Šaukėnų žydų bendruomenės žūtis

Šaukėnų (žydiškai – Shukyan arba Šukian) miestelis (Kelmės r.) yra įsikūręs prie nedidelių Šonos ir Ilgos upelių, netoli tos vietos, kur jie susibėga, 30 km į pietvakarius nuo Šiaulių, 15 km į rytus nuo Užvenčio.

Bronius Kviklys (Mūsų Lietuva, V., 1991, t. 4, p. 468) rašė, kad jau prieš kelis šimtus metų Šaukėnuose susidarė gana gausi žydų bendruomenė. Tiek ji, tiek žydų sinagoga buvo vienos seniausių Lietuvoje. XVII a. pradžioje pastatyta graži medinė sinagoga (ypač jos vidaus įranga, drožiniai) buvo laikoma viena iš įdomiausių Lietuvoje.

Mstislavas Dobužinskis. Šaukėnai. 1930

Nepriklausomos Lietuvos metais Šaukėnų žydai vertėsi prekyba, amatais, turėjo lengvosios pramonės įmonėlių; keletas žydų ūkininkavo netoliese esančiuose kaimuose.

1931 m. miestelyje buvo keturios žydams priklausančios maisto, trys tekstilės parduotuvės ir siuvimo mašinų „Singer“ agentūra. Šešiems žydams priklausė dvi lentpjūvės, malūnas, batų dirbtuvės, odų raugykla ir kepurių dirbtuvė. Dauguma žydų gyveno Šonos gatvėje.

1930 m. ekonominė krizė ir žydų parduotuvių boikotas paskatino žydų emigraciją daugiausia į Pietų Afriką, į JAV ir repatrijavimą į Palestiną (Erec-Israel).

1937 m. Šaukėnuose vis dar buvo dešimt žydų amatininkų: trys batsiuviai, du siuvėjai, du mėsininkai, kepėjas, kepurininkas ir mezgėja. 1939 m. iš mieste buvusių 17 telefonų vienas priklausė žydams. 45 žydų vaikai mokėsi hebrajų mokykloje, kuri buvo religinio mokyklų tinklo „Javne“ dalis.

Religinis gyvenimas Šaukėnuose virė apie senąją sinagogą (sudegė 1944 m.) ir mokyklą (Bet Midraš). Paskutiniai Šaukėnų rabinai buvo Izraelis Benjaminas Faivelsonas (mirė 1938 m.) ir jo sūnus Baruchas.

Lietuvą okupavus sovietams dauguma žydams priklausančių įmonių ir parduotuvių buvo nacionalizuotos. Išformuotos sionistų ir jaunimo organizacijos, uždarytos švietimo įstaigos hebrajų (ivrito) kalba. 1923 m. Šaukėnuose buvo 791 gyventojas, 324 (41 %) iš jų – žydai (160 vyrų ir 164 moterys). 1940 m. mieste buvo apie 700 gyventojų, įskaitant apie 300 (43 %) žydų.

Šaukėnų valsčiaus žydų žudynės

1941 m. birželio 26 d. Šaukėnus užėmė vokiečių kariuomenė. Pirmosiomis karo dienomis miestelyje susitelkusiam lietuvių partizanų būriui (maždaug 40–70 narių), susidariusiam po sovietų kareivių pasitraukimo, vadovavo Šaukėnų valsčiaus policijos viršininkas Pranas Klemanskis. Iš pradžių jie saugojo miestelį nuo sovietų kareivių antpuolių, vėliau ėmė suiminėti buvusius sovietinius aktyvistus, komjaunuolius ir komunistus, dar vėliau – įniršį nukreipė į žydus. Jau pirmomis karo dienomis ginkluoti lietuviai partizanai maldų metu įsiveržė į sinagogą, vyrus su religiniais apdangalais išstūmė laukan ir privertė nuo kelių pašalinti rusų techniką. 1941 m. liepos 25 d. baltaraiščiai iš žydų pareikalavo 50 000 rublių grasindami juos išvaryti iš Šaukėnų. Pinigai buvo surinkti ir perduoti lietuvių pagalbinei policijai – žydai bergždžiai tikėjosi, kad jų situacija pagerės.

1941 m. liepos 28 d. auštant baltaraiščiai visus žydus iš namų suvarė į senąją sinagogą. Ten iš jų buvo atimti pinigai ir turėtos vertybės. Po kelių dienų žydus suvarė į H. ir J. Rozentalių ūkį netoli Šukiškių kaimo (Šukiškių dvarą, 1 km nuo Šaukėnų), o vėliau uždarė į daržinę ir 5 dienas (kita versija – 2 dienas) nedavė valgyti. Dešimt žydų šeimų iš aplinkinių kaimų ten jau buvo atitremtos. Sargybiniai juos visus įkalino arklidėse ir tvartuose. Mieste tuo metu nebuvo nė vieno vokiečių kareivio.

