Poezijos vertimai

JAN KOCHANOWSKI

(1530–1584)

 

Matematikui

 

Jis išmatavo sausumą ir vandenynus,

Kaip saulė leidžiasi ir teka, jis pažino,

Bemat užuodžia, ko iš jo norės valdžia,

Tiktai nemato, kad gyvena su kekše.

 

Apie žmogaus gyvenimą

 

Niekai mūs visos mintys ir jausmai;

Niekai visi mūs siekiai ir veiksmai;

Pasaulyje nėr jokio pastovumo,

Visi žmogaus darbai tėra tik dūmas.

Dorybė, pinigai, šlovė ir grožis

Sunyksta tarsi lepios sodo rožės;

Išjuokę mūsų tvarką ir džiaugsmus,

Tarsi senas lėles sukiš į maišą mus.

 

 

DANIEL NABOROWSKI

(1573–1640)

 

Gyvenimo trumpumas

 

Suprast sunku, kaip diẽnos po dienõs praeina:

Pradžioj – tėvai, šiandieną – tu, ryt – tavo ainiai.

Byla trumpa: pabaigęs žemišką kelionę,

Vadinsies tu nebe žmogum, o tik velioniu.

Šešėlis, blyksnis, garsas, garas, dūmas, vėjas –

Gyvenimas kaip saulė nebegrįš praėjęs,

O laiko nesustabdomi vis rieda ratai,

Pasenusį ne vieną pakeliui iškratę.

Kol tu mąstai, jau savo atbuvai, vargšeli;

Vargu, ar būtį tarp mirties, gimties mes galim

Vadinti mirksnio ketvirčiu; taip daug kam tapęs

Karstu – lopšys, ir daug kam tėvu – šaltas kapas.

 

IGNACY KRASICKI

(1735–1801)

 

Ėriukas ir vilkai

 

Plėšt visad dingstį tas suras, kas grobio tyko:

Ėriuką kartą du vilkai miške užtiko.

Jau taisės jį draskyt, kai šis: „Mane už ką?“

Jie rydami: „Skanus, silpnutis ir miške.“

 

Paukščiai narvelyje

 

– Ko raudi? – jaunas alksninukas klausė seno. –

Juk mes narve geriau nei laukuose gyvenam.

– Nelaisvėj gimus, – tarė šis, – suprast sunku,

Kad gimęs laisvėj ilgisi plačių laukų.

 

BOLESŁAW LEŚMIAN

(1877–1937)

 

Apleido Dievas kažkodėl mane…

 

Apleido Dievas kažkodėl mane…

Žinau – negera Jam aukštai, oi, ne.

 

Manasis tėvas mirtį pražiūrėjo

Ir pakeliui į duobę nuriedėjo.

 

Sesuo nuo ašarų ir bado tino,

Kodėl ji mirė – šito nieks nežino.

 

O brolis taip kamavosi skausmuos,

Kad merdint aš girdėjau jį namuos…

 

Ir mano mylimoji džiūsta, kremtas,

Nes pamilau ją valandą nelemtą.

 

O aš – kol miestas klojasi sapnu –

Einu jo gatvėmis, tiktai einu…

 

JULIAN TUWIM

(1894–1953)

 

Žolė

 

Ak, žole ligi kelių!

Ligi kaktos man auki,

Kad mintyse išnyktų

Ir aš, ir šitas laukas.

 

Norėtųs man žaliuoti,

Lig pat šaknų žieduotis,

Kad nuo šviežumo tavo

Manęs neskirtų žodis.

 

Ir kad tave arba save

Vadinčiau aš vienu vardu:

Arba abudu mus žole,

Ar tuvimù abu kartu.

 

Abėcėlė

 

Kėlės rytą abėcėlė

Ir nuo krosnies tiesiai blinkt,

Kaip dabar ją pamažėle

Iš visų kampų surinkt?

A kojelę išsisuko,

B nuo smūgio pilvas trūko,

Be taškelio I įniršo,

H nebesuranda diržo.

O tarsi balionas sprogo,

T todėl neteko stogo,

P nerast nė padujų,

L pasislėpė už U.

S atsitiesė sveika,

K – sulaužyta ranka.

Žemėj guli N kniūbsčia

Ir vaizduoja Z slapčia.

 

Vertė Lanis Breilis