Dingę ir esantys Vilniaus edenai
Vieną šaltą pirmadienio vakarą (sausio 19 d.) gan neįprastai pasivaikščiojau po Vilnių – kartu su dar 200–300 žmonių. Ne, tai nebuvo eitynės su politine potekste, prasidėjusios mitingu prie Seimo. Pastaraisiais metais kaip varnų pulkai danguje virš Šv. Jonų bažnyčios pasklinda keliašimtinės grupės smalsių žmonių ir tyrinėja miestą. Ieško to, ko dažnai nesimato plika akimi. Čia ir buvo vienas iš tų neformalaus ir nepriklausomo Laisvojo universiteto (LUNI) studentų pasivaikščiojimų. Tema – senieji Vilniaus kino teatrai. Vedė ir pasakojo LUNI variklis Darius Pocevičius ir „Skalvijos“ programų koordinatorė Sonata Žalneravičiūtė, šiuo metu rengianti knygą apie Vilniaus kino teatrus.
Didžioji dalis to, ką Darius ir Sonata iškapstė iš šimtmečio senumo laikraščių, per pasivaikščiojimą buvo mūsų laikų žmonėms viešai pristatyta pirmą kartą. „Istorikai, – sakė Darius, – aptardami Vilnių labai daug kalba apie kunigaikščius, bet mažai apie kiną.“ Nors tiek vaikščioti į kiną – mane, atvirai kalbant, netgi stebina, kad torrentų laikais kino festivaliai gerina ir gerina lankytojų rekordus, – tiek jį studijuoti Vilniuje tampa vis populiariau.
Įspūdinga ir konceptualu, kad kiekvieno buvusio kino teatro (jų aptarta 13) vietoje, sustojus netoliese, kur tamsiau, būdavo ištiesiamas DIY ekranas, panašus į transparantą per monstraciją (tai ne demonstracija, pagūglinkit), kuriame rodytos senų filmų ištraukos. Šviesta su… mobiliuoju telefonu, kuriame įdiegta programėlė, paverčianti telefoną projektoriumi. Tuo pasirūpino vienas išmanus LUNI studentas, kurio vardo nežinau. Taigi paskaita buvo kaip klajojantis kino seansas. Beje, kokių 10 laipsnių šaltyje.
–
Kelionė prasidėjo nuo „Kronikos“ (Pylimo g. 18). Šis kino teatras įkurtas tarybmečiu evangelikų reformatų bažnyčioje. Ten yra nuostabios medinės drožinėtos lubos, kurių dokumentinio kino fanatikai, eidavę į šitą kino teatrą, tikriausiai taip niekada iš tiesų ir nepamatė dėl tvyrojusios prieblandos. Tarsi tos lubos, kaip dar vienas, tik neapšviestas ekranas, saugojo paslaptį, taip ir neatskleistą tiems, kurie į bažnyčios pastatą ėjo ne kaip į bažnyčią… Už 10 kapeikų šiame kino teatre būdavo galima žiūrėti dokumentinius filmus nuo ryto iki vakaro. Kaip iš atminties pasakojo Darius, kai kada intymios romantikos pasiilgusios porelės apytamsėje salėje tarpusavyje prasmingai leisdavo laiką. Nors ten iki šiol nešildoma.
Beje, priešais tą bažnyčią esančiame skvere ant laiptuotų postamentų (nuo XX a. devintojo dešimtmečio ten stovėjo paminklas tarybiniams partizanams ir pogrindininkams) dabar šiltu metų laiku sėdi ir alų gurkšnoja jaunimėlis. Tas skveras, rodos, priklausė reformatų bažnyčiai, todėl ten niekada nevaikščiojo Vilniaus savivaldybės policija ir nesaugojo viešosios tvarkos nuo alaus mėgėjų. Faktiškai vis dar nevaikšto (kitaip nei kaimyniniam Cvirkparky), nors dabar parką kuruoja Vilniaus m. sav. VšĮ „Vilniaus miesto parkai“. Labai gerai, kad mieste yra tokių autonominių „alkoholinių“ zonų, kur nedarant žalos aplinkai ir nekeliant agresijos laisvai sau gurkšnojama. Pažiūrėsim, ar situacija pasikeis, kai pastatys namus, kuriuos dabar ten pradėjo statyti. Reikės patikrinti.
