Politinis hesichazmas (1)
Politinis hesichazmas – terminas, kurį XX a. 7-ajame dešimtmetyje įvedė bizantistas Gelianas Prochorovas. Jo kolega Sergejus Choružis viename savo pranešimų yra paskelbęs šį terminą oksimoronu – kaip gali būti, kad hesichazmas, kuris, pagal apibrėžimą, yra pasitraukimas iš visuomenės reikalų, turėtų politinį pobūdį? Tačiau šis terminas atskleidžia sau prieštaringą krikščionių ortodoksų kultūrų elementą, aptinkamą tiek Rusijoje, tiek Rumunijoje, tiek Graikijoje ir kitose ortodoksų kultūrose. Taip jau istoriškai susiklostė, kad vienuoliai, sekę fuga mundi idealu, t. y. bėgę iš pasaulio, tapdavo pasaulio galingiausiaisiais.
Hesichazmas – tai krikščionių ortodoksų vienuolinio dvasingumo tradicija, kurios esmė – bėgimas iš pasaulio siekiant atrasti Dievą. Šis judėjimas siejamas su ypatinga maldos tradicija (Jėzaus malda), troškimu pasiekti dvasinę ramybę (gr. hesychia) ir nesukurtosios Dievo Šviesos kontempliacija. Nors sąjūdis yra grįstas asketiniais idealais ir mistiniu mokymu, istoriškai jis tapo svarbia politine jėga.
1 žingsnis: Dykumos Tėvai prieš arijonizmą
Krikščionių ortodoksų Šventojoje Tradicijoje pirmuoju vienuoliu vadinamas šv. Jonas Krikštytojas, iškeliavęs į dykumą ir mitęs vien skėriais bei laukinių bičių medumi. Tačiau ir pats Kristus, pasak Evangelijos, keliavo į dykumą, kur buvo bandomas šėtono (Mt 4, 1–11; Mk 1, 12–13; Lk 4, 1–13). Dykuma (gr. eremis, sl. pustyn’) ilgainiui ortodoksų Tradicijoje tapo bendriniu žodžiu atsiskyrimo nuo visuomenės vietai įvardyti.
Nors nuo pat krikščionybės pradžios būta pavienių našlių ir atsiskyrėlių, gyvenusių miestų pakraščiuose, didysis vienuolystės pakilimas prasidėjo IV a. Milžiniškam susižavėjimui vienuolyste įtakos turėjo du veiksniai – pasibaigęs krikščionių persekiojimas ir išpopuliarėjęs šv. Antano Didžiojo pavyzdys. Kai kurie mokslininkai prideda trečiąjį faktorių – gnostinių tekstų cirkuliaciją to meto Egipte.
Pasibaigus krikščionių persekiojimui, nebeliko pagrindinės pirmųjų amžių krikščionių šventumo formos – kankinystės. Daugelis šventųjų iki IV a. buvo kankiniai. Daugelyje ankstyvosios krikščionybės šaltinių, tokių kaip „Didachė“ ar Hermo „Ganytojas“, krikščionys mokomi „ieškoti šventųjų veido“. Bendravimas su šventaisiais jiems buvo kasdienybė, nes tai buvo jų vyskupai – šv. Ignotas Antiochietis, šv. Polikarpas Smirnietis ir t. t. Šv. Polikarpo kankinystės aprašymas – pirmasis istorijoje tekstas, iš kurio sužinome apie egzistavusį šventųjų kultą. Tačiau krikščionybei tapus prestižine Romos imperijos religija kankinystė pasibaigė.
Kadangi net imperatorius buvo prielankus krikščionybei, daugėjo besikrikštijančių ir moralinio gyvenimo bei mokymo griežtumo lygį išlaikyti bendruomenėse tapo vis sunkiau. Istorikas Robinas Lane’as Foxas cituoja pavyzdžius, kaip to meto Romos kariuomenėje visiems kareiviams, kad ir koks buvo jų tikėjimas, buvo įsakoma kalbėti krikščioniškas maldas, o IV a. vyskupas šv. Kirilas Jeruzalietis pasakoja, kaip žmonės eidavo krikštytis vien dėl materialinės naudos. Pasak šv. Kirilo, vieni krikštijosi, nes norėjo įtikti savo viršininkams, kiti – nes norėjo įtikti gražiai merginai ir ją vesti, treti – nes norėjo įtikti draugams. Gyventi mieste ir visapusiškai sekti Kristaus mokymu darėsi vis sunkiau, tai vertė krikščionis ieškoti alternatyvų.
