MARZANNA KIELAR

Poezija

Lenkų poetė Marzanna Kielar gimė 1963 m. Geldapėje, Mozūrijoje. Varšuvoje baigė filosofijos studijas. Habilituota socialinių mokslų daktarė, Varšuvos specialiosios pedagogikos akademijos profesorė. Išleido poezijos rinkinius Sacra conversatione (1992), Materia prima (1999), Umbra (2002), Monodia (2006), autorinę rinktinę Brzeg („Krantas“, 2010). Apdovanota keliomis prestižinėmis tarptautinėmis premijomis, tarp jų „Vilenicos krištolu“ (Slovėnija, 1995), Huberto Burdos premija (Vokietija, 2001). Poezijai būdinga subtili gamtos pajauta ir erotiškumas, egzistencinė įtampa.

 

Žiemos elegija
 
kaip greitai: tylus baltumos godumas;
juoduoja, dingsta kelio griovose trapus varnų pulkas.
Šviesus mano kvėpavimas ant lango. Violeto perlaužti platūs
atsivėrę laukai. Išdžiūvę tvenkiniai, klusnūs
lyg švelnios rankos priliesti,
tarsi tai nebūtų šalčio tvarstis.
Vėsta kalvos virš obelų ir alksnynų viršūnių,
tolumoje lange įsižiebia šviesa. Šilumos kibirkštys nukeliauja
į prietemos pelenus
ir nejučiomis laužiu duonos kriaukšlę:
 
mes, kaip greitai, į laiko plyšius, gūdžius
ir panašius į akmenį.
 
 
 
šerkšno pančiai griovyje: neprasibrovė niekas,
neprasprūdo (nebent po žeme, vandenyje,
kupiname nuogo dangaus); išsiliejo upelė,
laukas užšalo perpus, ir vėjas traukia aštrias dulkes
iš vagų, pranykstančių kažkur po ledu.
Diena – įausto į dangų
voratinklio kamuolys; kolonizuojamas
pavergtas gyvenimas. Išsiurbtas šalčio, lengvas,
tarsi kerpių luobai ant akmenų; gyventi, švilpia vėjas,
gyventi kitaip nei lapai… ir mirtis tebūna
tarsi sniegas, saugantis žemę
nuo visiško įšalo
 
 
 
Pavasarėjant
 
Suskilo ledo akinių stiklas ant tvenkinio.
Po sumedėjusių švininių dienų, pagaliau! –
matuojasi šešėlius.
Prisiuva prie visa ko: prie rožių bigių
sode, prie blakstienų ir garažų. Ilgina,
karpo; prie skalbinių, plazdančių saulėje
skersvėjyje.
Užkloja baltas drobules ant namų kūnų,
ant žmonių.
 
Leidžia nuo kalvų
sunkius sniego sielius
 
 
 
apsnigti aukštai laiptų turėklai – tai ant jų
pasiliko tavo rankų pėdsakas; vis vyresnė saulė, jos
 
liežuvis kovą, atkaklus,
tarp tavo pirštų…
 
 
 
Pusryčiaujant
 
atnešei laikraštį ir pirmą kartą
išvydome tas nuotraukas: išsiraičiusios mirštančių
galaktikų grandys, amonitai, grimztantys į kosminio
duburio dumblą; virš mūsų iš nakties dar
 
stačių slenksčių labirintas, pakraščių,
sluoksniais išskirstančių šviesą: gyvsidabrio tėkmės raižė šlaitą
ir saulė, lyg karstinis šaltinis – tekėjo iš mažyčio slėnio
 
į jūrą. Tiško ant popieriaus, pro gelstančios slyvos filtrą,
ant pusryčiams padengto stalo; garavo kava,
katinas uostė vielinį laikiklį žuvims rūkyti,
rąžėsi tau po ranka. Per galaktikas
 
tarsi per pažeistas kriaukles
plaukianti tamsa plovė iš kamerų
galaktines nuosėdas
 
 
 
Sode, basomis
 
nupurtau nuo pėdos skruzdėlę
ir žiūriu, ką darys su dovanotu gyvenimu,
su tuo savo laiko lašu.
Geltonoje takelio šviesoje, kaip prisiveja kitas,
tuo metu galabijančias kažkokį vabzdį, judrias ir rajas.
Nenumanydama apie mano dvejonių akimirką.
 
