VYTAUTAS JUODIS

Apie teises ir pareigas

Airija tapo pirmąja šalimi pasaulyje, užtikrinusia teisę į santuoką tos pačios lyties asmenims visuotiniu referendumu, o ne politikų sprendimu. Nors Lietuvoje beveik neabejotinai buvo žmonių, kurie žegnodamiesi klausėsi šios žinios, jų baimę ilgainiui išsklaidys ten dirbančių ir „Eurovizijoje“ balsuojančių tėvynainių pasakojimai, kaip niekas jų gyvenime nepasikeitė. Žinoma, jeigu nepabėgs pirmuoju po „Air Lituanica“ žlugimo pabrangusiu lėktuvu į Tėvynę, kad išvengtų privalomų vedybų su kokiu nors atsitiktiniu tos pačios lyties žmogumi, – tačiau tokių nebus daug.

Žmogaus teisės daugeliui Lietuvoje atrodo sunkiai suvokiamas ir paslaptingas dalykas. Nėra ko stebėtis – prabėgęs ketvirtis amžiaus taikios demokratijos jau yra ilgiausias, kokiu kada nors galėjome džiaugtis, o jai pamatus padėjo tik ne visą dešimtmetį susikurti, augti ir tobulėti gavusi prieškarinė Lietuvos Respublika, kurios šviesus pavyzdys dažnai pasimeta įvairiausių okupacijų ir marionetinių režimų, Povilo Plechavičiaus smurtu pastatytos Antano Smetonos diktatūros ir beviltiškai pasenusios, feodalinės aristokratijos, o ne niekam nerūpėjusių gyventojų daugumos interesus reprezentavusios LDK ir Abiejų Tautų Respublikos prisiminimuose. Istoriją juk turime ilgą ir ja didžiuotis pratiname jau mokinukus – kad žirgai jūros vandens paprastai negeria, kada nors susižinos patys.

Taigi, idėja, kad teisės yra ne kažkas maloningai duota iš viršaus, kas reikalui esant gali būti atšaukta lyg niekada nebuvę, o tai, ką asmuo tiesiog turi ir ko, pabandžius iš jo atimti, taip paprastai neatiduoda, yra kažkas naujo visuomenėje, kur mintis, kad patys žmonės sprendžia, kokia bus jų valstybės tvarka ir ateitis, irgi yra neįprasta ir kartais reikalauja šiek tiek pastangų. Baisu, kad galimų teisių skaičius gali būti griežtai ribotas ir, dalindami jas visiems iš eilės, sulauksime to, kad patiems nieko nebeliks. Kovoje su šia konceptualia netvarka pasitelkiamos pareigos.

„Pareigos“ buvo labai populiarus žodis paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai Lietuvos tėvus pirmą kartą šokiravo naujiena apie vaikų teises; gyvuoja jis tame pačiame kontekste iki šiol, senus įpročius sunkiai pamirštantiems globėjams bandant laviruoti po Norvegijos teisinio modelio fjordus. Negalima, kad kažkas tiesiog turėtų teisę pasakyti „ne“ fiziniam ar psichologiniam smurtui, kurio vaikystėje į valias patyrė patys šiandieniniai smurtautojai. („Ir pažiūrėkite – užaugau normalus žmogus!“ – pasididžiuotų dažnas pašnekovas ir kartais pridurtų trumpą padėką. Dar pažymėtų, su kokiomis konkrečiai mažumomis lygindamasis atranda savo normalumą: „Ne koks…“) Jeigu sugalvosime, kokias pareigas galima čia staiga apibrėžti, gal pavyks išlyginti skirtumą ir nepatogumų dėl papildomų teisių nebus patirta. Idealiu atveju – „naujų“ teisių bus lyg ir nebuvę.

Na, apie kokias vaikų pareigas mes galime kalbėti? Eiti į mokyklą? Valgyti pietus? Susitvarkyti kambarį? O jeigu nesusitvarkys? „O tada, – užsidega dažnam lietuviui akys lyg antikos filosofui, sutrupinusiam priešininko argumentus kaip molinį ąsotį, ant kurio šukių paskui turguje rašydavo vardą žmogaus, ištremiamo iš Atėnų, kad visi galėtų kurį laiką nuo jo pailsėti, – tarsi tarpinis variantas tarp Europos Parlamento rinkimų ir realybės šou, – diržo!“ Teisė lyg ir išlieka, teisių priežiūros cerberiai patenkinti, bet realiai ji gali būti atšaukiama, kai reikia. Ir bus.

Ką iš tikrųjų daryti, kai vaikas nenori eiti į mokyklą ar valgyti pietų? Aš nežinau, bet manau, kad kiekvienas turėtų sau užduoti šį klausimą prieš turėdamas vaikų ir, jeigu geriausias atsakymas, kurį sugalvoja, bus „mušti, kol eis / valgys“, tiesiog… dar palaukti. Pasidomėti, gal kaip civilizacija išradome ką nors nuo akmens amžiaus. Visiems būtų geriau.

