Mums rašo
Mums rašo
Skaitinėdama publicistiką interneto portaluose aptikau straipsnį apie šiųmetinę Vilniaus knygų mugę (http://www.kaunozinios.lt/svarbu/kaip-knygu-muge-tapo-kruva-slamsto_84314.html#comments). Jis mane nustebino – tai buvo panašu į šmeižtą. Ir patylėti negaliu, jaučiu būtinybę reaguoti, nes straipsnio autorius ne šiaip paprastas lankytojas aktyvistas, knygų mugėje patyręs nesėkmę, o „kompetentingas“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas.
Straipsnį perskaičiau, nes suintrigavo pavadinimas. Dar prieš skaitydama pagalvojau – gal mes su autoriumi skirtingose mugėse buvom? Bet turbūt ne. Ir aš Tapiną mačiau, ir aš Sabaliauskaitę girdėjau. Perskaičiusi sėdėjau ir piktinausi, piktinausi tyliai tol, kol suvokiau, kad čia pačios tikriausios apkalbos ir mugei reikia gynybos.
Ne tik man nėra jokio malonumo mirti iš karščio ir bijoti būti sutryptam minios. Knygų mugė – ne stumdymosi užpakaliais šventė. Tai intelektualumo, atsidavimo ne tokiam ir lengvam dalykui – skaitymui – renginys.
Keistai atrodo, kai autorius aiškina, kas mugė yra, o kas nėra. Lyg tai būtų jo asmeninė nuosavybė, lyg būtų įsižeidęs, kad į renginį susirinko ne tik knygelės nusipelniusieji, bet ir tie visokį „brudą“ skaitantieji. Knyga knygai nelygi, milijonai žmonių – milijonai ir poreikių. Tuo tarpu dabar jis [renginys] virtęs prasto skonio knygų karalyste, kuri kuo toliau, tuo labiau bukina žmones. Ne, nepavirto. Kaltinti blogu skoniu galėtų tik tas, kuris, be centrinių reklaminių stendų, daugiau į nieką nepasižiūrėjo. O reklama pati savaime nėra blogis ir knygeles už dyką dalinti mažų mažiausiai būtų kvaila. Rašytojai irgi žmonės, tuščiu skrandžiu daug neprikursi. Komercija – sakot? Tai gerai. Man patiko, kad Tapinas apie savo knygų komerciją ir rinkodarą kalbėjo atvirai, pateikdamas tai kaip teigiamybę. Irgi savotiškas lietuviško žodžio puoselėjimas. Naujas žanras, stimpankas, įdomus, lietuviškai parašytas, o ne išverstas. Bet, aišku, meskim akmenis į savus ir garbinkim verstinius dievukus. Ir tik nemėginkite man įrodyti, kad Mantvydas Leknickas, Andrius Tapinas ar Kristina Sabaliauskaitė yra geriausi Lietuvos rašytojai. Kodėl autorius paminėti pasirenka tik šiuos rašytojus? Ar jie trys mugėje ir buvo pristatomi? Ar renginių programoje prie jų pavardžių buvo prierašas „geriausias“? Atrodo, kad tiesiog populiarieji pasirinkti kaip atpirkimo ožiai… tik nesuprantu, už ką ir kam atsipirkinėt turėtų. Mane net šiurpas krėtė, kaip mėtydamas vieną po kito tik žmogui be jokios gilesnės pajautos juokingus sąmojus, Tapinas ramiai sau valdė daugiašimtę minią, šiai paklusniai krizenant vos Andriui pamojus burtų – burnos ir liežuvio – lazdele. Kaip ir priklauso šauniesiems rinkodaros standartams, Tapinui dantį užkalbėjo tuštybių meistras Aidas Puklevičius, o kažką įdomesnio galintis pasakyti Aurelijus Katkevičius dažnai šauniojo vedėjo buvo tiesiog perrėkiamas ar nutildomas. Ir vėl demagogija. Arba tiesiog toj salės pusėj, kur stovėjau, viskas kitaip atrodė. Tiek daug ir visokių gražių dalykų Katkevičius pasakė. Ir kodėl Tapinui sąmojų laidyti nebuvo galima? Pristatinėjant pramoginę literatūrą pajuokauti net labai natūralu atrodo. Net ir kunigo už humorą per pamokslą ant kryžiaus dar nieks nėra prikalęs. O jūs Tapiną smerkiat…
Vienas kvailesnių sprendimų – pritempti knygų mugę prie detektyvo temos. Čia jau aiškiai matosi, kad veikiama ne dėl mugės, o tiesiog ratelis organizatorių vieną vakarą palaimino šį smegenų šturmo pasiūlymą, ir pradėjo tempti mugę prie detektyvo. Čia būtų galima pritarti. Bet labai labai nedaug. Detektyvo tema tikrai buvo neišplėtota, niekur jo nesimatė ir nesijautė. Žinoma, čia galiu klysti, detektyvui esu visiškai abejinga. Entuziastai gal net labai jautė? Bet autoriui kylantis pasipiktinimas tokia tema nesuprantamas – detektyvas gi literatūros žanras, knyga gi literatūra, o mugė tai knygų.
Ir nekaltinkit manęs terorizmu, ir nevadinkit knygų Grinču. Tiesiog geras skonis, kokiu kadais gyrėsi ir NK95, yra sudėtingai išlaikomas dalykas. Galima keliaklupsčiauti gerai idėjai ar minčiai, bet tikrai ne piaro mašinai, perkonstruojančiai in ir paverčiančiai jang, pačiai tereikalingu agregatu, ribinių pajamų generatoriumi. Šiomis dienomis tiesiog akyse benykstančios institucijos bejėgiškai užleidžia vietą negailestingai reklamos ir įvykių kūrimo industrijai. Panaudojant masines informacines technologijas, nebe mes kuriame įvykį, o įvykis mus. Čia būtų galima kaltinti nebent tuščiažodžiavimu ir teiginiais be jokio konteksto ar argumentų.
Išmontuokim Litexpo. Tikrai išmontuokim. O knygų šventę surenkime kad ir vasarą milžiniškoje pievoje dykai dalindami knygas, klausydami ant bačkų užlipusių profesorių, literatų, su galimybe būti nušvilptais ar apdovanotais. Ir nekvieskim į ją šimtų tūkstančių. Kvieskim į ją tik tuos, kam knygos ir skaitymas yra tikrai svarbūs, o ne check’ų ir asmenukių reikalas. Tai ką tada kviesim? Jus ir dar dešimt jūsų heiterių draugų, kad visi galėtumėte pasidaryti po asmenukę su užrašu „Gera, kad jūsų čia nėra, literatūriniai nevykėliai“. Tikrai. Sukurkim sąjungą, kuri kovotų už geresnę knygų mugę. Pakvieskim tik tuos, kurie visus metus bus geri, kurie skaitys tik klasiką ir kurie rašys tik kaip tolstojai. Štai kur tikrasis kelias puoselėti lietuvišką žodį.
Tai tiek jūsų bačkai nuo mano bačkos.
Simona Mačiulaitytė
