Psichoanalizė kišenėje: asmenukė kaip neišpildomas vientiso subjekto pažadas
#subjektoparadoksai – toks saitažodis galėtų apibūdinti šaltu protu nesuvokiamą, bet tarytum XXI amžiaus maras plintantį, mimikriškai ir net kiek liūdnai bei vulgariai socialiniuose tinkluose atkartojamą fenomeną, lietuviškai pavadintą nekaltu deminutyvu „asmenukė“. Pats žodis „asmenukė“ (angl. selfie) yra tarsi švelniai šnabždamas, maloniai ausį kutenantis viliojimas, palaipsniui virstantis įsaku: „Tu – asmuo“ (ką patvirtina toli gražu ne atsitiktinai šitame žodyje esanti šaknis „asm-“).
Mūsų žmonės nėra išlepinti „siaubo istorijomis“ apie „defragmentuotą, suskaldytą subjektą“ ir „interpeliaciją“, atvirkščiai – nepriekaištingai veikianti vėlyvojo kapitalizmo mašinerija kasdien įtikina mus, kad mūsų vientisas, unikalus ir nepakartojamas, judantis tobulumo „plius begalybės“ link ego yra kone brangiausia (visų pirma ekonominiu atžvilgiu) kiekvieno iš mūsų vertybė. Asmenukė puikiai iliustruoja šią tezę: naujienų srautas socialiniuose tinkluose tapo kibernetiniu panoptikumu; štai, pavyzdžiui, nuotraukoje plačiai, tarsi ištikta veido paralyžiaus, šypsosi draugė, susiradusi naują darbą, kiek žemiau – kolega, besiraukantis tai nuo spiginančios į akis saulės, tai nuo lipnios darbo rutinos nuojautos, savo mimika, papildyta prierašu prie vaizdo, sako: „Labas rytas“, dar žemiau – motinystės atostogų išėjusios buvusios bendraklasės serijinės asmenukės – matyt, ji slaptai viliasi, kad dešimt vienodų nuotraukų turi daugiau šansų pelnyti pirmąją vietą konkurse „Supermama 2015“.
Tobulas Benthamo kalėjimas sugriuvo: kiekvienas nori būti matomas.
Britų mokslininkai (daugeliui žinomi iš anekdotų) jau nebeanekdotiškai teigia, kad tokia asmenukių manija nėra tik koketiškas komentaras prie (koketiškos) nuotraukos tinkle „Instagram“, bet tikrų tikriausias psichinis sutrikimas. Toks radikalus apibrėžimas reikalauja pagrindo: ir tuo pagrindu galėtų būti tai, kas psichoanalizėje yra vadinama neuroze. Neurozė sietina su tam tikru ceremonialu, ji pati savaime yra ceremonija, kurią individas nesąmoningai, pats negalėdamas sau atsakyti kodėl, atkartoja: miegas su vaikystės žaislu, spragsėjimas tušinuku, pavyzdinis rankų plovimasis prieš valgant, cigaretė prie puodelio rytinės kavos, atnešantis sėkmę niekutis – visa tai yra neurozės (kuri, kaip nesunku nuspėti, kamuoja kiekvieną) apraiškos.
Psichoanalizės tėvas Sigmundas Freudas neurozę apibūdina kaip tikrovės ir pasąmonės disharmoniją, sukeltą trauminės patirties (ji tapo trauminė dėl to, kad negali būti įvykdyta); neurozei būdingas ceremonialumas, kone magiškas rituališkumas yra paliatyvus, homeopatinis: neurotikas, meistriškai automatiškai (ir, kas svarbiausia, visiškai nesąmoningai) atlikdamas vis tą patį veiksmą, tarytum apsisaugoja nuo savo paties šmėklų, veja jas į pasąmonės šešėlį. Išvada, kad neurozė maskuoja baimę, gali pasirodyti absurdiška: ko bijo asmenukių mėgėjai? Juoba šiuolaikiniai psichologai iškilmingą „asmenukių paradą“ interpretuoja kaip ego triumfą, dar vieną savimylų būdą pareikšti apie save. Išties ego kategorija yra svarbi: tačiau tai visai kitoks nei įperšamas mums „reklamiškai kietas“, autonominis ego; atvirkščiai – susiskaidęs, nesantis – žodžiu, toks, kokį siūlo matyti prancūzų psichoanalitikas Jacques’as Lacanas.
