Tegyvuoja nuobodulys
Tebūnie pagarbintas nuobodulys! Yra dėl ko jį gerbti – štai kad ir dėl to, jog su kai kuriais jausmais jį sieja artimi ryšiai. Net nuostaba ir abejonė, sakau jums, – ir jos lengvapėdžio nuobodulio giminaitės. Juk nuobodžiaudami kartais sugebame vaizduotėje netyčiomis užčiuopti protingos minties giją. Kada dar, jei ne laisvu laiku, neturėdami jokios pareigos, mėgstančios piktavališkai įkinkyti mus į savo jungą, jei ne vaikomi beprasmių, sveiką kraują apmaudu nuodijančių darbų, susijusių su mūsų kasdieniu būviu, – kokiu kitu metu mes galime leistis į giliausius, paprastai nuo mūsų pačių paslėptus ir slėpiningus minties klodus, kurie – o, stebukle – ir glūdi būtent mumyse?
Į tuos klodus nusileisti ragina keletas veiksnių. Savaime suprantama, ne vien nuobodulys, retai kada tai būna nuobodulys: jis, nors kai kuriuos pažadina iš stingulio, vis dėlto daug dažniau užleidžia neįveikiamą snūdulį. Pirmiausia mąstymą gali skatinti filosofinė prigimtis, kurią kai kam gal verstųsi liežuvis pavadinti paprasčiausiu dykaduonišku būdu, bet vardai yra subtilus ir miglotas dalykas, kuris visada daugiausiai priklauso nuo vardus išgalvojančio laikotarpio ir jo specifikos. Kad ir kokį vardą vartojame, visi išliekame savotiškai teisūs. Grįžtant prie proto pabudimo, gyvą sąmonės reakciją visada įkvepia dvi geros bičiulės – nuostaba ir abejonė; būtent jos išjudina minties mechanizmo sraigtelius. Tada jau ne taip svarbu, ar žmogus dėl savo charakterio mėgsta leisti laiką samprotaudamas apie aukštus dalykus ir skendėti miglotoje neapčiuopiamybėje, ar tiesiog yra imlaus ir guvaus proto, – nuostaba jį gali stumtelėti į įvairius nepaviršutinius samprotavimus. Sritis, į kurią gilinasi ieškantis protas, gali būti keista, ir vis tiek tokios pratybos jį lavina. Dar vienas minties įkvėpimo šaltinis gali būti jau minėtas nuobodulys, kuris mąstymą irgi gali paversti žaidimu ar atgaivą teikiančia proto mankšta. Tada nuobodulys net nepastebėtas pats noriai pasitraukia iš scenos, prie kurios sukūrimo pats buvo prisidėjęs.
Nuobodis neįvertintas ir dar dėl vienos priežasties. Jis kaip tikras burtininkas – ir to be priekaištų padaryti nepajėgia niekas kitas – gali mažumėlę pristabdyti laiko tėkmę. Aš labai vertinu šitą nuobodžio ypatybę ir vasaromis, kurių taip nesinori iškeisti į rudenėjančią darganą, dažnai ilgai sėdžiu svajodama ar mąstydama tuščiame saulės nutviekstame kambaryje. Manau, jeigu mėginsite apskritai nieko nemąstyti ir nekontempliuosite net už lango siūruojančio medžio, kuris jums visą laiką užstoja saulę, vaizdo, galbūt sugebėsite ištampyti tas valandas dar labiau, bet dažniausiai iš nieko nemąstymo išeina šnipštas. Turbūt sugebėjimas likti švaria galva yra arba išsiugdytas sugebėjimas, arba laimingų neišmanėlių dalia.
Nuobodulys tarsi užvožia dabartį stikliniu gaubtu – galite tikėti arba prieštarauti – tai visai veiksmingas būdas bent trumpam pergalėti laiką. Jį ištampyti galite ir skaitydami tokius nuobodžius tekstus kaip štai šis. Šiaip ar taip, ši nuobodulio savybė gali būti tiek kančia, tiek labai vertinga dovana – nelygu kokia situacija ir kaip nuoboduliu žmogus geba pasinaudoti. Tai net ir dabar, skriedami per raides ir dėliodami žodžius, galite būti patenkinti, nes iš esmės nieko neprarandate.
Tiesiog puikus derinys yra guvus protas ir nuobodulys. Pastarasis tuojau pakeičia formą. Jis iškart praranda esminį savo elementą ir perauga iš sąstingio į susidomėjimą idėjomis, gimstančiomis ir besimainančiomis vaizduotėje. Ir nebūtinai vaizduotėje turi gimti kas nors nauja, galima tiesiog kritiškai analizuoti ir vertinti šimtąkart skaitytus teiginius, kurie ima ir nelauktai sušvinta nauja šviesa.
O tai yra nepalyginti geriau, negu valandų valandas spoksoti į kompiuterio, televizoriaus ar kitus elektroninius ekranus, kuriais žmoniją nubaudė arba ją pamalonino – dar per anksti daryti drąsias ir konkrečias išvadas – mūsų amžius. Iš vienos pusės pažiūrėjus, technika yra nepavydėtinai liūdna patirtis dėl to, kad prie ekrano mums nenuobodu, laikas tuo metu lekia mums pro bežades akis ir mes net nepajuntame, kad vieną akimirką jį turėjome.
