KRZYSZTOF MICH

Poezijos vertimai

Krzysztofas Michas (g. 1959) – nepaprastai spalvinga asmenybė, neįspraudžiama į jokius rėmus ar apibrėžimus. Poetas, dailininkas, radijo, televizijos ir spaudos žurnalistas, žymus fotografas. Gimė, gyvena, dirba ir kuria Varšuvoje.

 

Kosmogonija pagal Herakleitą

 

Buvo laužu, uždegtu prie upės. Šakaliai
spragsėjo ir virto žiežirbomis, šaudančiomis
į visas puses. Teikė neramią, bet taip trokštamą šilumą.
Po akimirkos skriejo į dangų, kurdamos spiečius meteoritų,
atsitiktinius žvaigždžių telkinius, planetų sistemas.
 
Kai kas matė juose viltį, o žvaigždėse
atrasdavo pažįstamus pavidalus. Suteikdavo jiems vardus.
Aš pavadinau tik ugnį. Tik ją tetroškau prisijaukinti.
Prisijaukinti, kad sugerčiau. Ji buvo tartum vanduo kūnui.
Gyvybei stigo tik žemės, kurią justume po kojomis.
 
Praradau pusiausvyrą. Įkritau į Tavo upę,
Herakleitai. Ji nunešė mane į Efesą. Dabar plaukiu
prieš srovę, ieškodamas ištakų, ieškodamas priežasties.
Jau žinau, kad toje upėje man nėra vilties.
Ta upė – tai Acherontas. Ugnis pasiliko kitame krante.

 

Epikteto paguoda

 

Sustine et abstine – kentėk ir valdyk save.

Epiktetas

 

Nupasakojau skulptoriams statulą. Išsamiai aprašiau kiekvieną veido
bruožą, rankų padėtį ir kiekvieną garbanėlę, žvilgsnio kryptį, net
kvapą, kuris tvyro aplink. Atkirto, jog mato ją. Jog mato daugiau,
kadangi sukūrė ją karštinės įkaitintose savo galvose.
 
Puolė prie darbo. Bukino kaltus į akmenį ir iš naujo galando krumplius.
Jau nesiklausė mano patarimų. Nenorėjo matyti mano
statulos. Kūrė ją pagal savo mintis ir vizijas, kilusias jų
galvose. Kūrė savo kūrinį, ne mano. Buvo skaudu, kad ne mano
 
akis juos veda ir ne mano delnai laiko jų kaltus. Tačiau
Romoje sutikau Epiktetą. Tarė man: – Liaukis, ak,
liaukis sielvartauti dėl statulos. Taip buvo nuo pradžių,
taip bus visados. Statula stovi kituose namuose, gyvena savo
 
skulptoriaus gyvenimą. Žymi jo ritmą. Taigi nesugriebsi jo
už rankos, per vėlu. Tai ji, statula, kuria savąjį kūrėją.
Ir supratau – negaliu paveikti skulptorių ir jų skulptūrų formų.
Statulą, kurią nešiojuos savyje, sukursiu, kai akmuo pasirinks mane.

 

Epikūras sutinka Charoną

 

Jau nebijau, Charonai, kelionės su Tavimi į kitą krantą.
Kol kas dar esu šiame, bet jau matau Tavo valtį. Gėriau vyną,
valgiau šviežias vynuoges, prisimenu jaunų lūpų skonį.
Kas iš to, kad mano kelionės laikas jau baigės,
išaugs naujos vynuogės ir vynas amforoj subręs, kad
apsvaigintų jaunus, užliūliuotų juos kaip motina. Ne mane.
 
Nebijau kito kranto, Charonai. Kai ten nusiirsim,
juk nebesimatys to, iš kurio išplaukėm.
Tas reisas turi įvykti. Jau daug metų turiu bilietą. Tad ko bijoti.
Tai, dėl ko man neramu, yra įsėdimo į Tavo valtį momentas.
Jeigu įkrisiu į upę, mane nuneš srovė. Žiaukčiočiau,
gargaliuočiau, mojuočiau rankomis, grimzčiau į dugną, išnirčiau, vėl skęsčiau.
 
Gaila, kad niekur nemoko plaukioti Acheronte.

 

 

Tavo motina prašė manęs epoché

 

Pironai, mano mokytojau, prisimenu, kaip mums sakydavai,
kad atsisakytume vertinimų ir priimtume pasaulį kaip metų laikus.
Prisimenu, juk ne tu vienas mane to prašei.
Parodei mums juodą kiaulę laive siaučiant audrai.
Tarei: žiūrėkit, jai nerūpi vėjas ir lietus,
yra čia ir dabar kaip ši audra. Jūs bijote visko,
ko galbūt nė nebus. Veltui eikvojate energiją
vėjo, burės neišskleidžiate ant stiebo, atleidote
lynus, o juk plauktume greičiau ir greičiau
pasiektume savąjį uostą. Ugnis jau liepsnoja ir maistą
ant jos gamina baltai apsitaisiusios moterys. Laukia jūsų.
Žiūrėkit, kalbėjai, kiaulė ėda kietas savo giles,
o jūs nei jai savo šnekomis nepadedat, nei sau.
O juk esame kaip žuvys gelmėje
greta nuskendusių laivų. Nežinome, kas jie yra.
Imkite iš jų pavyzdį. Nesiimkite vertinti nieko,
ko pažinti neįstengiat, o ypač kaimynų.
Įsiklausau į tave kasdien ieškodamas
ramybės savyje. Nediskutuoju su architektu apie
šventyklą, tik jos trokštu. Tik jis iškels ją
aukštyn. Gal ir pašventins, tačiau ar sukurs dievybę,
nežinau. Nekuria jos žodžiai, tik statymas
nuolatinis. Bus, kas turi būti. Rytoj ir niekada. Ramybė.

