Dieviškosios Išminties (Sofijos) kultas stačiatikybėje
Kažkada Tertulijonas svarstė, kas yra bendro tarp Atėnų ir Jeruzalės: „Tai kas gi iš Atėnų ir kas iš Jeruzalės? Kas iš Akademijos, o kas iš Bažnyčios? Mūsų mokymas iš Saliamono portiko, ir pats Saliamonas kalbėjo, jog Viešpaties reikia ieškoti atvira ir tyra širdimi.“ Filosofo Michailo Gromovo teigimu, po šimtmečio į šį klausimą jam atsakė imperatorius šv. Konstantinas Didysis, pradėdamas statyti didžiausią krikščionių šventovę pasaulyje imperijos globai – Hagia Sophia.
Atėnė ir Sofija
Dabartinė mus pasiekusi Hagia Sophia katedra buvo pastatyta šv. Justiniano I Didžiojo laikais (VI a.). Apie pirmąją bažnyčią, pašventintą valdant imperatoriui Konstancijui II (360 m.), žinome mažai. Kaip pažymi Pavelas Florenskis, nėra pagrindo teigti, kad bažnyčios titulas kada nors keitėsi – greičiausiai ji visuomet buvo dedikuota Sofijai – Dieviškajai Išminčiai. Nuo seniausių laikų ji buvo žinoma tiesiog kaip Megalē Ekklēsia – „Didžioji Bažnyčia“, o vėliau oficialiai vadinama Naos tēs Hagias tou Theou Sophias („Šventosios Dievo Išminties Šventovė“). Kitaip tariant, ši bažnyčia, kaip ir Atėnų miestas, buvo dedikuota išminčiai.
Ši dedikacija išreiškė naujosios krikščioniškosios imperijos savimonę. Šv. Konstantinas prie Bosforo sąsiaurio pastatė naują miestą, sostinę, jungiančią du žemynus, ir pavadino ją Naująja Roma (Nea Rhōma; tik vėliau šį miestą imta vadinti Konstantinopoliu arba Karaliaus miestu). Tuo jis pabrėžė, kad šis miestas yra senojo politinio centro, Romos, pakaitalas. Tačiau to Konstantinui nepakako.
Krikščionių Dievas, kaip atrodė to meto romėnams, vis dar neturėjo jam priderančios šventovės. Kadangi Jeruzalės šventykla buvo seniai sugriauta, krikščioniškieji Romos imperatoriai ėmė brandinti idėją būtent Konstantinopolyje pastatyti didingiausią pasaulyje Dievo šventyklą. Šią idėją vėliau išreiškė ir šv. Justinianas I Didysis, po Hagia Sophia pašventinimo 537 m. jis sušuko: Nenikēka se Solomōn! („Įveikiau tave, Saliamonai!“ – t. y. Jeruzalės šventyklos statytojau.) Taip Konstantinopolis tapo ne tik politiniu imperijos centru, Naująja Roma, bet ir mistinės Dievo karalystės, Naujosios Jeruzalės sklaidos žemėje centru. Tačiau ir to imperatoriams nepakako.
Konstantinas norėjo, kad jo miestas taptų ir Naujaisiais Atėnais. Atėnė, senosios kultūros sostinės globėja, buvo išminties deivė, turinti dievo protą (a-theonoa), žinoma kaip statytoja, kūrėja, nekalta mergelė (Parthenos). Analogiškas Išminties įvaizdis aptinkamas ir Šventojo Rašto išminties knygose – Patarlių, Siracido ir kt. Todėl Sofija-Išmintis tapo Naujosios Romos globėja, kuriai skirta didžiausia katedra, o greta jos 425 m. buvo įkurta pirmoji universiteto tipo įstaiga Vakarų istorijoje – Pandidakterionas.
