GINTARAS SUNGAILA

Moterų kunigystė stačiatikybėje

Susidūrus pirmąsyk su krikščionių ortodoksų tikėjimu – stačiatikybe – vakarietį dažnai apima keistumo jausmas, nes nepavyksta ortodoksams užlipdyti etikečių religiniuose debatuose. Dažnam protestantui jie gali pasirodyti „kaip katalikai, tik be popiežiaus“, o neįsigilinęs katalikas gali pagalvoti, kad vienais ar kitais klausimais turi reikalą su protestantizmu. Tokia nesupratimo situacija kyla dėl to, kad Vakarų ir Rytų krikščionybė vystėsi atskirai, ėjo savomis kryptimis ir tik tam tikrais istorijos momentais lemtingai susiliesdavo ir viena kitą paveikdavo.

Pavyzdžiui, Rytuose niekada nebuvo kilęs ginčas dėl Šventosios Tradicijos laikymosi. Vakaruose protestantai XVI a. kvestionavo Romos Katalikų Bažnyčios praktikas, atmetė jų Šventąją Tradiciją ir paskelbė besiremiantys tik Šventuoju Raštu – katalikų teologams teko laužyti ietis debatuose ginant Šventosios Tradicijos sampratą, ginčuose ją gludinti. Rytiečiai šių įvykių akivaizdoje iš dalies sutiko tiek su viena, tiek su kita puse, nes jiems atrodė, kad Romos Katalikų Bažnyčios Šventosios Tradicijos samprata nėra teisinga, kita vertus, jie negalėjo sutikti su protestantų „vien Rašto“ (Sola Scriptura) principu. Taip žymusis LDK ortodoksų teologas Petro Mohyla naudojo protestantų argumentus prieš katalikus ir katalikų – prieš protestantus.

Kartais Vakarų istorijos peripetijos lemdavo, kad teologiniai apibrėžimai tapdavo tokie subtilūs, jog rytiečiai nebesuprasdavo ginčo prasmės. Taip iki šiol Rytų teologai nesutaria, kaip reaguoti į katalikų Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą, nes ji daugeliui atrodo visiškai nereikalinga. Ir priešingai – vakariečiams svetimi rytiečių ginčai dėl Dievo esmės ir energijos skirties, Dievo vardo prigimties, moteriškumo Dieve (Sophia), kurie patiems rytiečiams atrodė tokie svarbūs, kad jie buvo pasiryžę ginti įsitikinimus fizine jėga.

Tam tikra prasme šioms abiem ginčų kategorijoms priklauso vakariečių XX a. iškeltas „moterų kunigystės“ klausimas. Šis klausimas iškilo svarstant moterų vaidmenį Bažnyčioje ir tokiu pačiu pavidalu negalėjo iškilti Rytuose, kur šis vaidmuo yra kitoks. Šiame ginče ortodoksai drąsiai gali naudoti senąją Petro Mohylos taktiką: katalikus kritikuoti iš feministinių pozicijų, o feministes – iš katalikiškų.

 

Kunigystės sakramento samprata

Ortodoksų Bažnyčios dvasininkija yra organizuota pagal Senojo Testamento provaizdį. Senajame Testamente kunigija buvo trijų rūšių – vyriausiasis kunigas, kunigai ir levitai (patarnautojai). Senojo Testamento kunigiją siejo kūniškoji giminystė ir įpėdinystė, o Naujojo Testamento – tikėjimas.

Vyriausiąjį kunigą Ortodoksų Bažnyčioje atitinka Jėzus Kristus. Jis yra „kunigas per amžius Melchizedeko būdu“ (Hbr 7, 17). Tačiau kaip Jo prievaizdai veikia vyskupai (gr. episkopos – prižiūrėtojas), kurie yra apaštalų įpėdiniai. Kristus pašaukė apaštalus, šie specialiu kelių apaštalų rankų uždėjimo (chirotonijos) ritualu įšventino savo įpėdinius, o pastarieji – savuosius. Taip visus Bažnyčios vyskupus jungia nenutrūkstama chirotonijų grandinė, vadinama „apaštališkąja įpėdinyste“.