 

Besivalkiojant su Ksenofanu

Visa, kas tampa, yra laikina.

Ksenofanas

Esu kaip tu, Ksenofanai, valkata, užkerėtas
giesmės. Dainuoju ją kasdien įvakarojus, kad
žodžiai, kaip prarytos musės, neperštėtų naktį
gerklėje, neimtų smaugti ir ryte sugrįžtų.
Vis dėlto balsas būna lyg atmintis – verčia skėstelti
rankomis bejėgiškai. Tad kartoju tą giesmę
taip pat ir ryte, o jei žodžiai pabėga – ir vidurdienį.
Taip ji tampa mano valkatos malda. Klajoja
su manimi kaip ištikima lazda, ilgakojis ramstis
trumpoms kojoms ir laikui. Sutvirtina stuburą,
kojas daro lengvesnes. Kilmingos miesto
gyventojos mano, kad giesmės įaugo mums į gerkles
kaip žilos barzdos, kurios visur velkasi paskui mus.
Ir jos iš dalies teisios. Mūsų giesmės išeis
kartu su mumis. Nuvargusios Elėjos merginos
pagaliau galės įsiklausyti į
amžiną, nesibaigiančią, tobulą tylą.
 
 

Gripsas* Boecijui Teodoriko kalėjime

 

Didžiausia nelaimė nelaimėje yra tai, kad kadaise buvai laimingas.

Boecijus

 

Jau neieškau laimės anapus savo kūno,
kaip kad man sakei, paskutinis didis romėne.
Kadangi supratau – kūnas yra kalėjimas
griežčiausias, nes toks, kokį prisimenu ir jaučiu.
Kaip narvas sulaiko karštus jaunus liūtus.
Pirm, nei žengs į areną, turi nutilti plojimai,
išdžiūti prakaito ir kraujo lašai, turi išnykti kvapas.
Ir jis erzina žvėries šnerves, kursto kovai.
Žinau – joje mano džiaugsmo ir liūdesio išsipildymas.
Toji kova turi įvykti citadelės viduje,
ant privačios arenos laiptų, prie cezario kojų.
Supratau, Boecijau, – tik šitaip žūsta dievybės.
Kadangi nesugniuždo jų šventyklų griuvėsiai,
ir liūtai, kurie išeina į areną temstant, jų
nesudrasko. Kol prisimenu krikščionės kūną
Koliziejuje, suplėšytą į gabalus, nuolat grįšiu
prie jos pavidalo, išvysiu jos veidą ant sienų, jos
kvapas tvyros mūsų Romos gatvėse
ir vėl atves mane į tavo kalėjimą.

 

* Nusikaltėlių žargonu – nelegaliai perduotas laiškas į kalėjimą arba iš jo (lenk. gryps).

 

Po puotos su Aristoteliu

 

Iš gyvenimo geriausia išeiti kaip iš puotos: nei ištroškusiam, nei girtam.

Aristotelis

 

Žvaigždės virš mūsų miesto jau sudėliotos ir pavadintos.
Svarbiausioms jų priskyriau žodžius ir suteikiau tinkamą geometriją.
Vienos yra pernelyg atviros, kartais žiaurios. Aprašo tai, ką
priglobė niūrioji Alekto ir ką ji svies į mane,
kai vėjas padvelks į akis. Neišsisukinėsiu. Tai, kas
užrašyta, turi įvykti, nes žodis yra neišvengiamybė.
 
Kitos glotnios, kaip išlyginta mūsų chitonų medžiaga.
Apsivelku juos rytmetį, kad nusivilkčiau nusileidus saulei.
Tik jos peplas nuolat netvarkingai plaikstosi vėjyje.
Iš toli jau nematau, ar tai dar medžiaga, ar garbanos.
Ištiesiu ranką, kad įsitikinčiau, bet jau nepasiekiu.
Vaizdas subyra kaip ryškios mozaikos, kaip fatamorgana.
 
Tad esu pasirengęs uždainuoti tau savo kelionės dainą.
Juk sakai, Aristoteli, kad išeinant dera
palikti tvarkingus namus, išvalyti miegamąjį,
iššluoti kiemą, podėlyje palikti tai, ko artimiausiai
žiemai prireiks, nors ne man. Todėl išpyliau
vyną į jūrą, išdalinau pupeles, aliejus sunkiasi į akmenis.
 
Liko nebaigta vakarienė ant stalo. Jau nesinori
valgyti. Muzika groja vis tyliau, sukraunu papirusų gniužulus
vidury kiemo. Jie dar švyti vakaro saulėje.
Girdi Artemidės juoką? Važinėjasi iškilmių vežimu po mišką.
Kai saulė užges, padegsiu gniužulus, kad rastų kelią.
Žodžiai vidury kiemo gali tapti žibintu, kai dega.

 

http://zeszytypoetyckie.pl

Vertė Žilvinas Norkūnas

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.