Žydų vyrų žudynės

1941 m. liepos 30 d. vyrai buvo atskirti nuo moterų ir vaikų. Iš daugiau nei 330 žydų 128 moterys ir vaikai, taip pat 4 vyrai, buvę tvarte, buvo perkelti į kaimo sodybas (trobas), o apie 200 vyrų palikti Šukiškių dvaro tvarte. Tuo metu Juodlės miške (apie 7,5 km nuo Šaukėnų) baltaraiščių atvaryti miestelio gyventojai iškasė didelę duobę (2,8 × 2 × 2 m).

1941 m. liepos 31 d. Užvenčio partizanams sušaudžius miestelio žydus apie 20 Užvenčio būrio narių ir keli gestapininkai atvyko į Šaukėnus. Po pietų suimtus vyrus žydus partizanai iš tvarto nuvarė į Juodlės mišką (Kurtuvėnų miškus). Žydus nurengė, paskui grupėmis po 10 žmonių varė prie griovio ir šaudė. Į kiekvieną auką šaudavo du budeliai. Dar gyvus žydus automatų serijomis pribaigdavo vokiečių gestapininkai. Iš viso buvo nužudyta apie 200 (?) Šaukėnų žydų. Dauguma aukų – vyrai. Sigita Lukienė straipsnyje „Žydai šaukėniškių atminty“ (Mūsų kraštas, 1999, nr. 11, p. 59–64) rašė, kad „egzekucijos metu viena žydė, pavarde Strolienė, iš siaubo tarsi suakmenėjo. Į ją paleido net dešimt kulkų, o ji stovi ir tiek. Tada vienas budelių prišoko prie jos ir buože daužydamas įstūmė į duobę.“ Šeimoms, kurios liko ūkyje, buvo pasakyta, kad vyrai išvežti darbams.

Žydžių ir vaikų likimas

Pasilikusios žydės su vaikais buvo paskirstytos į 5 ūkius. 50 vaikų ir 15 motinų bei merginų, kurios rūpinosi vaikais, buvo įkalintos Svilų malūne, esančiame 5 km nuo Šaukėnų. Šis malūnas priklausė žydui Česleriui iš Kelmės.

Istorikas Arūnas Bubnys straipsnyje „Šiaulių miesto ir Šiaulių apskrities žydų likimas“ (Šiaulių getas: kalinių sąrašai 1942, V., 2002, p. 42–71), remdamasis LSSR KGB pažyma ir kita medžiaga, nurodė, kad moterys ir vaikai buvo išvežti į Žagarės getą. 1941 m. rugpjūčio 29 d. visi iš ūkių surinkti žydai vežimais buvo išgabenti į Žagarę. Daugelis aplinkinių miestelių žydų jau buvo ten. Šaukėnų žydus ištiko toks pat likimas kaip ir Žagarės žydus. Visi jie buvo nužudyti 1941 m. spalio 2 d. (11 Tishrio 5702). Žinoma, kad tą dieną likviduojant Žagarės getą dalyvavo ir 16 Šaukėnų baltaraiščių būrio narių.

Iš Žagarės pabėgusių žydų likimas

JEW nurodė, kad iš 16 žydų, kurie pabėgo iš Žagarės geto ir grįžo į Šaukėnus, tik du po karo išliko gyvi. Kiti buvo sugauti ir nužudyti. Aštuoni jaunuoliai, kurie sugebėjo pabėgti iš Žagarėje vykusių žudynių, grįžo į Šaukėnus ir ieškojo prieglobsčio pas kanauninką Joną Staševičių. Kunigas jiems pasiūlė apsikrikštyti ir jie tapo krikščionimis, tačiau tai nepadėjo – jaunuoliai taip pat buvo sušaudyti. Varant juos miško link Irna Strolaitė šaukė: „Sudie, mano gimtinė, sudie Šaukėnai, sudie, mano brangieji žmonės.“ Bet greitai ji buvo sumušta ir nutildyta. (Jos pavardė neminima Vytauto Jončo straipsnyje, kuriame išvardijami aštuoni jaunuoliai, pabėgę iš Žagarės geto ir vėliau sušaudyti.) S. Lukienė minėjo tik septynis, o ne aštuonis sušaudytus žydus, tačiau nurodė, kad Kačkiui Zaksui (Chackeliui Zakui – aut. past.) pavyko pabėgti nuo iškastos duobės ir vėliau sulaukti nacių okupacijos pabaigos.