Tik keli vyskupai gali įšventinti arba sudrausminti vieną vyskupą, o pats vyskupas savo nuožiūra gali šventinti kunigus ir diakonus. Kunigas (dar vadinamas presbyteros – „vyresniuoju“) yra vyskupo įgaliotinis teikti Bažnyčios sakramentus. Kaip rašo šv. Ignotas Antiochietis, „tik ta Eucharistija turi būti laikoma teisėta, kuri atliekama vyskupo ar įgaliotinio. [...] Be vyskupo žinios nevalia nei krikštyti, nei rengti agapės.“ Vykdydamas vyskupo valią, kunigas liturgiškai tampa Kristaus atvaizdu, t. y. jis tikintiesiems yra Kristaus ikona, per kurią skleidžiasi Dievo malonė.

Žemiausioji dvasininkijos pakopa – diakonatas. Žodis „diakonas“ yra sudarytas iš dia – „per“, „pro“ ir konis – „dulkės“. Diakonas – tas, kuris bėgioja per dulkes paskui savo poną, t. y. tarnas. Diakonai neturi teisės teikti sakramentų, bet viskuo padeda vyskupams ir kunigams, veda pamaldas, taip pat gali teikti iš anksto kunigo ar vyskupo pašventintą Komuniją.

Visos trys dvasininkijos rūšys yra kunigystės sakramento skirtingi lygmenys. Sakramentai Ortodoksų Bažnyčioje yra vadinami mysterion – slėpiniais. Tai slėpiningi, nesuvokiami veiksmai, kuriais perduodama Dievo malonė. Kunigystės sakramentu įšventinamas žmogus yra tokiu būdu perkeičiamas, kad tampa Šventosios Dvasios įrankiu ir per jį žmonėms skelbiamas Dieviškasis Logas. Šis sakramentas – neatimamas.

Rytuose kunigystės sakramentas niekada nebuvo siejamas su celibatu ar apsimarinimu (mortifikacija), priešingai nei Vakaruose. Pradėjęs plisti gerokai anksčiau, Vakaruose XI a. celibatas tapo privalomas visai kunigijai. Kunigas tapo šiuo tuo „nežemišku“ ir kunigystės priėmimas imtas sieti su natūralios santuokos išsižadėjimu. Kaip rašo popiežius Paulius VI enciklikoje „Sacerdotalis Caelibatus“, kunigų celibatas yra „skaisčios ir supernatūralios santuokos vaisingumo“ manifestacija. Vakaruose kunigas buvo išskiriamas netgi kūniškai – kai kuriose valstybėse viduramžiais egzistavo įstatymai, draudžiantys kunigams nešioti barzdas, nors visi kiti vyrai jas nešiojo.

Nuo senovės Rytuose visi dvasininkai turėjo šeimas, bet susituokti būsimieji dvasininkai galėjo tik iki šventimų. VI a. buvo nuspręsta vyskupus rinkti tik iš vienuolių, tai nesupriešino šeimos kelio su kunigystės keliu – vienuoliais Ortodoksų Bažnyčioje gali tapti ir našliai ar jau užauginę vaikus asmenys. Taigi moterys visuomet buvo įtrauktos į Bažnyčios hierarchijos gyvenimą bent kaip kunigų žmonos, kurias tikintieji vadina „motulėmis“ (o kunigus – „tėvais“ arba „tėveliais“).

 

Diakonių ir presbitidžių institutai

Be neformalios tarnystei Bažnyčiai, Ortodoksų Bažnyčioje taip pat kanoniškai egzistuoja moterų bažnyčios tarnių institutas. Nors šiandien beveik išnykęs parapiniame gyvenime, diakonių institutas vis dar egzistuoja ortodoksų moterų vienuolynuose. Diakonė – tai nesakramentiniu būdu palaiminta patarnauti moteris, padedanti kunigui.

Iki pat IX a. moterų diakonatas buvo gana plačiai paplitęs. Tarp ortodoksų šventųjų nemažai šventųjų diakonių – šv. Olimpiada, šv. Ksenija Teisioji Romietė, šv. Nona Nazianzietė ir kt. Kai kurios garbingos diakonės, dažniausiai našlės, gaudavo presbitidės (vyresniosios) garbės titulą, tačiau ilgainiui šis nebebuvo teikiamas dėl praktinių priežasčių (pasak Bizantijos kanonisto Balsamono, presbitidės dažnai piktnaudžiaudavo statusu ir imdavo elgtis taip, tarsi būtų bažnyčių šeimininkės).