Tuo metu tikru bestseleriu tapo šv. Atanazo Didžiojo knyga „Šv. Antano gyvenimas“. Tai buvo pasakojimas apie jaunuolį, kuris, išgirdęs bažnyčioje Evangelijos žodžius: „Jeigu nori būti tobulas, eik parduok ką turi, ir išdalyk vargšams. Tuomet ateik ir sek paskui mane ir tu turėsi lobį danguje“ (Mt 19, 16–22), pardavė savo turtą ir tapo vienuoliu. Pradžioje mokęsis pas kitus vienuolius, jis atliko daugybę dvasinių žygių, buvo kankinamas demonų, kol laimėjęs didžias pergales iškeliavo į dykumą. Paskui jį, ypač po knygos išleidimo, keliavo daugybė kitų jaunuolių, ieškančių krikščioniško gyvenimo, ir dykuma, šv. Atanazo žodžiais, „tapo miestu“.
Taip prasidėjo Dykumos Tėvų judėjimas. Šv. Antanas buvo populiariausias atsiskyrėliškosios (eremitinės) vienuolystės atstovas (bet ne jos pradininkas), o populiariausias bendruomeninės (cenobitinės) vienuolystės atstovas buvo šv. Pachomijus Didysis. Šv. Pachomijus, buvęs kareivis, sukūrė broliškas dykumos bendruomenes, gyvenančias tarsi kareivinėse. Būtent su šia bendruomene, Pachomijaus Koinonia, siejami įtarimai dėl gnostinės literatūros naudojimo.
1945 m. Egipte ūkininkas atsitiktinai rado tekstų kolekciją, šiandien žinomą kaip Nag Hamadžio biblioteka. Šią biblioteką sudaro 52 gnostiniai tekstai, trys veikalai iš Corpus Hermeticum ir Platono „Valstybės“ ištraukų vertimas į koptų kalbą. Knygos (papirusų kodeksai) buvo kruopščiai surištos ir užkastos po žeme.
Radinio nebūtų verta minėti straipsnyje apie hesichazmą, jei ne faktas, kad Nag Hamadžio biblioteka buvo rasta vos 5 km nuo Pachomijaus vienuolynų. 1975 m. tyrinėtojas Johnas Barnsas ištyrinėjo rastųjų knygų viršelius (kad būtų standesni, jie apklijuoti papirusais iš kitų knygų) ir atradęs ten krikščioniškus tekstus su didžiu entuziazmu pareiškė, kad Nag Hamadžio biblioteka – Pachomijaus vienuolių knygos, kurias jie užkasė po to, kai šv. Atanazas Didysis, Aleksandrijos vyskupas, liepė atsikratyti eretinių veikalų. Pareiškimas buvo toks netikėtas, kad vien dėl savo skandalingumo netruko išpopuliarėti akademinėje bendruomenėje.
Pachomijaus bendruomenių specialistas Armand’as Veilleux yra aptaręs, koks šis teiginys neargumentuotas. Joks krikščionis nenaudotų Pradžios knygos papirusų viršeliams sutvirtinti. Be to, keista, kad išlikusiuose Pachomijaus sekėjų raštuose nėra tekstologinių sąsajų su Nag Hamadžio korpusu. Kad šitaip būtų panaikintos tekstynų sąsajos, reikia arba didžiulės kvalifikuotų filologų komandos, arba kompiuterių su tinkama programine įranga. Tačiau nederėtų ir nuvertinti Egipto vienuolių ryšių su šiuo korpusu.
Į klausimą galima pažvelgti iš kitos pusės. Daugybė šiuolaikinių autorių pažymi, kad terminas „gnosticizmas“ yra šiokia tokia chimera, kuri nieko nenurodo – Nag Hamadžio tekstai apima daugybę skirtingų pažiūrų ir pasaulėvaizdžių. Paprastai įsivaizduojama, kad gnostikai – tai žmonės, tikėję materijos blogumu, menkinę kūną ir tikėję, kad visatą sukūrė blogas dievas, o išganymas pasiekiamas per žinojimą (gnosis). Iš to kyla įsivaizdavimas, kad gnostikai buvo arba visiškai pasileidę, arba radikalūs asketai. Tačiau griežtąja prasme korpuse nėra tekstų, kuriuose būtų laikomasi tokių pažiūrų. Kaip teigia Karen King, tokios pažiūros daugiausia susiformavusios pagal krikščionių apologetų (šv. Ireniejaus ir Tertulijono) poleminius tekstus, kurių tikslas – ne pristatyti gnostikų pasaulėvaizdį, o įtikinti krikščionis, kad gnostikų dera vengti.