Visai kaip asmenukių mėgėjas, išvydęs savo gražią nuotrauką lygiame išmaniojo telefono ekrane, 6–18 mėnesių vaikas, dar nesugebantis valdyti savo mažo kūnelio, džiaugiasi pamatęs savo atvaizdą veidrodyje: džiaugiasi todėl, kad pamato save, todėl, kad dar nefunkcionuojantis, bejėgis ir nesuvokiamas (kaip toks) kūnas pasirodo vientisas ir realus. Veidrodžio pakopos (būtent taip Lacanas apibūdina šį kiekvieno žmogaus gyvenimo etapą) esmė ir sykiu paradoksas yra tai, kad matomas vaizdinys tampa savuoju Aš, kitaip tariant – mūsų Aš yra vaizdinys, fantazija, iliuzija, – o tai reiškia, kad joks objektyvus, vientisas ir duotas Aš neegzistuoja, ir jokia dekartiška formulė (ir jos išvestinės) negali to paneigti. „Me connaitre“ (savęs pažinimas) virsta „méconnaitre“ (klaidingu pažinimu), Aš, kuriuo tikroviškumu net nedrįstame abejoti, vietą užima fantazmas, apgaulinga įsivaizduojamybė.
„Tu nesi!“ – vargu ar kas nors atsilieptų taip pašauktas, o štai į „Tu esi!“ kiekvienas iš mūsų atsiliepia kone kas akimirką; kiek modifikuota jo versija „Tu esi – (į / pa)rodyk tai!“ tapo ideologiniu socialinių tinklų epochos kvietimu. Louis Althusseris ideologijos kvietimą vadina „interpeliacija“, kurią paaiškina labai paprastu pavyzdžiu: gatvėje žmogus, išgirdęs policininko šūksmą „Ė, tu!“, atsigręžia, pagalvojęs, kad kreipiamasi ne į bet ką, bet būtent į jį. Tokiu atsaku žmogus pats rekrutuoja save kaip ideologijos subjektą, jos galingajam aparatui pavaldų vienetą, tuo susitapatindamas su tuo vaidmeniu, kurį skiria jam interpeliuojanti ideologija. Visai kaip bejausmis stiklo gabalas, kvietimas (kuris dažniausiai net būna nebylus) sukuria mūsų tapatybę – lieka tik klausimas, kaip visa tai yra susiję su nekaltu mėgavimusi savo „Instagram“ filtrais suredaguotu veido atvaizdu?
Kaip atsakymą galima pasitelkti žinomą Lacano formulę: „Žmogaus noras yra Kito noras.“ Ją galima traktuoti dvejopai: viena vertus, žmogus visąlaik siekia kito žmogaus, antra vertus, žmogaus noras priklauso kitam. Ko siekia (tokio bendro termino kaip „asmenukininkai“ nebuvimas gerokai susilpnina interpeliacijos galimybę, kas jau džiugina) asmenukių mėgėjai? Savęs. Kaip nevaldantys kūno vaikai, kiekvienąsyk pamatantys savo atvaizdą – kaip savęs pačių, kaip „ergo sum“ pažadą. Tačiau ne mažiau (o gal ir daugiau) jie siekia Kito – taip pat kaip vaikai, priklausomi, silpni, ištroškę meilės, šilumos, pripažinimo, adoravimo, galiausiai – elementaraus dėmesio. Kieno tai noras? Didžiojo Kito, arba ideologijos, (ne)matomai interpeliuojančios ir griežtai rekrutuojančios, savo netesimais pažadais gimdančios neurotikus, kurie, vos atsisėdę pietauti arba apsivilkę naujai įsigytą drabužį, čiumpa „aparačiuką“, kad sukurtų begalę mažųjų „aš“ protezų.
#įkėliauasmenukęvadinasiesu – ir veidrodžio paviršius, mistiškai primenantis duris į kitą, fantazijų (ir / ar fantazmų) pasaulį, pavirsta dailiu ekranu. Veidų ir maisto, kūnų, drabužių, automobilių, prietaisų (ir kt.) nuotraukos, jaudinančiai primenančios stiklines vitrinas, pavirsta pilnumo muge.
Nes kur tuštuma, ten nieko nėra, o kai nieko nėra, nėra ką šaukti.
