Katės ir kiti

Iš gurinių

Vakarais, kai jau tylu, matydavau automobilį, vis atvažiuojantį į atkampią mūsų gatvelę ir sustojantį netoli nuo šiukšlių konteinerių. Automobilį pažinojo ir jo laukdavo nemažas būrelis kačių, jos tuoj subėgdavo. Nemanau, kad konteinerių katės labai išbadėjusios, bet subėgdavo vis tiek. Išlipdavo vyriškis, į plastiko indus pridėdavo maisto, kiek pastovėdavo kačių būryje. Tada sėsdavo į mašiną ir nuvažiuodavo. Lydimas bent šešiolikos blizgančių akių.

Vieną vakarą susivokiau, kad jau kuris laikas jo nematau. Maža kas – gal tiesiog nepasitaikydavo pamatyti. Taip dieną kitą maniau. Juoba kad balkone, žvelgiančiame į gatvę, būnu rečiau nei kitame, kuriame seniai esu pasidaręs atlenkiamą staliuką, taigi dvikojį įsitikinimą, jog pušys, beržai, šlaito tyla tinka skaityti, rašyti, pabūti su savimi. Bet tąsyk gatvės pusėn pradėjau žvalgytis vis dažniau, galima sakyti – budėjau: atvažiuos ar ne?

Ne. Dingo.

Po savaitės.

Atvažiuoja kita mašina. Balta pagyvenusi „Audi“. Jos vairuotoja irgi jau atpažįstama, laukiama. Daro tą patį.

Kur jis dingo, tas kačių maitintojas? Kas atsitiko? Ta moteris ar mergina – kas ji, kodėl ji tą daro, ką visa tai reiškia?

2014.IX.12

–

Taip, jinai mato, kad aš ją kartais matau.

Nes vieną vėlyvą vakarą išėjau į gatvę ir užkalbinau. Paklausiau, kur dingo tas vyriškis. Atsakė trumpai ir neaiškiai. Pats save turėjau įtikinti, kad ji pavaduoja dingusįjį.

Šiąnakt, užsidegęs cigaretę balkone, visų pirma išvydau aktyviai besidarbuojantį konteinerių žmogų. Jauną vyruką. Netrukus pamačiau, kad baltoji „Audi“ irgi stovi ir visos katės susispietusios pušų šešėly.

Tam šešėly buvo ir ji. Nematoma. Kol tas konteinerių žmogus darbavosi, – ji jautė turinti būti nematoma. Jam, visiems, man.

Jis nuėjo. Sujudo ir ji. Supratau, kad turiu grįžti į kambarį. Netrukus trinktelėjo automobilio durelės.

Visus indus, kuriuose atveža maistą, ji kaskart tvarkingai susirenka.

Maždaug po valandos. Iš balkono, žvelgiančio į septynių konteinerių karalystę, nematyti jokios katės. Ne, jau matau, išsislapsčiusias ir nuščiuvusias. Į kalnelį vangia ristute bėga lapė.

Noč’, ulica, fonar’…

Tai tiek jų.

2015.III.24,
pirma valanda

–

Balandžio devinta. Parėjau iš klampaus posėdžio. Pradedame vakarieniauti. Garsai, balsai. Žvilgsnis pro langą: raudonas nematytas automobilis, trys moterys, viena šnekučiuojasi su katėmis, visos susiburia parūkyti greta konteinerių. Žmona sako mačiusi jas šiandien anksčiau, nešiojosi narvelį. Išeinu trumpam į balkoną. Netrukus privažiuoja ir baltoji „Audi“, ją vairuojančioji eina prie trijulės, kalbasi. Atrodo, lyg tęstųsi pasitarimas.

Ilgiau žiūrėti nejauku, esi matomas. Ir ko? Pats turi ką veikti.

Pirma nakties. Atsitraukiu nuo popierių, tai Romualdo Granausko esė apie Joną Biliūną. Žiūriu į gatvę. Nė vienos katės!

Kas čia atsitiko?

–

Tas vyriškis. Kur jis? Žino, nežino?

Kas atsitiko.

2015.IV.10