Kita vertus, patys apologetai niekada nevartojo termino „gnosticizmas“. Jie kalbėjo apie „melagingą žinojimą“ (gr. gnosis – žinojimas) ir „tariamus išminčius“ (gr. gnostikos – žinantysis). „Gnosticizmas“ atsirado tik XVII a. filosofo Henry More’o veikaluose. Gnosticizmo kaip termino idėja susijusi ne su istorine takoskyra tarp dviejų Evangelijos interpretacijų ar dviejų religijų (jei aiškintume, kad gnosticizmas yra labiau helenistinis ar orientalinis nei krikščionybė), o su dirbtine skirtimi tarp „helenizuotos“ ir „grynosios“ krikščionybės.
Moderniaisiais laikais, protestantams Naujojo Testamento pagrindu sukūrus „grynosios krikščionybės“ konstruktą, helenistinių idėjų turintys tekstai ėmė atrodyti kaip „negryna krikščionybė“. Panašiai taip atrodytų, jei labiausiai nutolusias nuo helenizmo rabiniškojo judaizmo kryptis lygintume su Kristaus laikų judaizmu – jis atrodytų „negrynas“, „nukrypęs“. Tam tikros idėjos, randamos „gnostiniuose“ tekstuose, – žmogaus dievėjimas, Dievas kaip Sofija ir kt., – aptinkamos ir to meto Bažnyčios Tėvų veikaluose. Patrologas Georgijus Florovskis teigia, kad Nikėjos išpažinimo terminas homoousios (vienesmis, vienos substancijos) buvo perimtas iš gnostikų, kuriems šis žodis reiškė eonų bendrumą viename Dieve. Taigi, erezijos ir ortodoksijos skirtį IV a. derėtų įsivaizduoti ne kaip radikalią takoskyrą, o kaip vientisame idėjų kontinuume Bažnyčios nubrėžtą ribą, horos, už kurios atsidūrusieji buvo laikomi eretikais.
Tik šiame kontekste suprantamos tokios kriptinės Pachomijaus laiškų frazės, kaip „žiūrėkis, kad nerašytum δ ant φ, nebent pasensi ir tavo vandenys nuslūgs“. Vienuolystė galėjo turėti (ir greičiausiai turėjo) ekstraevangelinių šaltinių, turėjo slaptumo discipliną (disciplina arcani), t. y. tam tikrą uždarumą, būdingą to meto krikščionims, bet žlungantį miestuose. Vienuolystė buvo radikalus sekimas krikščioniškąja Tradicija ir būtent todėl ji įgijo lemiamą politinę reikšmę.
Vienos iš savo tremčių metu šv. Atanazas Didysis keliavo po dykumą, lankė vienuolynus. Tada ir sukauptos pagrindinės mintys, išdėstytos „Šv. Antano gyvenime“. Svarbiausia šv. Atanazui buvo radikali ortodoksija, kurios laikėsi didieji vienuoliai. Šv. Antanas net keliavo iš dykumos į Aleksandriją, kad gintų Nikėjos tikėjimą nuo Arijaus erezijos, skelbusios, jog Kristus – tik Dievo kūrinys. Vienuoliai buvo virtę savotiškomis „superžvaigždėmis“, o kadangi jie bekompromisiškai laikėsi Tradicijos ir išpažino Nikėjos tikėjimą, šv. Atanazas juos laikė atsvara kitaminčiams.
Tuo metu ir imperatorius, ir daugelis vyskupų buvo atsimetę į arijonizmą. Krikščionybei tapus oficialiai proteguojama religija, tokie išsišokėliai kaip šv. Atanazas tapo ne tik dominuojančiosios religijos, bet ir dominuojančių valdžios grupių politiniais priešais. Šv. Atanazas kvestionavo daugelio vyskupų ir juos protegavusios valdžios teisėtumą. Athanasius Contra Mundum projektas nugalėjo tik todėl, kad jo pusėje buvo Egipto vienuolijos ir, kas ne mažiau svarbu, dalis imperatoriaus aplinkos. Nikėjiškoji krikščionybė oficialia valstybės religija tampa tik tada, kai imperatoriumi tampa šv. Atanazo sekėjas Teodosijus Didysis.