Nederėtų įtarti, kad pagoniškosios sąmonės neatsisakę imperatoriai pakvaišo ir nutarė statyti katedras personifikuotoms abstrakčioms idėjoms (tokį vaizdą galėtų sudaryti ir Hagia Eirene, Šventosios Ramybės katedra, buvusi pagrindinė iki Hagia Sophia). Biblinė Sofija jau šv. Justino Kankinio, šv. Ireniejaus ir Tertulijono raštuose yra siejama su Kristumi, įsikūnijusiu Dievo Žodžiu (Logos). Pagrindinė krikščionių katedra buvo skirta Kristui, kurio „sofijinis“ aspektas pasirinktas todėl, kad reiškė Dievo malonės išsiliejimą į pasaulį – nusileidžiančią Dangaus karalystę.
Sofija ir Kristus
Išmintis vaizduojama Biblijoje kaip moteris, kviečianti neišmintinguosius atsiversti. Patarlių knygos 9 skyriuje rašoma, kad Išmintis pasistatė namus, surengė vaišes su duona ir vynu neišmanėliams ir kvietė juos vaišintis. Bažnyčios Tėvai teigė, kad Išminties namai – tai Dievo Gimdytoja (Theotokos), kurią sau prirengė Dievas, o Išminties vaišės – Eucharistija.
Sofijos ir Kristaus tapatinimas buvo locus communis tiek ortodoksų, tiek eretikų raštuose. Todėl daugybę diskusijų IV a. sukėlė eilutės, graikiškame Biblijos vertime (Septuagintoje) skambančios taip: „VIEŠPATS turėjo mane [Išmintį] savo kelių pradžioje savo darbams. Prieš laiko pradžią jis įkūrė mane pradžioje, prieš sukurdamas žemę ir prieš gelmes sukurdamas, prieš ištryškimą vandens šaltinių, prieš pastatymą kalnų ir visų kalvų jis pagimdė mane“ (Pat 8, 22–25). Eilutėje „VIEŠPATS turėjo mane savo kelių pradžioje“ vartojamas graikiškas žodis ektise, reiškiantis ne tik „įkurti“, „įsigyti“, „suformuoti“, bet ir „sukurti“. Todėl eretiku paskelbto kunigo Arijaus sekėjai, tvirtinę, kad Kristus – ne Dievas, o tik Jo kūrinys, ėmė naudoti šią eilutę kaip Kristaus (Sofijos) sukurtumo įrodymą.
Šio ginčo atgarsių galima matyti ir lietuviškuose Biblijos vertimuose. Iš hebrajų kalbos Antanas Rubšys šią eilutę verčia taip: „VIEŠPATS sukūrė mane savo kelių pradžioje“ (matyt, manydamas, kad Sofija – tai ne Kristus, o Marija), o Algirdas Jurėnas: „Viešpats turėjo mane savo kelio pradžioje, prieš visus savo darbus“ (atsižvelgdamas į patristinį kontekstą). Vartojamas hebrajiškas žodis qānah gali reikšti „įsigijimą“, „turėjimą“, todėl Bažnyčios Tėvai gynė teiginį, kad ši eilutė reiškia ne sukūrimą, o turėjimą, ir atitinkamai naujame Akvilos Šventojo Rašto vertime į graikų kalbą pagrindinis žodis išverstas ektēsato („turėjo“), o šv. Jeronimo lotyniškame – possedit (reiškiančiu tą patį).
Išminties rūšys
Graikų kalboje yra daugybė žodžių pavadinti tai, ką lietuvių kalba vadiname „išmintimi“. „Išmintimi“ galima versti ir sōphrosynē (sveiką protą, blaivią nuovoką), phronēsis (patirties išugdytą gebėjimą pasirinkti tinkamai), synesis (gebėjimą suvokti situacijos visumą), mētis (išmanymą) ir daugybę kitų. Sophia – ypatingas žodis, nes jis išreiškia tiesos pilnatvę.
Sophia buvo antikinės filosofijos tradicijos centras. Žodis philosophia reiškia „meilę išminčiai“, filosofavimas – tai begalinis buvojimas meilės santykyje su išmintimi. Filosofavimas, kaip rašo antikos tyrinėtojas Johnas Lenzas, senovės graikų buvo suvokiamas kaip ne vien diskursyvus dalykas, o kaip gyvenimo visumos nukreiptumas išmintin, dvasingumo, mąstymo ir gyvenimo vienovė. Šią tradiciją su bizantiškąja siejo teozės (theosis) idėja.
