuris vakar persirito per ne vieną barą, tad visą dieną prasėdėjo kampe, apsikabinęs pusantrinį mineralinio butelį. Jis nė nebandė kištis į diskusijas, tik kartais nusišypsodavo gailia šypsena, išsitraukdavo mobilųjį ir pamaigydavo. Energingasis Pėteris tuoj pat paklausė, ar produktyviai padirbėjome, ir sulaukęs vieno kito atsakymo pareiškė, kad labai tuo džiaugiasi. Džiaugiasi ir dėl to, kad vakaras dar nesibaigė ir mums dar truputį laiko teks praleisti su juo. Meditacija, pratybos, susikaupusios energijos išpurtymas. Vėl sėdomės ant grindų. Kurį Pėteris paliesiąs, tas turėsiąs padaryti, ką panorės, ką spontaniškai pajus viduje esant. Įsitaisęs ant kilimo, regėjau, kaip Pėteris lėtai vaikštinėja palei sieną, ir negalvodamas galvojau, ką darysiu, kai ateis mano eilė. Pirmąja Pėteris pasirinko Stelą. Ši atsigulė ir nusirito per fojė, galiausiai atsimušdama į Artiomą. Stelai keliantis užsivarčiusia suknele pagavau, kad ji žiūri į jį lygiai tokiu pat žvilgsniu kaip anksčiau į mane. A, mat kaip, čia tokia daina…

Prisėlinęs Pėteris kepštelėjo man per petį. Kurį laiką sėdėjau apmiręs, paskui atsistojau ir pradėjau šaukti pranešimus, kuriuos girdėjau važiuodamas metro: Nechste halteštele fridrikštrase! Bitė einštaige! Visi nusijuokė, o aš pražiojau burną dar vienai mįslingai frazei išleisti – Curiukhalte, bitė! –

 

Pabaiga kitame numeryje

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.