2 žingsnis: vienuolystės institucionalizacija
Apaštalas Paulius rašo: „Vyskupas turi būti [...] tik kartą vedęs“ (1 Tim 3, 2). Tokia praktika buvo įprasta krikščionybei iki IV a. Tačiau jau šv. Atanazo Didžiojo laikais, kai 325 m. vyskupai susirinko Nikėjoje, daugelis susirinkusiųjų neturėjo šeimų. Todėl šio susirinkimo kanonai apie vyskupų santykį su moterimis jau kalbėjo kitaip: „Nei vyskupui, nei kunigui, nei diakonui, nei kam kitam iš dvasininkų neleidžiama turėti kartu namie gyvenančią moterį, nebent tai būtų motina ar sesuo, ar teta, ar kiti asmenys, nekeliantys įtarimo“ (3 kanonas). Kanonas nedraudžia vyskupams būti susituokusiems, draudžia pašalinių moterų gyvenimą vyskupų namuose, bet pirmiausia kanone juntamas atsižvelgimas į naujai susiklosčiusią situaciją – tarp vyskupų plintantį celibatą.
Ortodoksinių vyskupų celibatas plito dėl lengvai suprantamų priežasčių. Tik nevedęs žmogus arijonų dominavimo laikais galėjo leisti sau prabangą oponuoti visam likusiam pasauliui, kęsti tremtis ir nesirūpinti savo materialine gerove. Celibatui buvo lemta išplisti tarp vyskupų, nes, net Nikėjos tikėjimui įsitvirtinus, kildavo kitų problemų – nesąžiningi vyskupai geriausias parapijas atiduodavo savo sūnums, vyskupijos turtą stengėsi išlaikyti šeimoje. Atsitikdavo net ir taip kaip šv. Grigaliui Nazianziečiui Senajam, kurio abu sūnūs taip įtikėjo Evangelija, kad pasirinko skaistų gyvenimą. Ir nors vienas šv. Grigaliaus sūnus taip pat tapo Nazianzo vyskupu ir išsaugojo tėvo palikimą, pats vaikų nebeturėjo.
Per kovas su arijonais išaugo vienuolių autoritetas ir jie tapo vis dažniau renkami į kunigus ir vyskupus. Vienuolių vyskupystė atitiko apaštalo mokymą apie nepadalytą širdį: „Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais ir trokšta patikti Viešpačiui. O susituokęs rūpinasi šio pasaulio reikalais, stengiasi patikti žmonai ir yra pasidalijęs“ (1 Kor 7, 32–34). Bet toks posūkis vienuolio gyvenime griovė jo troškimą siekti krikščioniškojo idealo. Vienuoliai bėgdavo nuo įšventinimų ir dažnai vyskupystę teikti jiems tekdavo prievarta. Šis simbolis ir šiandien yra išsaugotas ortodoksų dvasininkų šventimų apeigose – būsimasis dvasininkas atvesdinamas priešais altorių laikant jam rankas už nugaros, tarsi per prievartą. Dykumos Tėvų gyvenimuose yra žinomos istorijos, kai vienuolis susiluošindavo vien tam, kad negautų kunigiškos garbės.
Vienuolystė atsirado kaip neformalus judėjimas, todėl ilgą laiką neegzistavo nei vienuolių įžadai, nei Bažnyčios kanonai, reguliuojantys vienuolystę. Ilgainiui susiformavo tam tikri papročiai, ritualai, iš kurių svarbiausiu laikytas tonzūros ritualas – vienuolio apkirpimas ir įvilkimas į abitą. Rytų Tradicijoje, ne be vienuolių įtakos, šis ritualas dažnai įvardijamas kaip turintis sakramento statusą.
Bažnyčia pavertė vienuolystės institutą savo formalia dalimi IV visuotinio susirinkimo metu (451 m.). Šio susirinkimo kanonuose pirmąsyk pasirodo žodis monachos. Pirmąsyk minimas ir vienuolynas – 24 kanonas nurodo, kad jei koks nors pastatas vyskupo pašventinamas kaip vienuolynas, tai jis lieka vienuolynas visiems laikams. Vienuoliams uždraudžiama turėti turto, užsiimti pasaulietiniais reikalais (3 kanonas). Minimi ir apsišaukėliai vienuoliai – susirinkimas draudžia vienuoliams keliauti iš miesto į miestą arba kurti vienuolynus be vyskupo leidimo, taip pat be vyskupo leidimo kištis į bažnytinius ar pasaulietinius reikalus (4 kanonas). Vienuoliai atleidžiami nuo karinės tarnybos (7 kanonas), draudžiama sudaryti santuokas (16 kanonas). Turint omenyje, kad susirinkimo kanonai netrukus tapo ir pasaulietinės teisės dalimi, po jo vienuolystės priėmimas visiems laikams iš asmeninio susitarimo su Dievu virto formaliu perėjimu į kitus teisinius santykius su valstybe ir Bažnyčia.