Teozės („dievėjimo“, „sudievinimo“) sąvoką įvedė šv. Grigalius Nazianzietis (IV a.), tačiau šios idėjos yra persmelkta visa patristinė tradicija ir antikos filosofija. Pasak šv. Grigaliaus, krikščionybės tikslas – padaryti žmogų dievu, Dievo atvaizdu, buvojantį angeliškai dėl to, kad yra Dievo malonės dalininkas. Šv. Atanazo Didžiojo žodžiais, „Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų dievu“. Šis dieviškumas pasiekiamas per filosofavimą – krikščionišką gyvenimą (pasak šv. Jono Damaskiečio, Sophia – tai Dievas, todėl philosophia – meilė Dievui). Taip IV a. filosofinė ir „sofijinė“ graikų kultūra transformuojama ir pripildoma krikščioniško turinio.
Krikščioniškoji Sofija apima visas išminties rūšis: „Aš, Išmintis, gyvenu kartu su protingumu ir įgyju sveiko proto išmanymą“ (Pat 8, 12). Tai tiesos pilnatvė – „Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“ (Jn 14, 6), – per kurią Dievas sukūrė pasaulį (Pat 3, 19; Jn 1, 3). Išmintis yra skaisti, nes ji yra ištikima ir siūlo tik dievišką maistą, o kvaila moteris yra nepastovi ir siūlo gėrybes, pavogtas slapčia (Pat 9, 13–18). Florenskis, naudodamasis šaknų bendrumu, išmintį (mudrost’) apibūdina kaip skaistumą (celomudrije – graikiškas vertinys, reiškiantis tiek išminties pilnatvę, tiek skaistumą).
Dėl to, kad Išmintis yra suvokiama kaip įsikūnijęs Dievo Žodis, šį žodį galima labai dažnai išgirsti ortodoksų liturgijoje. Svarbiausiose pamaldų dalyse diakonas arba kunigas garsiai skelbia: „Sophia!“ („Dieviškoji išmintis!“, sl. „Premudrost’!“), po ko gali liepti visiems stovėti tiesiai (gr. „Orthoi!“, sl. „Prosti!“ – senovinė karinė komanda, atitinkanti „Lygiuot!“) arba dėmėtis („Proschōmen!“, „Vonmem!“). Sekmadieninių Mišių metu vien kaip atskiras, garsiai dvasininko tariamas šaukinys, „Sophia!“ nuskamba aštuonis kartus.
Mistinės sužadėtuvės
Ortodoksų tradicija žino nemažai „mistinių sužadėtuvių“ motyvų, tačiau jų nederėtų vienareikšmiškai tapatinti su katalikiška „mistinių sužadėtuvių“ tradicija. Visos „sužadėtuvės“ ortodoksų tradicijoje vyksta sapne ir yra labiau alegorinis mistinės tikrovės įvardijimas. Skirtingai nei Vakarų tradicijoje, žinomos ne tik moterų, bet ir vyrų sužadėtuvės su Kristumi.
Žymiausias moters sužadėtuvių pavyzdys – šv. Kotrynos Aleksandrietės hagiografija. Ji sakė, kad tekėtų tik už tokio jaunikio, kuris ją lenktų grožiu, išmintimi, kilmingumu ir turtingumu. Senas atsiskyrėlis jai pasakė, kad toks jaunuolis yra, bet Jį išvysti galės tik besimelsdama Dievo Motinai. Pasiryžusi visą gyvenimą skirti Jam, per vieną iš atkaklių naktinių maldų šv. Kotryna užmigo ir susapnavo savo sužadėtuves su Kristumi.
Žymiausias vyriškųjų sužadėtuvių pavyzdys – šv. Kirilo Filosofo (to paties, kuris su Metodijumi buvo slavų švietėjas) hagiografija. Kartą septynmetis Kirilas (tuomet jo vardas dar buvo Konstantinas) sapnavo, kad krašto valdovas surinko visas Salonikų merginas ir pasiūlė jam išsirinkti žmoną. Apžiūrėjęs visas merginas, Kirilas išsirinko vieną, stovinčią nuošalyje, kuri jam atrodė pati gražiausia – švytinčiu veidu, auksiniais papuošalais, perlų vėriniu. Jos vardas buvo Sofija. Konstantinas visą savo gyvenimą paskyrė jai – tapo vienuoliu ir filosofu.
