Popierėliai iš pavasario

Gavėnios proga – apie radinį senoje maldaknygėje, iš kurios jau kadai kada niekas nesimeldęs. Lenkų kalba, be jokių paveiksliukų, netgi be titulinio puslapio. Bet užsiliko viduje dvi popieriaus skiautės su atspausdintais įrašais. Miniatiūrinės raidės, lotyniški trumpiniai. Panašų popieriuką, papietavęs kinų restorane, dabar išsitrauki iš staigmenų tešlainio ar dar nežinia kaip jis ten vadinasi. Su linkėjimais, naudingais patarimais, rytietiškomis sentencijomis. Tiedu maldaknygės lapeliai įamžinę ką kita. Štai skelbiama, kad 1860 metais Paparčių parapijos bažnyčioje kažin kas atliko velykinę išpažintį ir priėmė komuniją. Antroji skiautė – irgi dėl to paties reikalo. Capax Confes. Pasch. Vieta ir 1906 metai. Tą pavasarį dar vienas anonimas Žaslių parapijoje buvo pripažintas pasirengęs velykinei išpažinčiai. Beje, būdvardis capax būna ir smagiau pavartotas. Seminarijoje lotynų kalbos mokytojas, šventas ir visų mylimas kunigas, juokais liepdavo mums išversti pasakymą vini capacissimus. Imliausias, talpiausias, įgaliausias vynui asmuo?

Tų velykinės išpažinties lapelių buvau matęs ir anksčiau. Iš Vilniaus akademijos aplinkos, puošnesnių, primenančių vizitines korteles. Nežinau smulkiai, kaip jie funkcionavo, kas ir kam privalėdavo juos pateikti, kada galop jie išnyko. Turbūt tokiais būdais kontroliuotas mokinių ir studentų, rizikingiausių Bažnyčios narių, dvasingumas. Kunigai kapelionai, surinkdavę tuos lapelius, galėjo sužinoti, kas iš jų avelių mėgina išvengti klausyklos. Metinė Velykų laikotarpio išpažintis ir komunija buvo pagrindinė kataliko priedermė, priklausymo Bažnyčiai sąlyga. Na, ir amžinojo išganymo klausimas.

Neatspėsi dabar, kodėl tie popierėliai laikyti tarp maldaknygės lapų. Tik šiaip sau, lyg pernykštis gėlės žiedas? Pasitaikė sentimentalus sielų ganytojas, branginęs prisiminimus? O gal pėdsakai kokios dramos, prarasto tikėjimo, nutrūkusių religinių praktikų liudijimas? Gal istorinės užuominos? Paparčiuose veikė parapinė mokykla, vadovaujama dominikonų. 1860-ieji buvo neramus metas, vienuolynui jau artinosi galas, parengtas rusų valdžios.

Pasikeitė viskas mūsų ašarų pakalnėje. Gavėnios (ir apskritai katalikiško gyvenimo) sąsajų su išpažinties sakramentu šiais laikais net kunigai kratosi. Ką jau kalbėti apie velykinės išpažinties kvitus. Tikrai sudžiūvusios gėlės, iš kitų, sunkiai įsivaizduojamų pavasarių. Kai pasižiūri dabar į margaspalves, auksu ir sidabru švytinčias barokines klausyklas Šv. Jono bažnyčioje, pagalvoji, kad atgailos ritualas kažkada turėjęs būti gana džiugus ir šventiškas. Vadinamieji penitentai, atgailautojai, gavę nuodėmių išrišimą, iš džiaugsmo net palikdavę kunigui auką. Sveikų būta papročių. Su nuodėmės tikrove susidūrusi Bažnyčia mokėjo parodyti savo tvirtybę ir kompetenciją. Dėl to anas ryškus grožis, auksas ir sidabras.

Kadaise vienas kunigas pasakojo klausęs moters išpažinties šokio metu. Gal tarybiniais laikais, dėl konspiracijos, o gal spontaniškai viskas išėjo, pačiam šokiui išsiūbavus atgailos jausmus. Nepasidomėjau, kokia muzika juos lydėjusi. Leonardo Coheno „Dance Me to the End of Love“? Yra tekę priimti tokias spontaniškas išpažintis. Sykį parke ant suoliuko, kitąkart – Pilies gatvės tarpuvartėje. Šiurpulingas ano pasaulio dvelksmas išlieka.

Iškilmingai pranešti kitam Dievo vardu, kad atleidžiamos visos nuodėmės, yra didis stebuklas ir išskirtinis kunigo džiaugsmas. Tarp nuostabių padavimų apie šv. Joną Boską, XIX amžiaus italą kunigą, valkataujančių paauglių apaštalą, esama istorijos, kaip jis prikėlė mirusį berniuką, kad galėtų išklausyti jo išpažinties ir taip išgelbėti jo sielą. Paskui ramiai leido jam vėl gultis į karstą. Išpažinties jungtis su laiminga amžinybe bus įkvėpusi ir aną lapelių sistemą. Demokratijos, sąžinės laisvės ten, žinoma, nė kvapo, bet užtat smūgis į pragaro vartus.

Ligonius lankę kunigai žino, kad tai ne davatkų paistalai. Nieko panašaus į pliušinius rudnosiukus ir mažutėlių čiauškėjimą, tokius įprastus dabar mūsų bažnyčiose. Anądien reanimacijos palatoje stoviu prie lovos, pakviestas paskutiniajam patepimui. Garbaus amžiaus senolis jau nekalba. Tokiu atveju meldiesi, skaitai atgailos aktą, duodi išrišimą, patepi šventais aliejais. Bet po viso to ligonis žiūri man į akis ir skiemenuoja: iš-pa-žin-ties. Prasideda nepertraukiamas keliolikos minučių monologas. Net prikišus ausį prie senolio burnos neišeina nieko suprasti. Tik sykiais išsigandęs pagaunu vienintelį žodį – Dievas. Jis nududena garsiai ir rūsčiai tarytum griaustinis. Atsirita lyg devintoji banga. Veržiasi iš kažin kokių baugių, grėsmingų gilybių. Galutinė, svarbiausia gyvenimo kadencija. Kai jau leista nutuokti, kas yra už horizonto.

Tuose reikaluose būna ir švelniau, be audrų ir perkūnų. Kitąsyk, tardamas nuodėmių išrišimo formulę, turi dėti rankas ant mylimos galvos, ir tada jos dreba, kad susitvardytum, nenusikalstum sakramentui, pasiliktum sielų gelbėjimo teritorijoje. Žinoma, ji irgi nėra tik minų laukas. Ir Viešpats leidžia sau probėgšmais mus apdovanoti savo pavasarišku meilumu, jeigu psalmės autorius galėjo prisipažinti: „Kvepalais man patepi galvą, pili man sklidiną taurę.“ Čia kaip būtinas lyrinis nukrypimas. Užtat klausykla ir jos grotuotas langelis – tai jau tikra, amžina tvirtovė mūšyje su išganymo priešu. Jos viduje nebelikę paruoštų lotyniškų lapelių apie atliktą velykinę išpažintį, bet matai vieną kitą nuodėmklausio ginklą: rožinio vėrinį palaikymo maldai, brevijorių, šventą paveiksliuką. Esu kartą radęs ten ir saldainį, nežinia, ar paties kunigo atsineštą, ar dovanotą kokio vaikigalio kaip auką už nuodėmių atleidimą. Sakau sau, ideali nuoroda į Jėzų saldžiausią ir į visa tai, ką reiškia išpažinties misterija.