528 m. imperatorius šv. Justinianas Didysis išleido įstatymą, pagal kurį buvo uždrausta rinkti į vyskupus asmenis, turinčius vaikų. Po trejų metų įstatymas buvo patikslintas – į vyskupus buvo leidžiama rinkti arba vienuolius, arba susituokusius, bet bevaikius vyrus, sutinkančius po įšventinimo atsiduoti Bažnyčiai ir nebegyventi su žmona. Tai pirmas įstatymas, kuris siūlo vyskupus rinkti iš vienuolių.
691 m. buvo priimtas potvarkis (vėliau jis patvirtintas kaip VI visuotinio susirinkimo 12 kanonas), kuriuo uždrausta vyskupams gyventi santuokinį gyvenimą ir šventinti į vyskupus nenorinčius jo nutraukti. Kanone pabrėžiama, kad jo tikslas – ne paneigti apaštalo žodžius apie santuoką, o sudaryti geresnes sąlygas tikinčiųjų pastoracijai. Faktiškai po šio kanono priėmimo net ir tose nedaugelyje vietų, kur dar egzistavo vedusiųjų vyskupystė, įsivyravo vyskupų rinkimas iš vienuolių. Ilgainiui net išrinktieji ne iš vienuolių buvo prieš šventinant į vyskupus „apkerpami į vienuolius“, t. y. pereidavo tonzūros ritualą.
To pavyzdys – 806 m. šv. Nikiforo Išpažinėjo išrinkimas į Konstantinopolio patriarcho katedrą. Nebūdamas vienuolis, šv. Nikiforas pirma turėjo juo tapti ir tik tada buvo įšventintas į vyskupus. Vyskupystė ir vienuolystė tampa neatsiejamos.
3 žingsnis: imperatoriaus kova su vienuoliais
730 m. Konstantinopolio imperatorius Leonas III išleido ediktą, draudžiantį ikonų gerbimą. Pasak legendos, išleidęs ediktą imperatorius pats asmeniškai nuėjo ir nugramdė nuo vartų Kristaus Pantokratoriaus mozaiką. Šitaip imperatorius de facto paskelbė karą Bizantijos vienuolijai.
Tuo metu Konstantinopolio mieste jau buvo šimtai vienuolynų. Vienuoliai turėjo dvasinį ir hierarchinį autoritetą, nes daugelis vyskupų buvo vienuoliai, susiję su vienais ar kitais vienuolynais. Vienuolynai traukė piligrimus, garsėjo relikvijomis ir ikonomis. Tuo metu visi ikonografai buvo vienuoliai. Ikonų rašymas buvo sudėtinga dvasinė ir teologinė praktika, o kultas – plačiai paplitęs.
Britų istorikas Cyrilas Mango nurodo tiesiogines sąsajas tarp ikonoklazmo ir to meto visuomenės socioekonominės struktūros. Ikonų gerbimas buvo nepalankus tik neturtingiausiems rytų provincijų gyventojams, kentėjusiems nuo musulmonų antpuolių. Didžiuosiuose imperijos centruose kultas klestėjo. Leono III sprendimas buvo orientuotas į vienuolynų politinės ir ekonominės galios mažinimą. Tačiau šis sprendimas, nepaisant represijų ir kankinimų, buvo nesėkmingas.
Didysis ikonų gerbimo dogmos gynėjas buvo ne kas kitas, o Sirijos vienuolis iš Damasko, vardu Jonas. Jis suformulavo mokymą, pagal kurį „garbė, teikiama atvaizdui, tenka provaizdžiui“ (Bažnyčia jį patvirtino 787 m.). Vienuoliai dar kartą iškilo kaip ortodoksijos gynėjai, o 787 m. susirinkimo diena tapo bažnytine švente, pavadinta „Ortodoksijos Iškilme“.
