Kontempliacijos vaisiai

Pačiame gatvės vidury, ties pėsčiųjų perėja, sustoję du paaugliai. Vienas tik stypso ir dairosi į šalis, o kitas priklaupęs raišiojasi sportbatį. Iš lėto, ramiai ir rūpestingai. Jau sutemę. Taksi vairuotojas keikiasi nesivaržydamas ir deda į šuns dienas dabartinį jaunimą. Nepasiginčysi, kas nežino, kad taksistai geriau už kunigus pažįsta tikrą gyvenimą. Maniškis turįs ir daugiau argumentų. Pasakoja matęs, kaip sykį vėlų vakarą čia pat Antakalnyje, troleibusui stabtelėjus stotelėje, kažkoks įžūlus pacanas su riedučiais, judėjęs šaligatviu ta pačia kryptimi, staiga įlėkė pro galines duris, praskriejo tuščią troleibusą ir nukūrė tolyn nesustodamas. Sakau pašnekovui, kad kalta Kovo 11-oji, nepriklausomybė, nes tarybiniais laikais tiek jauni, tiek seni buvę išmokyti vaikščioti tvarkingai, vis po du, kaip Žaliojo tilto figūros. Ir būtų buvusi baisiausia gėda lipti į viešąjį transportą be bilieto.

Bet iš tiesų tas paveikslėlis – atsiliepimas į Bažnyčios mokymą. Popiežius Pranciškus liepia stebėti miestą kontempliatyviu žvilgsniu. Ir ne šiaip sau, ne dėl dvasingesnės veido išraiškos, o kad imtum ir sutiktum Dievą. Dar vieną miestietį tarp kitų. Konkrečių pavyzdžių popiežiaus nenurodyta, bet minimi namai, gatvės ir aikštės. Bažnyčios nutylimos: ar kad ir taip aišku, ar suabejojus Dievo pareiga ten nuolatos lankytis. Kristaus vietininkas dabar laido ir laido sąmojus. Kam smagu, o kam liūdesys ir pasipiktinimas dėl to. Tokia sumaištis gal irgi pagal Evangeliją. Velykų tikėjimas ten skelbiamas ir perduodamas vos ne turgaus aplinkoje. Besibarant, besiginčijant, nesutariant dėl terminų. Keisčiausia, kad kažkas tyčia ar netyčia įtiki. Kartais net būriais, ne tik po du.

Riedučių ir riedlenčių pasaulis, kartu su pavasariu įsiveržiąs į Katedros aikštę, man jau seniai atrodė įtartinas ir pilnas religinių poteksčių. Čia kaip toji moteris, kuri pylė Jėzui ant kojų brangiausius tepalus. Jokios naudos iš to. Tik kad gražu, kad gera, kad širdis to trokšta. Palikite ją ramybėje, – sakys Jėzus tiems, kurie skaičiuos ir murmės dėl tuščio išlaidavimo. Pridurdamas, kad moters poelgis bus minimas amžiais. Ir kartosis amžiais ten, kur leista veikti absoliučiam nenaudingumui. Kokia kita jėga, išskyrus gryną malonę, gali valandų valandas brūžinti Katedros aikštės akmenis? Ar skriejantys, šokantys, nardantys paaugliai nėra panašūs į savo brolius ir seseris šventovės viduje, į tą visą maldų, giesmių, sakramentų grandinę, kurioje taip pat galų gale neturėtų būti nieko, išskyrus prisirišimą ir meilę? Ir koks dieviškas dialogas, pilnas džiaugsmo ir laisvės, mezgasi tarp tų dviejų malonės krantų. Jeigu kada nors šiame mieste dar atgims šventojo Kazimiero kultas, jis nebus įkvėptas nei karo žygių, nei lelijos žiedų. Karalaičio išpažinėjai garbins jį žaidimais, savo neribota fantazija, savo pasipriešinimu materijos sunkiui. O gal jau dabar visa tai, ką kontempliuodamas matai aikštėje, yra dar viena liturgija, Dievo garbinimas dvasia ir kūnu? Kažin ar po didžiųjų atgimimo pamaldų bei mitingų šioje vietoje yra buvę kas nors gražiau, maloniau už pavasarinę riedučių ir riedlenčių akrobatiką.

Taip kartais nutinka su kontempliacija ir Dievo paieškomis. Tai nėra labai gera naujiena sumaniusiems jo dairytis. Niekas aiškiai nepaliudys, kodėl jį įtiki ir pamilsta. Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau, – drebiama apaštalams jų mokytojo. Panašiai ir apie meilę, kad ji esanti jo, ne mūsų nuopelnas. Jeigu klaustume jo adreso, atsakymas irgi žinomas: Ateikite ir pamatysite. Ką turėtume pamatyti? Vilniaus bažnyčių bokštus? Šventą žmogų? Dieviškų viražų raizgalynę?

Velykos būna palankus metas švęsti dangaus ir žemės staigmenoms, išdaigoms, visa ko perrašymui ir perkeitimui. Kristaus prisikėlimas nebuvo prognozuojamas ir laukiamas įvykis, kaip kad yra mums, iš anksto repetuojantiems savo velykinius sveikinimus ar pamokslus. Bet ir tada tikėjimo kelionė pasirūpina kuo nors ne pagal planą, nesilaikant vis tų pačių taisyklių. Pirmieji prisikėlusio Kristaus patyrimai evangelijose baugūs ir trapūs, pramaišiui su dvejonėmis, migla, paslaptimi. Dažnai jau po kurio laiko nušvitusi atmintis, ištikimoji tikėjimo bendradarbė, leidžia suvokti, kur būta velykinio išgyvenimo, kur suveikusi prisikėlimo tiesa. Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kalbėjo kelyje? – dūsaus du mokiniai Evangelijoje. Ne mūsų valioje reguliuoti tokius apreiškimus; kitąsyk jie vėluoja ar niaukiasi, gęsta. Tačiau tam, kad galėtum nuoširdžiai užtraukti aleliuja, nereikia ko nors nežemiško: bet kokiu atveju Velykų tikrovė didesnė, gilesnė už mūsų idėjas, ir kaip tik todėl galima geisti jos atšvaito dalykuose, kurie maži ir silpni, labiausiai nutolę nuo mūsų įsivaizduojamo religinio centro.

Myliu kaip moku, – perskaičiau vakar gražų sakinį. Ir su tikėjimu – kaip mokame. Kontempliuoji, kas vyksta, ką matai, ir nubėga šiurpuliukai per nugarą. Svarbu nesustoti. Jei ne įrodymų, tai bent džiaugsmo bus vis daugiau. Vadinasi, Velykos.

2015 m. kovo 31 d.