Na, bet grįžkime prie teisių, kurios lyg ir egzistuoja, bet iš tikrųjų ne, ir prie Airijos tos pačios lyties santuokos galimybės, kuri vieną iš šių teisių grąžina į proto ribas. „O tai kur čia neteisybė? – skamba kitas standartinis naiviai gudrus klausimas. – Jie gi gali tuoktis kaip normalūs žmonės, vyras su žmona.“ Supraskime pagaliau (iš mandagumo praleisdami pro akis „normalių žmonių“ paminėjimą – seni įpročiai sunkiai miršta), kad neaktuali jiems ta vyro ir žmonos santuoka, kaip neaktualus ir juodaodžiui faktas, kad būtų galėjęs važinėti vienu autobusu su baltaisiais apartheidinėje Pietų Afrikoje arba rasistiniuose JAV pietuose praeito amžiaus viduryje, jeigu ne maža detalė – būtų reikėję kažkaip nustoti būti juodaodžiu. Turbūt teks sutikti, kad teisės, apribojamos neadekvačiais ir nesąžiningais reikalavimais, nėra teisės.

Tipinis tai atvejis ir dėl to, kad žmonių, kurių tiesiogiai neliečia tokia santuokos tvarka (tai yra visų, kurie neplanavo tuoktis su tos pačios lyties asmeniu, o jų – įprasta manyti – dauguma), gyvenime niekas nesikeičia ir nesikeis. Juos žeidžia idėja, kad asmenys, kurių niekada nematys ir nepažinos, galės savo gyvenimą tvarkyti, kaip jiems patiems bus geriau, o ne taikydamiesi prie standartų, nustatytų senais laikais religijų, kurių potvarkiai seniai nustojo būti lygūs su įstatymais kitose gyvenimo srityse. Apie kokį oficialiai įteisintą santuokos šventumą, perfrazuojant Chrisą Rocką, galima kalbėti šalyje, kurioje nemažų reitingų sulaukia realybės šou „Radži ieško žmonos“ arba „Aklos vestuvės“?

Tradiciškai teisių ir pareigų diskursas Lietuvoje suintensyvėja kiekvienais metais vėlyvą pavasarį, kai būsimų abiturientų skundus dėl mokymosi krūvio ir užgriuvusios atsakomybės tampa garbės pareiga nuneigti prisiminimais apie ėjimą į mokyklą giliu sovietmečiu per pūgą aštuonis kilometrus įkalne (ir paskui vėl įkalne per pūgą grįžimą namo) ir kaltinimais nieko neišmanymu, be aifonų ir instagramų. Jauniems žmonėms sunku suprasti šį pasitenkinimą sunkiu metu, tegul ir tokiu, kurį dauguma esame – patirdami didesnį ar mažesnį stresą – perėję patys, ir iš šalies tai panašiau ne į nuoširdžius patarimus, o į elementarią pagiežą – vis dėlto, leidus rinktis, daugelis keistų tą apsnigtą įkalnę į aifoną, tik tai pripažinti sunku.

Šauktinių kariuomenės grąžinimas – tarsi išplėstinis sezonas tokiems apkartusio gyvenimo mokytojams. Be ypatingo visuomenės pritarimo atnaujinta privalomoji karinė tarnyba tapo gyva pareigos pirmenybės prieš teisę iliustracija, ir kiekvienam šią selektyvią pareigą gavusiam piliečiui gali būti užtikrinta dešimties jos išvengusių asmenų moralinė parama, paremta abejonėmis dėl jo šlapimo nelaikymo ar elementarių buities įgūdžių. Išties, prisiminus, kiek iš tokių palaikančiųjų patys yra tėvai, kyla pagrįstas susirūpinimas, kodėl tokiai daugumai suaugusių žmonių užduotis pasikloti lovą ar susitvarkyti stalčius galėtų sudaryti kokių nors sunkumų.

Tačiau ne neišvengiamybė, o pasirinkimas buvo šią pa-reigą užkrauti ir taip daugiau jų turinčiai gyventojų daliai. Neužteko pinigų profesionalų kariuomenei? Bet pareigos mokėti mokesčius nuo visų gaunamų pajamų Lietuvoje vis dar nėra, kaip įrodė po rinkimų kilęs ganėtinai tylus europarlamentaro Antano Guogos mokesčių suvestinės skandalas, nors po jo ir imtasi šiokių tokių palūkanų apmokestinimo reformų (palydėtų įprastine Lietuvos laisvosios rinkos instituto kritika, kurią juos visus atleidus jau seniai buvo galima palikti generuoti kompiuteriams pagal šabloną). Pareiga išgalintiems tai padaryti piliečiams sumokėti didesnę savo pajamų dalį viešiesiems reikalams? Pamirškite, tai juk komunizmas! Bet ar ne tokiu pat principu parenkama tarnauti tinkama piliečių grupė?

Simptomiška, kad naujojo socialinio modelio svarstymas užstrigo ties Darbo kodekso reformomis, žadančiomis mažiau teisių ir daugiau pareigų darbuotojams ir keistai atvirkščią variantą verslui. Tarp primirštų dalių, kurios kol kas nerodo noro keltis nuo operacinio stalo, – socialinės apsaugos tinklo ir jo finansavimo reformos, numatančios specifinių pajamų sričių, tokių kaip tantjemos (tam tikros išmokos įmonės valdybos nariams, apeinant pelno mokestį), apmokestinimo suvienodinimą ir – o siaube! – progresinį pajamų mokesčio tarifą. Ar jos apskritai išvys dienos šviesą – niekas nežino, ir kol kas prognozės niūrios. Asmenims, galintiems daugiau prisidėti prie partijų rinkimų kampanijų (bet ne valstybės) biudžetų, paprastai labiau prie širdies teisės negu pareigos.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.