Šios istorijos bus itin svarbios sidabro amžiaus (XIX a. pab.–XX a. pr.) rusų filosofijai. Filosofas Vladimiras Solovjovas turėjo ne vieną Sofijos viziją ir taip pat jai paskyrė gyvenimą. Tiesa, derėtų turėti omenyje, kad Solovjovas nėra Ortodoksų Bažnyčios šventasis, todėl šios patirtys turėtų būti lyginamos atsargiai.
Sofija ir krikščioniškoji autokratoria
Kadangi visos valstybės sekimas Sofija, t. y. Kristumi, yra tobuliausios Dievo valdžios (teokratijos) „kaip danguje, taip ir žemėje“ simbolis, visų naujų Rytų krikščioniškųjų valstybių įsteigimas yra susijęs su Sofijos katedrų statyba. Šv. Sofijos katedros buvo pastatytos Bulgarijoje (VI a.; jos pavadinimą perėmė Bulgarijos sostinė – Sofija), Ochride (IX a.; vienas pagrindinių Serbijos ir Bulgarijos krikščionybės centrų), Kijeve (1037), Naugarde (1050), Polocke (~1056) ir daugelyje kitų miestų. Sofijos ikoną galima pamatyti ir ant Maskvos Dievo Motinos Užmigimo katedros (1475). Sofija simbolizavo krikščioniškosios imperijos tobulumą (gr. autokratoria; sl. samoderžavije – šis žodis slaviškame kontekste kiek pakeitė prasmę).
Dievo Motinos Užmigimo (katalikybėje šią šventę atitinka Ėmimas į dangų) katedrų statyba taip pat susijusi su Sofijos kultu. Filosofas Anatolijus Černiajevas pažymi, kad XVI a. Rusioje pamirštama pradinė Sofijos prasmė ir iškyla rimtas praktinis klausimas – kada švęsti Sofijos katedrų titulo šventes. Senovėje titulo šventės neegzistavo, todėl šis klausimas ir nekildavo. Konstantinopolio katedros šventė buvo gruodžio 23–24 d., prieš Kalėdas, Kristaus gimimo šventę, kai ši katedra ir buvo pašventinta (Florenskio teigimu, šios datos pasirinkimas – ne atsitiktinumas, ji susijusi su Sofijos kaip Kristaus samprata).
Dėl nežinomų aplinkybių susiklostė paprotys Kijevo Sofijos katedros šventę švęsti per Dievo Motinos Užmigimo šventę (rugpjūčio 15 d.). Tikėtina, kad tai buvo katedros pašventinimo data. Tačiau ši data sukėlė sumaištį, nes kai kas ėmė manyti, kad Sofija – tai Dievo Motina (ši sumaištis buvo paveikta katalikiškosios tradicijos įtakos, kur Sofija yra laikoma Bažnyčios arba Mergelės Marijos provaizdžiu). Kadangi manyta, kad Dievo Motinos Užmigimo ir Sofijos šventė – ta pati ir kad Sofijos ikonose vaizduojamas Dievo Motinos skaistumas, imta statyti Užmigimui skirtas katedras. Tokią katedrą turime ir Vilniuje.
Tuo pačiu metu dalis teologų bandė grąžinti Sofijai pradinę prasmę. Zinovijus Otinietis (XVI a.) teigė, kad Sofija – tai įsikūnijęs Logos, Kristus. Tačiau šis grįžimas vyko aktyviai rusų tradicijai sąveikaujant su naujaisiais dvasiniais judėjimais Vakaruose. Netrukus Sofijos kultas ėmė įgyti Vakarų religijų elementų.
