Išgalvotas menininkas
Vaikščiodama po parodas neretai pasijuntu it kolekcionierė, atmintyje kaupianti vaizdus, potyrius, menininkų biografijų nuotrupas. Lėtais žingsniais braižydama trajektorijas po galerijų erdves, ieškau jose pravirų durų į menininkų kuriamus pasaulius, o juose – renku spalvas, formas, faktūras, narstau kompozicijas, smulkmeniškai apžiūrėdama kiekvieną jas sudarantį elementą ir paskirus susidėdama į laisvas atminties kertes. Per kelerius intensyvaus parodų lankymo metus tose kertėse jau vargiai atrasi laisvą vietą: vieni sukaupti „objektai“ uždengia kitus, lipa ant jų, spraudžiasi, išstumia. Sulig kiekviena nauja paroda juntu, kaip sunkėja mano galva (turbūt todėl dažnai vaikštau nuleidusi ją, nes kaklas nebeišlaiko), kaip plečiasi atminties „kambario“ sienos, grasindamos vieną dieną susprogti. Todėl reikia išrašyti durų varstymo planus.
Pastarasis apsilankymas M. Žilinsko dailės galerijoje Kaune man, kaip kolekcionierei, buvo labai sėkmingas. Dogu Bankovo paroda „Romeo gali būti druskos kruopelė, o Džuljeta – žemėlapis“ užvertė mano „kambarį“ objektų lavina. Senos, gelstelėjusios fotografijos nuplyšusiais kampučiais, ryškiaspalvės žurnalų iškarpos, medžiagų skiautės, plonyčiai siūlai, sagos, įvairūs blizgučiai, nuo laiko papilkėję ažūriniai nėriniai, skambaliukai, vielos, smulkūs tikro gyvūno kauliukai, ryškiai raudonos odinės pirštinės, susilanksčiusi taro korta, simbolizuojanti mirtį, – čia tik dalis radinių, aptiktų ir jau išsaugotų, žvelgiant į D. Bankovo koliažus. Trys didelės erdvės, kuriose šimtas vienodo formato scenografijų maketus primenančių kompozicijų tvarkinguose juoduose rėmuose. Tokia asociacija neatsitiktinė. Menininkas koliažus kūrė pagal istoriją, kurią 1930-aisiais užrašė ispanų poetas, dramaturgas Federico García Lorca ir pavadino „Publika“ (El Publico). Į paslaptingiausio ir gražiausio jausmo – meilės – išaukštinimą dramos autorius pažvelgė kiek kitaip, pagrindiniais dramos veikėjais pasirinkdamas trisdešimtmetį vyrą (Romeo) ir penkiolikmetį berniūkštį (Džuljeta). Besirutuliojantys dviprasmiški santykiai Lorcos kūrinyje kėlė sumaištį tuometinėje visuomenėje, tebekelia ją (kad ir kaip būtų apmaudu) ir dabar.
Kaip teigiama parodos anotacijoje, į menininko koliažus „nereikėtų žiūrėti kaip į tradicines iliustracijas. [...] Bankovo darbai yra paremti Lorcos simbolių interpretacijomis, ir, pridėdamas dalelę savęs, jis keičia ir perkuria originalą.“ Kiekviename darbe esančios detalės skatina ieškoti simbolinių prasmių, jungiančių koliažų siužetus su dramos ištraukomis. Pagalvoji, iš kur daiktai, darniai susijungę kompozicijose, atsirado: gal buvo atsitiktinai rasti seniai betvarkytuose stalčiuose, aptikti sendaikčių turguose ar senienų kvapu persismelkusiose palėpėse. Saikingumas, atida detalėms, paveikslo erdvės pajautimas, sumanus vaizdo kūrimas skirtingomis medžiagomis būdingas autoriaus technikai, taip pat – paslaptis, intriga, nutylėta istorija. Visi šie elementai veikia, tačiau norėtųsi šiek tiek praskleisti paslapties šydą.
Kodėl tekstas vadinasi „Išgalvotas menininkas“? Kaune rengiamose parodose ir kitose menininkų susibūrimo vietose vis šmėkšteli lengvai įsimenamas Gørano Ohldiecko veidas. Pusamžis vyriškis žemės tonų drabužiais, nešinas drobiniu maišeliu, svajingu ir mąsliu žvilgsniu stebi aplinką – kas jis toks? Iš kur atkeliavo? Ką čia veikia? G. Ohldieckas – Kaune gyvenantis norvegų dailininkas ir parodų kuratorius. Ši kiek ekscentriška asmenybė prieš kurį laiką pristatė niekam nežinomą bulgarų menininką D. Bankovą, kuriantį koliažus iš pačių netikėčiausių daiktų. D. Bankovas (neva gyvenęs 1884–1970) – tai ne G. Ohldiecko slapyvardis, o fiktyvi asmenybė, bulgarų kilmės menininkas; anot kruopščiai sudėliotų biografijos faktų, turėjęs gausų būrį pačių spalvingiausių bičiulių, gyvenęs ir kūręs XX a. pradžios Paryžiuje. Viename interviu apie savo polėkį išgalvoti fiktyvią asmenybę G. Ohldieckas teigė: „Meno kūriniai turi teisę gyvuoti savarankiškai, kodėl šalia kūrybos turėčiau būti pristatomas aš? Be to, aš nesislepiu. Tiesiog neturiu noro skelbtis. Jei man reikėtų groti pianinu – kitas reikalas, neturėčiau galimybės nesimatyti, nebūti. Kai pats studijavau menus, mano profesorius sakydavo: kai paroda parengta, menininkas turi eiti namo. Aš tuo tikiu.“ Ši susidvejinusi persona kelia susidomėjimą, į kiekvieną norvegų menininko parodą suplūsta daug žmonių. Vieni jų tiki D. Bankovo egzistavimu, kiti eina pasižiūrėti, kaip atrodo bulgaro „tėvas“ G. Ohldieckas, treti tikisi parodoje išgirsti dar negirdėtų faktų apie juos abu. Kauno miestui D. Bankovo paroda yra įvykis.
Menininkas sukūrė kitą menininką, o tasai – objektus, kuriuos pratęsia stebėtojo interpretacijos. Nenutrūkstamas procesas.
***
Paroda Mykolo Žilinsko dailės galerijoje (Nepriklausomybės a. 12, Kaunas) veiks iki birželio 7 d.