Išlikusi gyva Miriam Javnaitė (Marija Voronova) smulkiau papasakojo, kas įvyko 1941 m. spalio 31 d. Ji 1941 m. liepą, dar prieš sušaudant Kelmės žydus, lyg nujausdama pabėgo į Šaukėnus. Tačiau 1941 m. spalio 31 d., Vėlinių išvakarėse, Užvenčio ir aplinkinių miestelių baltaraiščiai organizatoriaus, buvusio Užvenčio advokato Romualdo Kulokšos (Kolokšos – aut. past.), įsakymu suėmė visus dar likusius besislapstančius žydus. Tarp sugautų vaikinų ir merginų buvo M. Javnaitė ir Ch. Zakas, tačiau jiems pavyko pabėgti. M. Javnaitei J. Staševičius parūpino naują gimimo liudijimą (metrikus). Taip žydė Miriam Javnaitė tapo lietuve Marija Jaunaite. Merginą ilgai globojo ūkininko Jono Račkausko šeima.

Užvenčio klebonas kanauninkas J. Staševičius lapkričio 1 d. kreipėsi į R. Kolokšą prašydamas jaunuolius palikti gyvus, tačiau budeliai jo neišgirdo. Vėlinių dieną baltaraiščiai aštuonias aukas atvarė į Šaukėnų futbolo aikštę. Visiems liepė nuogai nusirengti, sugulti ant žemės ir suglausti galvas. Itą Brauzaitę, atsisakiusią tai padaryti, mušė šautuvo buožėmis, trypė kojomis. Tada R. Kolokša, sėdėdamas mašinoje ir pro jos langą iškišęs šautuvą, pradėjo šaudyti.

Kadangi šie jaunuoliai buvo pakrikštyti, kanauninkas J. Staševičius liepė juos parvežti ir palaidoti katalikų kapinėse. Po karo jiems buvo pastatytas kryžius, vėliau – paminklinis akmuo be žuvusiųjų pavardžių ir mirties datos su standartiniu užrašu: „Čia palaidotos fašizmo aukos…“

1990 m. Šiaulių žydų kultūros centro direktorius Leiba Lipšicas kreipėsi į Kelmės rajono valdybos Kultūros skyriaus vedėją Algį Krutkevičių ir Šaukėnų kleboną prašydamas leidimo ant jų kapo užrašyti tokius žodžius: „Čia palaidoti 8 žydų jaunuoliai, kurių vyriausiam buvo 24 metai. Jie buvo nužudyti 1941 metų lapkričio 1 dieną – Vėlinių, Visų Šventų dieną. Visi buvo išvežti Žagarės getan ir išvengė mirties pabėgę. Juos priglaudė ir paslėpė Šaukėnų klebonijoje. Jie priėmė Šventą krikštą 1941 m. rugsėjo mėnesio gale. Juos krikštijo ir globojo a. a. Šaukėnų klebonas Jonas Staševičius. Tačiau budeliams su jų vadeiva R. Kolokša to buvo maža – jaunuoliai mirė, nes buvo gimę žydais. Ilsėkitės ramybėje.“ Šis prašymas nebuvo patenkintas. Žydų gelbėtojas kanauninkas J. Staševičius po mirties apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Šis garbingas apdovanojimas šiuo metu saugomas Šaukėnų muziejuje.

M. Javnaitė (M. Voronova) Vilniaus Gaono žydų muziejui parašė laišką-liudijimą lietuvių kalba, kuriame aprašė karo laikų išgyvenimus ir dar kartą padėkojo ją išgelbėjusiems asmenims. Šį laišką pateikiame kaip istorinį dokumentą:

Gerb. bičiuliai, brangūs Lietuvos žmonės!

Jau beveik pusė amžiaus prabėgo nuo anų šiurpių dienų, kai virš niekuo nekaltos žydų tautos buvo pakibęs baisus hitlerinio fašizmo kalavijas, kuris neišskirdamas nei senelių, nei vaikų, nei motinų žudė mano tautiečius getuose, koncentracijos stovyklose, kalėjimuose. Kulkų pakirsti griuvome į duobes, tapusias brolių kapais, kuriuos, deja, šiandien ne visus ir besuskaičiuosi.

Ir už ką mes istorijai buvome taip nusikaltę? Gal už tai, kad dažniausiai esame tamsiaplaukiai ir juodaakiai? O gal buvome kalti, kad buvome mąstytojai, amatininkai, prekybininkai, gydytojai ir niekam nekliudydami ramiai ir taikiai dirbome tarp įvairių tautybių žmonių? Ne ir dar kartą ne! Mes niekuo nebuvome ir iki šiol nesame tiek kalti, kad mūsų atžvilgiu buvo vykdomas toks baisus genocidas. Tai Hitlerio šizofreninė ideologija, teigusi, jog visos rasės, išskyrus germanų, o ypač žydų, turi būti nušluotos nuo žemės paviršiaus.