Prie įkaitusio akmens, saulės liūčiai pliaupiant, sunkių vaisių
tiek tematyti akis neva skvarbi,
akla poeto akis:
tik tą plėšrią gėlę gražiu graikišku vardu
(thanatos), kaip atsiveria ir užsiveria.
Ir neįstengi to suvokti nei patikrinti jokiu gyvu
būdu. To, kas ir tau kartą bus duota visiems laikams;
beveik juodos, saldžios,
nuskintos vyšnios kraujuoja mano rankoje
 
 
 
Anaksagoro dangus
 
džiūsta stiebai. Kalvų lyg banginiai vilnis
išsilieja už upės – po lauko, užlajos plynę; arti,
prie pat kranto, atvėsusiame vandenyje
mirksta alksnių kankorėžiai, storo žvyro, žvirgždų
kopa pilna kietų, greitų žybsnių.
Ir debesų nuotrupos, lyg išartos iš tamsaus dumblo, nusėda aukščiau,
po paviršiumi –
įmerkiu ranką į vandenį, į jo miklias žabangas,
čiuožikų ganyklą;
 
dangus užutėkio rankovėje, užstojamas nuo srovės, išstumia pakrantės
gluosnių šaknis (dangus, tarsi subertas iš akmenų,
kurie galbūt imtų kristi,
 
jei skrietų lėčiau)
 
 
 
Šunys
 
kažką suuodė, taigi žvilgtelėjau po melsvės lapais.
Uždariau šunis ir atsinešiau iš virtuvės stiklainį –
varlė įkrito vidun, stumiama molio,
turbūt išsigandusi. Nešdama ją į upę
per pažliugusį lauką, prisiminiau ryte
skaitytą ištrauką, kaip išlaikyti dermę su gyvenimu, be idėjų,
kaip viskas turėtų būti, be troškimų;
 
leisk gyvenimui būti tokiam, koks yra, ir atsipalaiduok –
prisiminiau žodį po žodžio, išleisdama varlę,
pavėsyje
vanduo spindėjo lyg vaškuotas medis,
o dugnas sumaltas į smėlį. Vandens voras tūnojo savo
povandeninėje stotyje, voratinklio varpe.
 
parėjau per pylimą;
žodžiai dūzgė sunkiame dienos
stiklainyje, lyg apdujusios bitės, gėlė. Šunys žiūrėjo į mane
pro verandos stiklą –
 
 
 
Vanagas
 
vandens gelumbę suglamžė šaltas vėjas, tamsiai mėlyną, sunkią,
nudriskusią; suplazda sparnai, staiga,
toli nuo kranto – ežeras spindi įsaulyje
plieniniais ašmenimis;
 
kraujas, materia prima. Ir aklai šukuoja
bedugnę, kuri jį perpildo,
smaugia.
 
 
 
kaip tu mirsi, tokia prie savęs prisirišusi, su saule
tarp pušies spyglių, giedra diena? Su tuo
 
ryškiu spindesiu automobilio veidrodėliuose,
kai įvažiuoju į miško keliuką, su raudonuojančiu rutuliu
 
virš patamsėjusios suartos žemės
už tvenkinių, virš lauko vagos, jautrios pėdų lietimui.
Kai vėjas atveria dangų – ir jokių pėdsakų
medžių vainikuose. Diena –
 
su gelstančia dilgėle ant tako, leidžiantis
prie vandens, su uodu, neatsargiu, man ant riešo
- mirsiu? tokia prie savęs prisirišusi
ir prie nakties, prie meilės; dangus lyg nulupta trinka,
 
susmegusi kalvose į velėną.
Po ja skylėtos rūgštynės grūdasi šlapiu kuokštu.
Žvilgsnis įkimba į debesį, į pilkumą – jos atvyniotą
įkaitusį kraštą.
 
 

Iš: Marzanna Bogumiła Kielar. Brzeg.

Warszawa: Łośgraf, 2010

Vertė Vytas Dekšnys

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.