DENIS PETRINA

Du eilėraščiai

Rojaus kopijavimo automatas
 
dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą
rojaus kopijavimo automate gurkšnodamas kavą per pertrauką
prieš pristatęs galutinį pasaulio projektą –
(po to jis atsistatydino)
 
aš esu jo pašalinis produktas –
skrepliai iš kūrėjo plaučių
jam (kaip visiems) žiemą susirgus bronchitu
esu nuolat besisukantis birbilas atsitrenkiantis
į savo egzistencijos ribas į jo sodrų juoką
į kitus žaislus – tik įgavęs pagreitį – sustabdomas
esu vapsva prasiskverbusi pro žaliuzių plyšį
į rojaus ofisą dūstanti suprakaitavusiam delne
beprotiško entomologo – jis geluonies nebijo – tai tik eksperimentas
esu tirščiai išpilti į rojaus klozetą
nutekėję dangaus kanalizaciniais vamzdžiais – į žemę
 
bet
jis mane mylėjo
kaip savo dalį mazochistiškai kaip nepagydomą ligą
kaip paranojiškai primenančią apie save klaidą
kaip chirurgas myli savo nupoliruotus instrumentus –
kitų taip nemylėjo
bučiavo moteris į riešą sūpavo jų vaikus
bet jų taip nemylėjo
rinkau ašaras nuo jo blakstienų
pirštų pagalvėlėmis liečiau suskirdusias lūpas
bučiavusias kitas
 
jis karštligiškai kartodavo
„esu alfa
tu esi omega
esu pradžia
tu esi pabaiga
esu tu“
 
išmokau suprasti iš nutylėjimų
kad jis pats
yra kopija
 
 
 
Muštro poetika
 
vienas!
ant lyno – įtempto kaip nervas –
amneziškai praradę – žemės trauką
herojiškai įveikė – aukščio baimę
ritmingai sistemingai išdidingai –
plikai iki pat kaukolės nuskusti
kareiviai marširuoja
 
du!
jie užkoduoti vardu savo
kurį visi kiti burnoje laiko
kaip laiko akmenėlį –
kaip eidosą – dantys sukandę bijodami išspjaut
neišeikvotą žodį
todėl vieni kitus tyla vadina
pašaukus vieną – atsiliepia kiekvienas
į tylą sudaužytą skie(mens) spjūvio
į vardą – gėdos jausmo – išdegintą ant veido
vienintelio signalo – tapusio refleksu
 
trys!
ištreniruotu iki pami(r)šimo
ideologiškai žaismingai išdresuotu
žvėriu žvilgsnių subadytu užmigusiu narvo kampe
 
nesugebančiu užlaižyti žaizdą
kitaip paspringsiančiu krauju
jis atsisakęs pykčio ir pagiežos
tapo ŽMOGUM
 
keturi!
žmonėm atgimė žvėrys
apaugę kūno spalvos uniforma –
oda – asketiškai atlaiko skausmą
viduj jų piktosios ląstelės
ne vėžio – mutacijos nematomos
dalijasi sulig
kiekvienu įkvėpimu gimdo
auglį –
iš jo išaugs naujas kareivis
 
penki!
tarp jų beformių kūnų
tarp jų bebruožių veidų
yra pažįstamų – rėžia pusaklę akį
begėdiški prisiminimai (nežinia iš kur atklydę
jų neturėtų būti) jų nėra – bet aš matau
pro įdūžius sistemos struktūros plyšius
tarp marširuojančių mankurtų
ir jie
ir aš
ir
tu
 
 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.