Atpažįstamas iš kojų
Pabudęs pakeliu aukštyn akis ir matau nukryžiuoto Jėzaus pėdas. Būtų gryna mistika, bet kryžius ant sienos tikras, daug metų iškybojęs vienoje Dzūkijos klebonijoje. Jei tiesčiau ranką, paliesčiau medines Viešpaties pėdas. Turėtum sakyti – pėdutes, nes figūra ant kryžiaus kūdikio dydžio. Vakar per krikšto apeigas vaikelis nusispardė apavą ir liko basas. Nežinia kodėl, bet taip būna gana dažnai. Man patinka. Ir dabar kyla kvailas noras pakutenti tas pėdutes virš galvos. Nusijuoktų, sukikentų ar ne? Juk pasakojama apie besišypsančius viduramžių krucifiksus, kūdikėlio Jėzaus žaidimus ir juoką. Ir evangelijose yra vietų, kur visai tiktų prunkštelėti. Bet nemėginsiu žaisti. Graudi Jėzaus veido išraiška, iš skausmo primerktos akys veja šalin visus nerimtumus. Verčiau kaip Pranciškus Asyžietis adoruosiu jo perdurtas kojas. O dar anksčiau Marija Magdalietė, nuostabi it Neveravičiaus paveiksle, jas plovė ašaromis ir šluostė savo šilkiniais plaukais.
How beautiful are the feet of them that preach the gospel of peace, – čiulba ir čiulba be perstojo berniukiškas sopranas. Pernai per adventą pasigavau tuos žodžius ir tą balsą kaip ligą, ir taip liko iki šiolei. Händelio oratorijos libretas sudėliotas iš biblinių parafrazių, daugiausia čia Izaijo knygos eilučių. Dėl ko pranašas pamatė ir apdainavo tas kojas kalnuose ir jų gražumą, yra paslaptis. Juk kalba ne apie sportininkus ar madų demonstruotojus. „O kokios dailios kalnuose šauklio kojos, – to, kuris ateina su linksmąja žinia, skelbdamas ramybę, nešdamas gerąją naujieną, garsindamas išganymą!..“ Kojos – kaip metonimija? Bet svarbiausias skelbimo instrumentas visai kitas. Kodėl nėra burnos, lūpų, liežuvio? Dar labai keista, kad apaštalas Paulius prisimins būtent šį Izaijo sakinį, dailias kojas, kai viename programinių savo laiškų aptarinės tikėjimo perdavimo mechanizmą.
Vaikystės bažnytėlėje, per atostogas kaime, vis pataikydavau sekmadieniais atsistoti ties kryžiaus kelio stotimi, kuri vaizdavo, kaip Pilotas, pasmerkęs Jėzų mirti, plaunasi rankas. Dubenį su vandeniu jam prineša jaunas tarniukas nuogomis kojomis iš po trumpos tunikos. Viena jų grakščiai sulenkta ir stovi ant laiptų pakopos. Atrodė man labai šaunus ir savas, lyg iš praėjusios pionierių stovyklos. Paskui po daug metų dėl tų pačių nuogų kojų taip ir nepatekau į Šv. Petro baziliką Romoje. Tvarkdarys prie durų patyrusiu žvilgsniu išmatavo mano kelnių ilgį ir pasakė, kad ne. Apsisukau ir paguodai nuėjau ieškoti Šv. Pauliaus bazilikos. Ten viskas buvo gerai, neišvarė lauk, net netikrino. Pauliui būčiau galėjęs pacituoti jo pa-ties laišką, kad kojos bažnyčioje gražu ir naudinga.
Kai siūbtelėjo liepos karščiai, miestas išsirengia ir virsta nuogų kojų paradu. Su šypsenomis, oriai, žinodamos savo vertę, Pilies gatve nužirglioja ilgakojės paukštytės. Iš paskos eiklūs jų palydovai raumeningomis blauzdomis, kurios tam tyčia išmargintos tatuiruočių raštais. Garbaus amžiaus svečias antai irgi atidavęs lietuviškos saulės glamonėms savo baltas, nuvaikščiotas kojeles. Nuklega būrys įdegusių paauglių, panašių į aną Piloto pažą. Kol dar be paukštyčių, jie laisvi ir lakūs, visų pasaulio gatvių valdovai ir numylėtiniai. Susilaikau nuo Händelio arijos, čia ne kalnai, ne gerosios naujienos žygis. Kitas gražumas. Vasaros bažnyčioje, kaip ją pakrikštijo tėvas Antanas Saulaitis, apnuogintas kūnas, visų vienas, tampa malonės, broliškumo argumentu, dvasinių dalykų įžanga. Ne per seniausiai šiuo maršrutu buvo nulydėtas paties Dievo Kūnas. Matyt, jį irgi kasmet veikia vasaros kerai. Kartu su šiluma plūsteli drąsos išsirengti, išeiti, susiliesti.
Pranašo išaukštintos Dievo šauklio kojos nuo žygiavimo kalnais turėjo būti dulkėtos ir purvinos, gal net sukruvintos. Nešant gerąją žinią, pirmiausia kenčia kojos. Gal dėl to joms tokia pagarba Izaijo knygoje. Iš lėto, palaikomas už parankių, kopia altoriaus laiptais popiežius Pranciškus. Visų piligrimų globėjas šv. Rokas, be savo šuns ir lazdos, dar turi žaizdelę blauzdoje, į kurią lyg koks palaiminimas nukreiptas angelo pirštas. Po mėnesio atlaidai, Semeliškėse tas paveikslas vėl skendės maldose ir žolynuose. Žaizdos apoteozė. Raišuojantis Jokūbas po naktinių grumtynių su paslaptinga būtybe. Arba vienakoju jėzuitu pramintas Rupertas Mayeris, vokiečių kariuomenės kapelionas, Pirmojo pasaulinio karo fronte netekęs kojos, apdovanotas Geležiniu kryžiumi, paskui nacių tąsytas po kalėjimus. Prisivaikščiojęs kalnuose ir pakalnėse. Miuncheno centre, kur jo kapas bažnyčios kriptoje, – ta pati Pilies gatvė. Sako, vienakojis jėzuitas ten toliau kaukši grindiniu ir pamokslauja sekuliarizuotai Bavarijai.
Apie palaimą būti prie Viešpaties kojų yra daug šnekėję šventesni ir maldingesni žmonės. Tos kojos, kurias matau pakibusias virš galvos, kartais užlieja meilumu, o kitąsyk nugąsdina: esi sudorotas ir patiestas po jomis, visai kaip parašyta psalmėje. Kojų suolelis, ir toks liksi per amžius. Jeigu tą akimirką įsijungia vaikiškas sopranas, gali laikinai slėptis ir ramintis grožio valdose. Jokia naujiena. Mano medinukas, – švelniai iki mirties kreipdavosi į Nukryžiuotąjį pažįstamas menininkas. Kada laikų pabaigoje jis ateis teisti pasaulio, jo kojų dailumas, lyg kokia vėliava, darsyk bus mūsų išganymo viltis.
