Saldus jungas

Prisikėlimo žmonėms, kaip pagarbiai tituluojama krikščionių bendruomenė, buvo ir tebėra daug nepatogumų su savo Viešpačiu. Kitas žmogus, kad ir labai garsus, baigia gyvenimą, ir visiems daugiau ar mažiau ramu. Jėzus irgi būtų galėjęs panašiai palikti savo mokinius ramybėje. Net po paties prisikėlimo dar nebuvo vėlu. Keturiasdešimtąją dieną jis, gražiai atsisveikinęs, žengė aukštyn ir išnyko debesyse. Apaštalams, aišku, buvo graudu, jie ilgesingai žvelgė jam pavymui, bet pamažėliais jie būtų nusiraminę ir išmokę gyventi be jo. Tik prisiminimais apie jį ir jo nemirtingais pamokymais. Tiesa, angelas, jam pakilus į dangų, minėjo jo sugrįžimą, bet reikėtų manyti, kad kalbama apie pasaulio pabaigą. Tepraėjo vos dešimt dienų, ir štai tau naujas sukrėtimas iš dangaus – Šventoji Dvasia, kuri, sako, esąs Jėzaus meilės bučinys iš aukštybių. Ir paskui ko tik nebuvo per jį, su juo ir jame. Šį sekmadienį leisimės į gatves nešini jo tikruoju, šventuoju Kūnu, kurio kilmė irgi siejama su baugiu, mums neprieinamu angelų pasauliu.

Tačiau ta neramybė keistai traukia ir žavi. Noriu dangaus! – šūktelėjo prieš penkis šimtmečius šv. Pilypas Neris, kunigas, kuris šiaip jau garsėjo kaip didis juokdarys ir vaikščiodavo po Romą apsiavęs kažkokius geltonus klouno batus. Beveik taip pat po kurio laiko uždainavo ir mūsų Vienažindys. O štai Jonas Ragauskas, nors irgi kunigas, dangaus nenorėjo ir net knygą apie tai parašė. Man rodė namą Žvėryne, erdvų ir tvirtą, kur jis gyveno, atsisakęs dangaus. Pamaldžios moterys dūsaudamos kalbėjo, kad jiedu su žmona nelaimingai baigę savo dienas. Nelabai tikiu dieviškais keršto projektais. Net žmonės kartais geba būti gailestingi ir atlaidūs, tai kur jau ten Viešpats nebus. Amžiną atilsį tėvas Vaclovas Aliulis visus septyniasdešimt savo kunigavimo metų mokė Dievo tautą nekeršyti nei Ragauskui, nei Brazauskui. Dar jis mokė seminarijos klierikus lietuvių kalbos ir kirčiavimo taisyklių. Kartodavo, kad esą gražiu kirčiavimu gal ir nepavyks pritraukti žmonių į bažnyčią, bet bjauriai sukirčiavę tikrai ne vieną išvarysime. Žinoma, tai buvo senovėje. Dabar net klaikiausias bažnytinis žargonas nieko neišgena lauk. Tikrai išmokome Dievo namuose būti kantrūs ir tolerantiški.

Norėti ar nenorėti dangaus, kitąsyk priklauso nuo smulkmenų. Štai pasižadinu kuo anksčiausiai, gerokai prieš „Mažąją studiją“. Sakau sau, pasimėgausiu rytmečio grožybėmis, patvirtinsiu visas dainas ir eilėraščius apie tai, kaip nesimiega ir negali miegotis gegužy. Bet kur tau. Nuostabusis gegužės dangus tapęs panašus į drumzliną tarybinį kisielių. Lyja, žlegsi balose automobiliai. Paukštelių ir sniego baltumo žiedų už lango anei kvapo. O per Sekminių vigiliją buvo. Sėdime keliese po obelimi šalia kaimo klebonijos, dangaus ploteliai tarp medžių lapų tai rausta, tai auksu švyti. Ir balti žiedai krenta ant galvų ir ant žemės, net begėdiškos nuorūkos atrodo lygiai kaip žiedlapiai. Nuodėmė ir tamsa įveikta per tokį dangų, per srūvantį Dievo Dvasios baltumą. Tikras malonės triumfas. Ir aš dabar noriu dangaus, pasitikiu juo, myliu. Nebijau, kad Jėzus bus vienintelis, pilnas nepatogumų, galbūt su skausmais.

Vis tiek jam sekasi vienaip ar kitaip laimėti mus sau. Sapnavau, jog esu įkritęs į kažkokį vežimą ar senovinio sunkvežimio kėbulą, prisigrūdusį jaunų ir pagyvenusių žmonių. Visi, suvirtę kūnas prie kūno, sukame ir sukame ratais. Kažin kas mane atpažįsta toje makalynėje ir diktuoja savo telefono numerį, siūlo susitikti vėliau, kai nežinia kada privažiuosime nežinia ką. Deja, atomazgos nebuvo lemta sulaukti. Pabudęs kartoju skaičius, kuriuos įsidėmėjau. Gal surinkti? Gal sapnas – pranašiškas? Gal žadamas stebuklas, žavinga istorija, džiaugsmą ir laimę nešantis naujas širdies ryšys? Dar sykį mintyse vartant skaičius, staiga topteli, jog tai senas, atmintinai mokėtas telefono numeris. Žmogaus, kurio tarsi nelikę, tėra tik jam priklausę skaičiai mano pasąmonėje. Aišku, juokiuosi ir darau dvasines išvadas. Tariu Jėzui, kad jis yra neprilygstamas nugalėtojas, kad trokštu tik jo, mieliausiojo, saldžiausiojo, ir jo karalystės.

Bažnyčioje dažnai priimantys Jėzų Kristų komunijoje sveiksta. Tokius žodžius ant popieriaus lapo, surašytus didžiosiomis raidėmis tarsi eilėraštis, matau skelbimų lentoje Paplaujos autobusų stotelėje šalia kiosko. Ko gero, pavasarinis šventos sielos šauksmas nekokį vardą turinčiame Vilniaus rajone. Išlindusi iš parduotuvės kitoje gatvės pusėje, mama vedasi už rankos vaiką raudonais batukais. Vaikas dar nemoka skaityti ir nepriaugęs Pirmajai komunijai, todėl graužia ledus, iškaulytus prie kasos. Meldžiuosi, kad jis būtų sveikas ir kada nors paragautų Jėzaus, saldesnio nei visi ledai. Kitados vaikystėje čia netoliese eidavome su draugais maudytis į Vilnelę. Kartais taip pat būdavo ledų, dar gazirovkės už tris kapeikas. Raudonų batukų anuomet dar nebuvo. Bet ir Jėzaus su jo gydančia komunija. Ant kokių bangų, o gal – ant rankų, kokiais sunkvežimiais ar autobusais jis atkeliauja?

Kai šį sekmadienį jo brangusis Kūnas bus nešamas miesto gatvėmis, visa, ką norėsiu jam skirti, bus ta pati sena mintis apie puikiai atliktą jo, mylimojo, vaidmenį. Net jeigu jis laikų pabaigoje žengs žemyn iš debesų pilnas ne sveikatos, bet ugnies ir šiurpo, visai ne toks, koks buvo mūsų pamiltas, vis tiek kažin kas ir toliau lenks į jo pusę. Laikys mus supančiotus jo vardu. Pasmerktus jo saldžiam jungui. Nerealybei, kuri irgi saldi.