JULIUS SASNAUSKAS

Dievo karvytė ir Dievo karalystė

Austėjai ant dešinės rankos ropinėja boružė. Niekada nesužinosi, iš kur jos atsiranda ir kas patraukia jas prie žmogaus. Kvapas, spalvos, amžius, gal moralinės savybės? Austėja labai graži mergaitė, devynerių ar dešimties metų, rimtom, protingom akim. Ji stovi netoliese, todėl aiškiai matau boružę ant jos rankos. Kiti žiūri į kapo duobę. Ten karstas ir mirusi moteris. Kitoje rankoje Austėja laiko jos nuotrauką. Moteris irgi labai graži ir jauna. Jos staigi mirtis beveik per pačias Velykas visiems baisus sukrėtimas. Boružė čia apsilankiusi ne visai laiku. Austėja tai supranta ir norėtų ją nubaidyti, todėl palengva judina ranką. Iš vaikystės prisimenu stebuklingus žodžius, kaip pasiųsti boružę atgal į gimtąsias dausas, ir galėčiau dabar jai pašnibždėti. Bet Austėja žiūri tik į savo boružę, kunigai jai neįdomūs ir dar nereikalingi. Kai apeigos bus baigtos ir žmonės ims skirstytis, Austėja atsitūpusi pridės dešinę ranką prie žemės, ir boružei nebus kitos išeities, kaip kraustytis nuo šilto kūno ant sausų pernykščių lapų. Prasilenkdamas sakau mergaitei, kad boružės vardas yra Dievo karvytė, kad ji nepasiliks kapinėse, jos namai danguje, ten būrelis vaikų laukia nesulaukia savo mamos. Austėja klausosi ir tyli. Ji neišsiduoda, ką galvoja apie amžinuosius namus ir kitą gyvenimą.

Kai tikrų stebuklų nuolat pritrūksta, rodos, užtektų kapinių boružės. Austėja būtų tarpininkė tarp dangaus ir žemės. Gražu. Evangelijose nepažįstami jaunikaičiai baltais drabužiais uoliai darbuojasi skleidžiant Prisikėlimo naujieną, o paskui išnyksta lyg sapne. Šventųjų gyvenimai irgi pilni pasakojimų apie vaikelius, kurie garsina ir aiškina dieviškus sumanymus arba ateina į pagalbą kankiniams. Jeigu ne jūros pakrantėje žaidžiantis berniukas, kitados prašnekintas Aurelijaus Augustino, niekas nebūtų susiprotėjęs, kokia didinga ir neišsemiama Švenčiausiosios Trejybės paslaptis. Sykį per mišias už nugaros išgirdau vaikišką balsą, kuris liepė man eiti namo. Nors vaiko mama paskui atsiprašinėjo dėl tariamo nesusipratimo, iki šiol manau, jog tai buvęs dangaus perspėjimas daugiau melstis ir medituoti savo kambaryje, užuot gražbyliavus.

Jeigu Dievo karalystė būtų natūralus ir mums įmanomas dalykas, kam reikėtų be paliovos maldauti jos atėjimo? Prašoma to, kas pranoksta mūsų galias bei lūkesčius ir ko pasaulis neįstengia duoti. Negalimumo, akivaizdaus absurdo pojūtis persmelkia visą Naująjį Testamentą nuo pradžios iki galo. Teisė trokšti ir tikėtis Viešpaties gailestingumo, suteikta kiekvienam nusidėjėliui, yra tas pats, kaip provokuoti elgetą siekti karalaitės meilės. Bet kokiu atveju remtis tenka ne faktais ar patirtimi, o prielaida apie tą, kuriam nėra negalimų dalykų. Neįmanomybės prieskonis būtinas krikščionių tikėjimui. Ne šiaip dėl savo žavumo ir patrauklumo. Ne todėl, kad paliktų nuošalyje painias teodicėjos problemas ir tikėjimo turiniui leistų taikyti pasakos standartus, kurie neįpareigoja nė vienos pusės ir nereikalauja atitikti tikrovės. Kristus ir jo geroji žinia radosi kaip šio pasaulio priešprieša. Paulius sakys, kad Dievas išsirinko ne tik tai, kas silpna ir kvaila, bet ir tai, ko visai nėra. Keičiama pati realumo sąvoka. Pasaulis kviečiamas bylinėtis ir beviltiškai pralaimi. Karalystės vizija nuvainikuoja jo įstatymus ir dėsnius. Dykumų tėvai bėgo iš pasaulio, nes neabejojo, kad jo dienos suskaičiuotos.

Mintis apie Dievo karvytę, turinčią namus danguje, iš tiesų niekuo nesiskiria nuo minties apie mūsų dangiškąją tėvynę, ir nėra ko bijoti ar gėdytis to panašumo. Vaikų pavyzdys čia reikšmingas, nes ir Evangelija jį nesyk pasitelkia. Bet ne tik dėl vaikų, kad pagal Jėzaus rekomendacijas taptume kaip jie. Pasijuoktume, pažaistume nekaltumą, pavaidintume mažutėlių dvasią. Kur kas svarbiau atsidurti Dievo karalystės teritorijoje. Bent kartą tikrai pajusti, kad ji nėra iš šio pasaulio ir kad tai šį tą keičia. Visose kančios ir sielvarto vietose. Bet ir paplūdimyje taip pat. Ir ypač kai niekas nemato. Be baltų drabužių.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.