Nuobodulys ir apskritai laikas man siejasi su žmonių pašnekesiais. Be jokios abejonės, nuobodis bendraujant yra tai, nuo ko reikia bėgti neatsisukant. Pašnekesiai gali tiek prailgti, tiek pralėkti žaibo greitumu, ir viskas priklauso nuo pašnekovų. Kuo mums bendravimas naudingesnis, kuo daugiau bendraudami gauname, tuo subjektyviai mažiau ištįsta laiko tiesė.
Tiesiog klaikiai nepatogu sutikti kokį nors seniai nematytą pažįstamą ir būti jo užkalbintam. Jokių bendrų interesų, nieko panašaus į susikalbėjimą, tik sutrikęs ir nedarnus mekenimas. Bent jau iš savo patirties galiu papasakoti, kad paprastai viskas klostosi maždaug taip: važiuodama autobusu pamatau aš tą nelaimėlį pažįstamą ir jaučiu, kad net plaukai ant galvos pasišiaušia, kai jis prieina, sustoja ir pasakęs keletą žodžių nutyla lūkestingai žvelgdamas į mane. Norint atrasti aktualią temą reikia neįtikėtinų pastangų, o graudžiai skurdus ir vos gyvas pokalbis išsenka po kelių sakinių, kuriuos, tokius banalius, kad nors nuo sėdynės krisk, vis dėlto pasivargino ištarti abi pusės.
Kokią naudą duoda toks pašnekesys? Mudu su pašnekovu susigėdę klausomės nejaukios, gyvenimo džiaugsmą sunkiančios tylos ir žiūrime pro langą. Pokalbio tai gal tebuvo dešimt minučių, bet jos prailgo kaip valandos. O blogiausia, kad šalia sėdintis pažįstamas tarsi įpareigoja dalį dėmesio skirti jam, taip atimdamas iš manęs galimybę likti vienai su savo mintimis. Pagaliau pasiekiame stotelę, po ilgos tylos kaltai vienas kitam nusišypsome ir atsisveikiname. Iki kito karto.
Apie tai aš ir kalbu, štai toks smagiai nuo vienos temos prie kitos striksintis pokalbis paprastai yra nieko vertas, ypač tada, kai su pašnekovais nerandame jokių sąlyčio taškų. O gera diskusija, nesvarbu, kad trunka, tarkime, tris valandas, gali, mūsų subjektyviu laiko supratimu, teužimti pusvalandį. Netgi visą pokalbio esmę sutraukę į penkias minutes, iš jo mes vis tiek gautume nepalyginti daugiau nei iš ano pokalbio autobuse.
Apskritai laiko suvokimas yra opus reikalas, nes nors mes išgalvojome jam mastelį, jis vis tiek kiekvienam bėga asmeniškai. Tai, kad laiko supratimas skirtingais gyvenimo laikotarpiais kinta, neišlieka toks pats, – štai kas yra keistas reiškinys.
Ilgainiui laikas dažnam iš mūsų, kad ir kaip nenorėčiau, bent jau aš, pripažinti, ima bėgti greičiau. Du mėnesiai, anksčiau toks nepakeliamai ilgas ir į amžinybę ištįsęs laiko tarpas, pamažu pasidaro ištveriamas, o tam tikru gyvenimo momentu žmogus pradeda jaudintis, kad nieko nespės per juos padaryti, nes tie mėnesiai prabėga per vieną trumputį mirksnį. Tai šiek tiek trikdo, nes objektyviai vis dėlto, pavyzdžiui, valanda visiems, ir vaikui, ir suaugusiajam, yra vienodo tūrio, tik, žinoma, vaiko valandoje telpa daug daugiau įspūdžių, nes jis dar neatpratęs stebėtis. Remiantis populiariu ir iliustratyviu įvaizdžiu, gyvenimas – tai kalnas. Vaikas dar tik kyla į gyvenimo kainą, o kildamas į jį su naiviu smalsumu dairosi aplink ir viskas jam atrodo nauja, įdomu, nepažinta. Taip sužadinamas nepatyręs protas ir jame netikėtai pasirodo naujumu tviskančios mintys, kurias dar reikia apmąstyti. Jaunas žmogus, jei tik pasižymi savarankišku protu, lipdamas aukštyn jaučia poreikį susikurti individualią, labiausiai jam, jo charakteriui tinkančią pasaulėžiūrą. Kokios neišžvalgytos erdvės jam atsiveria: kiek daug tuomet reikia visko apsvarstyti, kiek visko patirti! O štai suaugęs žmogus ant kalno jau užkopė ir tuoj ims leistis žemyn. Leistis paprasčiau, kelias lengvai nuspėjamas, žmogus nebeturi iliuzijų. Jo dvasioje nebėra vietos nuostabai, nes viskas, kas galėjo būti pažinta, jau žinoma. Ir jis nusileidžia be nesklandumų.
Laiko reliatyvumas sudėtingas reiškinys. Juoba kad laikas toks savotiškai judrus ir nesugaunamas vienetas – jis nuolatos bėga, eina ar šliaužia, nelygu iš kokio taško žiūrime, ir juda jis tiktai viena kryptimi, iš praeities į ateitį per dabarties – tai yra patį trapiausią – momentą. Kiekviena akimirka, štai ir šita, nejučiomis, be jokių mūsų pastangų, nuvarva nebūtin ir dažnai tiesiog neįtikėtinu greičiu. Ir todėl sakau – už trumpus nuobodulio momentus!