Tokių pagalbininkių institutas buvo gyvybiškai būtinas senovės Bažnyčiai, kuri ištikimai laikėsi to meto krikščioniškos etikos. To meto kultūroje vyrui apskritai buvo nepadoru čiupinėti moterį ar matyti ją iš dalies apsinuoginusią, o visi žmonės būdavo krikštijami nuogi ir paskui tepami sutvirtinimo aliejumi (mira). Todėl kunigas tik skaitydavo krikšto maldas, o visus veiksmus atlikdavo diakonės.

Be to, senovėje diakono užduotis buvo ne tik „rūpintis stalais“, t. y. ūkine bendruomenės gyvenimo dalimi, ir talkinti kunigui per šventąsias apeigas, jis dar buvo atsakingas ir už socialinę tarnystę. Būtent diakonas pirmasis bendraudavo su rūpesčių turinčiais žmonėmis, jis nešdavo Komuniją ligoniams, daugiausiai su jais praleisdavo laiko kalbėdamasis. Todėl buvo priimtiniau, kad socialine tarnyste tarp moterų užsiimtų moterys. Šv. Klementas Romietis rašo: „Moterys tesikreipia į vyskupą arba diakoną per diakonę.“

Tai nereiškė, kad moterims negaliojo sakraliniai draudimai, egzistuojantys pasauliečiams. Ortodoksų cerkvėse pasauliečiams draudžiama eiti į presbiteriją, nebent tai būtų kunigams talkinantys vyrai, bet net ir patiems patarnautojams, neturintiems kunigystės sakramento, draudžiama liestis prie altoriaus. Šie draudimai galiojo ir diakonėms. Šiuolaikinėje praktikoje išimtis įžengti į presbiteriją daroma tik skaisčioms vienuolėms, bet senovėje tvarka galėjo būti ir laisvesnė.

Moterų diakonato tradicijos trūkiai daugelyje Bažnyčių atsirado tik XX a. Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje diakonės egzistavo dar XIX a. Remiantis dokumentais, dar 1907 m. diakonės buvo paplitusios visoje Gruzijoje. 2004 m. moterų diakonatas buvo oficialiai atkurtas Graikijoje, 2006 m. – Rumunijoje ir Bulgarijoje, tačiau moterų diakonatas šiandien apsiriboja moterų vienuolynais. Moterys yra paskiriamos diakonystei per chiroteziją (nesakramentinį palaiminimą), bet ne per chirotoniją (sakramentinį palaiminimą, teikiamą vyrams dvasininkams).

 

Moters vaidmuo Bažnyčioje

Klausimas, kodėl moterims niekada nebuvo teikiamas kunigystės sakramentas, yra sudėtingas. Pati chirotezija yra Bažnyčiai įprasta apeiga – chirotezijos būdu įšventinami skaitovai, subdiakonai, psalmininkai ir kt. Kitaip nei chirotonija, šis pašventimas neperkeičia žmogaus taip, kaip jį perkeičia sakramentas.

Atsakymas į klausimą, kodėl moterys negali gauti kunigystės sakramento, galėtų būti ir katalikiškas – „Bažnyčia neturi tokių įgaliojimų“, kaip rašė popiežius Jonas Paulius II. Pasak ortodoksų teologijos, vienas iš sakramento požymių yra tai, kad jis įsteigtas Dievo. Moterų kunigijos Dievas neįsteigė.

Antroji spekuliacija galėtų būti ta, kad kunigystės esmė – buvimas Kristaus atvaizdu. Dievas įsikūnijo vyru. Viena vertus, jam reikėjo pasirinkti vieną iš dviejų lyčių, antra vertus, Mesijo vyrystė buvo numatyta dar Pradžios knygoje. Šėtoną simbolizuojančiam žalčiui Dievas sako: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir jos sėklos; Jis kirs tau per galvą, o tu kirsi Jam į kulną“ (Pr 3, 15). Taigi, nuosekliai kyla klausimas, kaip moteris gali būti vyro Mesijo, Vyriausiojo Kunigo atvaizdu.

III a. apaštalų mokymo santraukoje, Didaskalijoje, rašoma: „Diakonas tebūna jums Kristaus atvaizdu: mylėkite jį. Diakonė tebūna jums kaip atvaizdas Šventosios Dvasios.“ Ši ištarmė yra susijusi su gilia krikščioniškosios lytiškumo filosofijos logika. Kaip rašo Antanas Maceina, „[moteris] yra Šventosios Dvasios reprezentante, o Šventoji Dvasia kaip tik šitas [gyvenimo, gyvasties] malones perteikia“. Moteris suvokiama kaip „Gyvybės Davėja“, „Guodėja“ (Paraklite), kaip tai, per ką reiškiasi Dievo malonė, neatsiejama žmogiškumo dalis.