Į buvusio kino teatro „Aušra“ (Pylimo g. 50), kuriame pradėti rodyti pirmieji filmai su lietuviškais subtitrais, paskui Bolivudo produkcija, o dar vėliau religinis kinas, salytę mes netilpom, tai stovėjom lauke ir kalbėjom, stebėdami Visų Šventųjų bažnyčios bokštus, kyšančius virš artimiausių namų stogų. Pokalbis pakrypo prie bažnyčių pavadinimų. Tarp mūsų buvo žmogus, neseniai grįžęs iš piligriminės kelionės. Jis pasakė, kodėl ateizmo viešpatavimo laikais Vilniuje bažnyčių pavadinimuose liko santrumpa „Šv.“. Ogi dėl bažnyčios, kuri yra visai netoli buvusio kino teatro „Aušra“, – Visų Šventųjų. Niekaip neišėjo išbraukti žodžio „šventųjų“, nes tada būtų likusi Visų bažnyčia… Tai kažkam pasirodė nepriimtina. Toje salytėje, kur rodydavo kiną, mūsų laikais vyksta bažnyčios bendruomenės renginiai. Beje, ten iš vidinės pusės labai kinematografiškos apvalios stiklinės durų rankenos.
–
Rotušės apylinkėse, neminint daugelio kitų ten veikusių kino teatrų, buvo įsikūręs ir pats pirmas Vilniaus kinematografas. Dabartinis vietos adresas – Didžioji g. 10. Atidarytas 1907 m. sausio 8 d. Pavadintas „Iliuzionu“, arba „Iliuzija“. To meto korespondentų apibūdintas kaip tvarkingas, su skoningai apstatyta fojė, kurioje grojo puikus trio. Apie kino teatrą „Iliuzionas“, tik ne Vilniuje, bet Kaune, yra rašęs Markas Zingeris. Bet tai, tiesą sakant, gan liūdna istorija. (Man labiau patinka happyendai.) Šiaip ar taip, jei jau susidomėjot, tą apsakymą rasit rinktinėje „Troleibuso istorijos“, kurios leidybą neseniai turėjau garbės prižiūrėti. Nebūtina pirkti – pasiskolinkite iš draugo ar draugės, paimkite iš bibliotekos arba pavokite. (Kaip supratot, čia ne reklama.) Tik jei vogsite iš „Vagos“ knygynų, turėkit omeny, kad ta prakaito įmonė, kaip ir daugelis mūsų šalyje, reikalauja iš vargšų darbuotojų padengti trūkstamą sumą iš algų… Šitą tikrai žinau.
Didžioji g. 11 nuo 1908 m. pabaigos veikė antrasis pagal senumą Vilniaus kino teatras „Edenas“. Nuostabus pavadinimas, ar ne? Palyginkit su „Coca-Cola Plaza“ ar „Forum Cinemas“… (Aha, turiu silpnybę prasmingiems pavadinimams.) Aliuzija į pasakišką / visavertį gyvenimą, kurio atspindį galima pamatyti filmuose…
Visai netoli, Didžioji g. 21, ir dabar yra vieta tokiu pat pavadinimu – „Edenas“. Tiksliau, jei jau reiškiu pagarbą prekių ženklams, „Eden Club“. Kaip manot, kokia tai vieta? Teisingai – striptizo klubas. Iš kur žinot? Naujas buvusio kino teatro apsireiškimas? Irgi tam tikra nerealaus / svajonių pasaulio atmaina. Prie durų paprastai stovi labai didelis ir labai draugiškas apsauginis. Kažkada jis mūsų kompanijai padarė nemažą nuolaidą. Labai įdomus susiklostė vakaras. Aš buvau vienintelė moteris iš visos kompanijos, nėrusi į klubo prietemą. Išskyrus šokančias merginas, moterų ten nebuvo. Ir pirmiausia instinktyviai pasijutau išdavikė. Toptelėjo: juk į šį klubą atėjusių moterų vieta – ant šios scenos, prie šių sidabru žėrinčių stulpų, o ne čia, ant minkštasuolių, kur įprastai sėdi specialiųjų (t. y. ypatingų?..) poreikių ir daug pinigų (ten jų tikrai reikia!) turintys vyrai… Betgi turiu savų motyvų, – raminau save. Tas vakaras išties buvo panašus į kino filmą.
Daugiau faktų apie senuosius kino teatrus galima sužinoti čia: https://www.facebook.com/notes/10152784001369093/.