Sofijos ikonografija
Žymiausia Sofijos ikona, dar nepaliesta vakarietiškų tradicijų, yra XV a. Naugardo Sofija. Nors ši ikona – tradicinis deisis, Kristaus atvaizdas, kurio dešinėje – Dievo Motina, kairėje – šv. Jonas Krikštytojas, ikonos centre vietoj įprasto Kristaus pavaizduota moteris. Šios moters visa oda liepsnoja – jos veidas dega. Ji turi angelo sparnus, sėdi soste apsivilkusi karališkais rūbais, vainikuota karūna, dešinėje rankoje laiko skeptrą, kairėje – raštų ritinėlį, o jos kojos remiasi į uolą. Visa tai – apokaliptinio Kristaus atributai iš Apreiškimo Jonui.
Kiek sutrikdyti gali tai, kad virš moters yra ją laiminančio Kristaus atvaizdas, tačiau šis susidvejinimas simbolizuoja dvi Kristaus prigimtis – dangiškąją ir žmogiškąją. Virš dangiškojo Kristaus guli Dievo Žodis, greta kurio – šeši arkangelai. Kituose šios ikonos variantuose arkangelai yra septyni.
XIX a. parašyta Kijevo Sofijos ikona jau yra susiliejusi su vakarietiškomis idėjomis. Čia centre yra vaizduojama Dievo Motina – Išminties namai, ją supa septyni stulpai („Išmintis pasistatė namus, įtvirtino septynis stulpus“ (Pat 9, 1)). Pats ikonos vaizdinis apipavidalinimas vakarietiškas, tačiau užrašai ant atskirų simbolių vis dar aiškina ikoną apokaliptiškai.
Pasak Florenskio, Kristaus kaip apokaliptinio angelo vaizdavimas yra ikonografinis motyvas, siekiantis katakombų laikus, tačiau uždraustas vyskupų sinodų dėl to, kad yra klaidinantis. Rusiškųjų ikonų amžininkai įtariai žiūrėjo į tokius atvaizdus ir teigė, kad tai – „Vakarų pramanas“ („zapadnoje mudrovanije“). Šie jų nuogąstavimai nebuvo nepagrįsti.
Gnostinė ir kabalistinė Sofija
Sofijos idėja žinoma ne tik ikikrikščioniškai senovės graikų tradicijai, bet ir nekrikščioniškoms religijoms. Žydų mistiniame mokyme, kabaloje, išmintis – chokhmah – yra viena iš trijų aukščiausių Dievo sefirų. Svarbu, kad kabalistų Dievas turi vyriškąjį ir moteriškąjį aspektus, pastarajam jungiantis su vyriškumu vyksta kūryba.
Veikale Tikkunei Zohar Dieviškoji Išmintis yra vadinama Adam ha-Gadol, „Didžiuoju Žmogumi“, „Didžiuoju Adomu“. Šioji samprata yra glaudžiai susijusi su Adam Kadmon – pirmykščiu kosminiu žmogumi, iš kurio buvo sukurti visi kiti žmonės. Kartais šis „kosminis žmogus“ atspindi visas dešimt sefirų, kartais – vieną jų (gali būti tapatinamas su chokhmah).
Sofijos tematika buvo itin pamėgta gnosticizme. Gnostikas Valentinas, kažkada vos netapęs Romos popiežiumi, bet šv. Ireniejaus demaskuotas kaip eretikas, mokė apie Sofiją kaip tarpininkę tarp Dievo ir pasaulio. Pasak Valentino, pirmapradė Gelmė (Bythos), buvojusi Tyloje (Sigē), ėmė lietis (emanuoti) į skirtingus eonus, kurių paskutinis buvo Išmintis (Sophia). Dėl Sofijos klaidos atsirado materija ir kilo pasaulis, taip pasaulyje atsirado nuodėmė.
Sofija rusų filosofijoje
Sidabro amžiaus rusų filosofai godžiai perėmė kabalistines, gnostines ir hermetines idėjas apie Sofiją, jungdami jas su bizantiškuoju Sofijos kultu. Nemažą įtaką turėjo Jakobo Böhmės ir Georgo Hegelio idėjos apie pasaulinę dvasią. Šių idėjų sinkrezę pirmasis atliko Vladimiras Solovjovas, laikomas sofiologijos judėjimo pradininku.