Ši moterystės samprata, žinoma visoje patristinėje tradicijoje, buvo itin populiari XIX–XX a. rusų religinėje filosofijoje. Šventajame Rašte Dievo ir žmogaus santykiai dažnai prilyginami moters ir vyro santykiams, o apaštalas Paulius rašo: „Vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią [...]. Tai didis slėpinys, – aš tai sakau apie Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 25. 32). Vladimiras Solovjovas teigia, kad lytinė meilė yra pamatinė žmogaus ir dieviškumo santykio struktūra, kuri žmogų skiria nuo gyvūnų, suteikia jam žmogiškąjį orumą (šio metafizinio lytiškumo nederėtų tapatinti su biologiniu lytiškumu).

 

Katalikams – protestantai, protestantams – katalikai?

Diakonių institutas, kunigų žmonų dalyvavimas Bažnyčios gyvenime sudaro sąlygas vyrystei ir moterystei santykiauti Bažnyčios bendruomenėje. Nėra abejonių, kad moterų vaidmuo Bažnyčioje lėmė palankesnį ortodoksų požiūrį į kontracepciją (sutuoktinių poroms leidžiama naudotis neabortinio tipo kontraceptinėmis priemonėmis) ir kitus bioetikos klausimus. Juk ir Rytų katalikų arkivyskupas Josephas Raya, užaugęs Rytų krikščionių kultūroje, buvo dabartinės Romos Katalikų Bažnyčios mokymo apie šeimos planavimą kritikas.

Visgi, nors koks Petro Mohyla galėtų šiandien linksmai pulti Romos katalikų celibato praktiką iš protestantiškų pozicijų, o protestantų sugalvotą moterų kunigystę – iš katalikiškų, akivaizdu, kad tam tikros lytiškumo problemos egzistuoja ir pačioje Ortodoksų Bažnyčioje. Šv. Grigalius Nazianzietis IV a. apie savo meto visuomenę rašė: „Kodėl gi įstatymas taip apriboja moteriškąją lytį, o vyriškajai lyčiai suteikia laisvę? [...] Vyrai buvo įstatymų leidėjai, todėl ir įstatymas nukreiptas prieš moteris.“ „Įstatymo nukreipimą prieš moteris“ galima įžvelgti ir daugelyje šiandieninių ortodoksų bendruomenių, kur vyrai vienu ar kitu atžvilgiu nesiskaito su evangeliniu moterų lygiavertiškumu. Dalis nevedusių kunigų duoda vienuolio įžadus tik tam, kad atsivertų platesnės bažnytinės karjeros galimybės, o ne dėl pačios vienuolystės. Toks „užslėptas“ celibatas, kai asmuo oficialiai yra vienuolis, o realiai – celibatinis kunigas, kylantis karjeros laiptais, kuria nesveiką psichoseksualinę atmosferą.

2013 m. Rusijos Bažnyčią sudrebino Kazanės dvasinės seminarijos skandalas, dėl kurio iš Maskvos dvasinės akademijos buvo atleistas misionierius, teologas, diakonas Andrejus Kurajevas. Seminaristai kreipėsi į šį žymų visuomenės veikėją su prašymu padėti beviltiškoje situacijoje, kai Bažnyčios vadovybė nesiėmė veiksmų užkirsti kelią seksualiniam vyskupo priekabiavimui prie seminaristų. Naudodamasis savo padėtimi, Kurajevas paviešino faktus, vyskupas buvo atleistas iš seminarijos rektoriaus pareigų, tačiau atleistas buvo ir Kurajevas.

Šis ir panašūs atvejai primena lytiškumo filosofijos aktualumą Bažnyčios gyvenime. Nors ir ji yra užfiksuota ortodoksų teologijoje, Bažnyčios dvasingume ir mistiniame mokyme, pats diakonių instituto nunykimas liudija tam tikrus patriarchalinius poslinkius. Moterų diakonatas atkuriamas, turbūt prireiks nemažai laiko, kol liaudyje bus pakankamai suvoktas Šventosios Dvasios – taigi ir ją vaizduojančios moters – vaidmuo Bažnyčioje.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.