Iš ciklo „Vaikystės sodai“

Skaitau

 

Skaitydama išgyvenu tai,

kas pasiliko vaikystėje.

Mano gyvenimas būna

taip giliai nuslydęs,

jog net nežinai kur:

knygoje ar kaži kur kitur.

Tiktai žinau, kad su kiekviena

eilute atsilaužiu gabalėlį

pasaulio.

Ir tada vaikystė pasistumia

į priekį, tarsi laikrodžio rodyklė,

tarsi rodyklės šešėlis,

tarsi laikas.

 

 

Sode

 

Papūtė silpni, prijaukinti

vėjai.

Aš nuėjau į sodą. Kažkoks

nepažįstamas balsas palietė

mano skruostą.

Mostelėjau ranka ir vėl stojo

keista, trapi tyla.

Pagalvojau, kad ilgainiui

prasidės kitoniško supratimo

laikai

ir neliks žodžio ant žodžio.

O visos filosofinės prasmės

išsisklaidys kaip

debesys ir nutekės kaip

vanduo.

Už mano nugaros liko tiktai

skubėjimas

ir amžinas kelias.

 

 

Akmuo

 

Apėjau sodą, stabteldama

prie akmens, kažkada gulėjusio

šalia trobos slenksčio.

Dabar nėra trobos, nėra slenksčio –

tik akmuo.

Turėjau prie jo priprasti.

Vadinasi, ir vaikystę dar turėjau

tarsi iš naujo nugyventi.

Juk nieko neturiu, kas galėtų

man ją paliudyti buvus.

Padėjau ant akmens rankas.

Pirštų galiukais jutau kraujo

pulsavimą,

tarsi akmuo man kažką

pasakotų.

Taip, jis – mano vaikystės

liudytojas.

Ji buvo. Čia, šitoje vietoje.

Jaučiu akmenyje jos bylą –

buvo.

Akmenyje išliko tėvų, protėvių

ir mano vaikystės žingsniai.

Akis užtemdė šiltas,

drėgnas ūkas…

 

 

Liūdesys

 

Ar jau atėjo laikai, kai sodas

tapo svetimas ir nieko

negali priglobti, paguosti.

Ar tai liūdesys? Ar gali liūdesys

būti toks atviras?

Buvau tarsi paveiksle, nes

pasijutau taip,

lyg visas laikas iš sodo būtų

dingęs.

Mano viduje plytėjo dideli,

šviesūs, pilni vasaros

langai.

 

 

Renkuosi audrą

 

Ir tamsa skleidžia spindulius.

O audra sklidina pjūties vilčių.

Aš renkuosi tamsą, renkuosi

audrą.

Išeinu į sodą. Tamsą raižo žaibai.

Senas klevas linguoja sūpuokles ir

girgžda.

Atsisėdu sūpuoklėsna, supuosi.

Girdžiu tolimo varpo skambėjimą.

Kažkas šaukiasi pagalbos.

Įsisupu ligi klevo

viršūnės.

2014.XII.31

 

Žiemą

 

Sodo medžiai buvo pastirę nuo

naktinio speigo.

Oras lyg užsivėrė,

tapo pilkas, nepermatomas.

Pavėnė, sūpuoklės virto šešėliais,

o pievutė ir takai visai

pradingo.

Dairiausi aplink save ir kuo

daugiau sugaudavau sodo

gyvybės ženklų,

tuo labiau įžvelgdavau savo

vidų.

Laukiau pavasario.

Svajojau, kad gyvenimas tuomet

pakeis savo kryptį ir pradės eiti

į mane, o ne iš

manęs.

 

 

Pavasaris

 

Sodas, peržiem styrojęs be takų,

atgijo.

Takai tįsojo ilgi ir juodi,

o jų galuose šiepė pumpurus

krūmai.

Žemė jau laikė mano padų šilumą

ir paukščiai paliko vietos

mano balsui.

U–ū! U–ū! – šūkavau.

 

 

Ilgesys

 

Prakaituotas miegas

privertė mane atsikelti

vidurnaktį ir prieiti

prie lango.

Mėnesiena.

Plačiai atveriu langą.

Viskas lengva, šviesu.

Skaidriame ore vos vos

nubrėžti daiktų kontūrai,

tačiau jie ryškūs.

Jazminų krūmas, suolas,

du klevai, sūpuoklės tarp jų.

Visai artimi daiktai,

bet jau turi tolių atspalvį.

Žvelgiu į praeitį,

kurios niekada nebuvo.

Buvo.

Išliko mano ilgesy.