Solovjovas įžvelgė, kad vien žmogiškosios lytinės meilės fenomenas atskleidžia žmogaus būtybės ypatingumą. Daugeliui žemesniųjų organizmų būdingas nelytinis dauginimasis. Pavyzdžiui, augalai, bakterijos ir grybai dauginasi vegetatyviniu būdu. Motininis augalas tėra klonuojamas (augalo ūseliais ar kt.). Taip dauginasi braškės, alijošiai ir kt. augalai.
Sudėtingesni organizmai turi lytis, tačiau jų dauginimasis vis tiek nėra žmogiškas. Gyvūnų, tokių kaip šunys, karvės, paukščiai, dauginimasis remiasi seksualine selekcija, t. y. lytiškumas reikalingas tik tam, kad gyvūnų individai galėtų pasirinkti sau genetiškai tinkamiausius (stipriausios prigimties) kitos lyties atstovus ir taip išvestų stipresnius palikuonis. Kadangi silpnos prigimties individų niekas nesirenka, jie neturi palikuonių, ir taip gryninama rūšis.
Tiek nelytiškai, tiek lytiškai vykstančio gyvūniško dauginimosi tikslas – rūšies (gr. eidos) išlikimas. Vieni bando išlaikyti rūšį per kuo didesnį palikuonių skaičių, kiti – gimdydami stipresnius palikuonius. Pasak Platono, paskiro gyvūno buvimas yra realizuojamas per rūšies būtį. Gyvūnas įsibūtina pratęsdamas savo rūšies buvimą pasaulyje.
Žmogiškoji lytinė meilė yra visai kitokios rūšies. Žmogiškoji meilė dažnai neveda į palikuonių atsiradimą ir žmonės gali sąmoningai pasirinkti genetiškai „nepatrauklius“ partnerius. Kaip teigia Solovjovas, žmogiškoji meilė – tai sąmoninga būtis kitame, savo egoizmo, savo patybės peržengimas, kito prasmės atpažinimas. Ši meilė realizuojasi ne tik kaip fizinė sueitis, bet ir kaip tęstinis dvasinis bendradarbiavimas, dviejų valių sąveika, per kurią du žmonės vienas kitame išlieja, suformuoja tobuląsias žmogiškas savybes, reikalingas abiejų tobulam sambūviui.
Žmogiškoji meilė yra glaudžiai susijusi su kita išskirtine galia – laisvu apsisprendimu ir protingumu. Žmogus yra vienintelė būtybė, kuri gali visiškai transformuoti pasaulį remdamasi savo laisvaisiais sprendimais. Gyvūnas gali atlikti tik tai, kas yra užkoduota jo prigimtyje, o žmogus turi laisvą kūrybinę galią. Žmogiškoji meilė – šios kūrybinės galios panaudojimas tarpasmeniniame santykyje. Vienas asmuo, pasak Solovjovo, naudoja kito žmogaus atžvilgiu kūrybinę galią, kad padėtų jam siekti tobulybės (būti Dievo atvaizdu, atkurti panašumą į Jį), o tas žmogus savo ruožtu taip pat nukreipia savąją galią į mylimąjį.
Paveiktas platonizmo, Solovjovas yra ontologinis realistas, todėl mano, kad kaip atskiros būtybės egzistuoja ne tik gyvūnų rūšys (eidos), bet ir žmonija (kabalistinis Adam Kadmon). Dieve egzistuoja amžinasis moteriškumas (Sophia), mistinė būtybė, Dievo Apvaizda, jungianti pasaulį su Dievu. Pasak Solovjovo, Sofija yra visuotinė vienovė, kurioje susivienija visos priešybės. Sofija – žmonijos dvasinės evoliucijos galutinis tikslas.
Sofiologijos idėjas skirtingai plėtojo filosofai Nikolajus Berdiajevas, kun. Sergejus Bulgakovas, kun. Pavelas Florenskis, Levas Karsavinas. Bulgakovas savo pirmtakų visuotinės vienybės ir amžinojo moteriškumo įžvalgą vertino kaip genialią ir bandė įprasminti Sofiją kaip Švč. Trejybės substanciją (ousia). Florenskis smerkė paplitusią sofiologiją kaip perdėm nekrikščionišką ir bandė grįsti ją krikščioniškąja Sofijos kulto istorija ir patristine tradicija.