Antrojo pasaulinio karo pragare žuvo 94 % žydų tautos. Būtų žuvę žymiai daugiau, jeigu nebūtų atsiradę tokių kilnių ir taurių lietuvių, kurie rizikuodami savo gyvybe ir laisve kiek galėdami mus gelbėjo pačių žmogžudžių panosėje.

Keletą žodžių noriu tarti apie savo gelbėjimosi Kryžiaus kelią.

Aš viena iš nedaugelio išlikusių gyvų žydų, nes mes visi buvome hitlerininkų pasmerkti mirti. Uždaryti gete, koncentracijos stovyklose, kalėjimuose, alkani, pažeminti ir trypiami kaip niekingiausi šios žemės gyviai, mes neturėjome teisės net džiaugtis saule, nors niekam ir niekada jos neužstojome. Dieną naktį mes privalėjome dirbti Šiaulių aerodrome, Pavenčių cukraus fabrike, Gaudučių durpyne, Daugėlių plytinėje, kelių ruože ir t. t. Už tai gaudavome sočiai mušti, o valgyti beveik nieko. Tie šiurpūs vaizdai, tie devyni Dantės pragaro ratai, kuriuos mes praėjome, dar ir šiandien neišnyko iš mūsų atminties.

Savo kančių kelyje aš sutikau daug taurių lietuvių, kurie mane slėpė, aprengė, maitino ir palaikė moraliai, rizikuodami savo ir savo šeimų gyvybe. Norėčiau, kad liktų įamžintos jų visų taip man brangios pavardės ir vardai.

Tarp minėtų žmonių yra: Šaukėnų kanauninkas a. a. Jonas Staševičius, tiek jėgų ir sveikatos paaukojęs mus gelbėdamas; Kužių klebonas (tuomet Šiaulių kalėjimo kapelionas) Požėla Vladas, kuris padėjo man ir mano draugei Malinker Zeldai pabėgti iš kalėjimo, kuriame mes sėdėjome pasmerktos mirti; Petrašiūnas, kepėjas, kuris sėdėjo kalėjime todėl, kad į getą įvežė per daug duonos. Jis pagal kapeliono prašymą ir išsaugojo Zeldą; Minkevičių šeima – Kotryna, Sergejus, a. a. Jokūbas. Jie gyveno Pavenčių cukraus fabriko teritorijoje ir paruošė man ir mano draugei Kloraitei Liubai pabėgimą. Kotryna išgelbėjo Goldbergaitę Goldą ir ją augino; prie pabėgimo plano įvykdymo prisidėjo Kuršėnų gyventojas Montvila, nežinau, kur jis dabar; Račkauskų šeima iš Pavainiškės kaimo, kurie mane slapstė ilgą laiką, kiek galėjo; Ermanienė, dabar gyvenanti Kuršėnuose; Porvaneckaitė Janina (Budzinskienė), dabar gyvenanti Šiauliuose, ji buvo mano klasės draugė Kelmėje; Jocų šeima, gyvenantieji Šiauliuose. Jie slėpė ir užaugino inžinieriaus Krono dukrytę Rūtą; Sutkevičiaus šeima, dabar gyvena Vilniuje, slėpė ir augino Navickio dukrelę Gražiną; Grigalaitienė iš Daugėlių, kuri slėpė ir užaugino Funkaitę (ji dabar kaip tik atvažiavusi iš Izraelio į svečius pas savo mamytę Grigalaitienę).

Negaliu nesijaudindama kalbėti apie Venclauskų šeimą, kuri tiek daug padarė, kad išgelbėtų kuo daugiau mūsų tautiečių. Be to, jie slėpė ir užaugino mergytę Chaną Blank, gyvenančią dabar Izraelyje.

Baigdama noriu pasakyti didelį ačiū Lietuvos sūnums ir dukroms, kurie savo krūtine uždengė mūsų gyvybę.

Esu laiminga sulaukusi Lietuvos atgimimo, kurio dėka ir nedidelė žydų tauta gali atgimti. Linkiu, kad atgimimas augtų ir stiprėtų draugystėje su žydų tauta.

Laiško pabaigoje hebrajų (ivrito) ir jidiš kalbomis įdėtas tekstas iš Talmudo: „Išgelbėjęs vieną gyvybę tartum išgelbėja visą pasaulį.“

Nuoširdžiai dėkojame Kelmės krašto muziejaus direktoriaus pavaduotojui Rimantui Servai ir Šaukėnų kraštotyros muziejaus vadovei Elenai Burdelienei už suteiktą pagalbą tikslinant informaciją apie žydų žudynes Šaukėnuose.