Sofiologijos pasmerkimas
Po Spalio revoliucijos rusų inteligentija emigravo į Vakarus, kur kūrėsi ortodoksų bendruomenės ir mokslo įstaigos. Itin svarbi buvo Paryžiaus seminarija. Čia dėstęs Bulgakovas ėmė dėstyti ir sofiologiją, kas sukėlė tikinčiųjų pasipiktinimą.
Bulgakovas buvo kaltinamas, esą įveda Dieve tarphipostatinį buvinį, tarsi „ketvirtąją hipostazę“. Taip pat teologams buvo nepriimtina, kad Dievo dieviškume Bulgakovas įveda lytiškumą (savo dieviškume Dievas yra belytis). 1935 m. vyskupų susirinkimas jį pasmerkė kaip eretiką, bet vėliau asmeninis kaltinimas erezija buvo panaikintas, tebuvo uždrausta jam dėstyti šia tema. Svarbų vaidmenį smerkiant sofiologiją suvaidino tuometinis Vilniaus metropolitas Eulogijus. Žymus teologas Vladimiras Loskis savo knygoje „Ginčas apie Sofiją“ apibendrino šį ginčą, sistemiškai pagrįsdamas sofiologijos neortodoksiškumą.
Vakaruose XX a. buvo iškilę į sofiologiją panašių mokymų. Labai artimos sofiologinėms idėjoms buvo Pierre’o Teilhard’o de Chardino (mokymas apie visuotinę evoliuciją ir vienybę omega taške), Carlo Gustavo Jungo (mokymas apie moteriškumą Dieve ir „ketvirtąją hipostazę“) doktrinos. Paminėtinas ir Gintaro Beresnevičiaus ketvirtojo, moteriškojo, asmens ieškojimas pagoniškose religijose, turinčiose svarbiausiųjų dievų triadą. Atskiro tyrimo būtų vertos katalikiškojo Švč. Mergelės Marijos ir Rytų krikščionių Sofijos kulto paralelės.
Sofiologija padarė netiesioginę įtaką Antano Maceinos filosofijai, ypač jo moterystės ir Dievo avinėlio sampratoms. Rusų filosofų idėjas Maceina priėmė kritiškai ir pačią sofiologiją mini tik su ja polemizuodamas. Veikale „Marija kaip moteris ir šventoji“ Maceina teigia, kad sofiologija „neranda Sofijai vietos“, nes bando ją tapatinti su Dievu. Maceina įrodinėja, kad Sofija yra ne kas kita, kaip Mergelė Marija, t. y. bando atlikti rytietiškos Sofijos kulto ir vakarietiškos mariologijos sintezę.
Sofija šiandien
Sofiologija buvo ne visai vykusi reakcija į „bažnytinį pozityvizmą“, t. y. scholastikos ir istorinės kritikos, racionalizmo idėjų plitimą stačiatikybėje. Sofiologai tikėjosi per Sofijos kulto aktualizaciją papūsti į rusenančias ortodoksų mistikos – hesichazmo – žarijas, idant įsidegtų tikėjimo liepsna. Tačiau šis bandymas buvo nesėkmingas, nes dėl sofiologijos sinkretinio pobūdžio ant visų teologų, daugiau samprotaujančių apie Sofiją, ėmė kristi erezijos šešėlis.
Nepaisant šios istorijos, Sofija nuo seno buvo ir yra vienas centrinių ortodoksinės krikščionybės topos. Kartu su ginču dėl Dievo Vardo kulto (onomatodoksija) ginčas dėl Sofijos buvo vienas svarbiausių Rytų krikščionių XX a. pirmosios pusės teologijoje. Šiedu klausimai, apleisti daugelio iškilesnių teologų, bet audrinantys filosofų aistras savo archetipiškumu (Sofija primena Egipto Izidę, Mesopotamijos Ištarę, lietuvių Laumę, katalikų Mariją…), nusipelno nuodugnesnės analizės ir įprasminimo sisteminėje teologijoje.
