Buvusios Sovietų Sąjungos autorių metai
Neseniai išleistoje atsiminimų knygoje „Kuprinė, meškiukas ir aštuonios dėžės degtinės“ (A Backpack, a Bear, and Eight Crates of Vodka) Levas Golinkinas pasakoja savo šeimos išvykimo iš sparčiai griūvančios Sovietų Sąjungos 1989 metais istoriją. Golinkinai veržiasi į Ameriką, pasikliaudami nepažįstamų žmonių gerumu. Jie patys gerai nežino, ką ten ras – į priekį juos veda daugiausiai jausmas, kad ką jie ten berastų, tai tikrai bus geriau už tai, ką palieka.
Jų istorija nėra netipiška. Atstumti patyliukais sankcionuoto antisemitizmo, genami galimybių ir kitų geresnių dalykų trūkumo, sovietiniai žydai susirinko savo skurdžią mantą – dauguma žmonių mažai ką turėjo naujo gyvenimo pradžiai, o ir pareigūnai pasienyje tikrindavo, ar kas neišsiveža vertingų daiktų – ir leidosi į didžiąją nežinomybę. Tai yra sovietiniai žydai, kaip ir daugybė imigrantų iki jų ir po jų, nusprendė pabandyti įgyvendinti amerikietiškąją svajonę.
Ir, kaip ir daugybė imigrantų iki jų ir po jų, jeigu jie buvo bent truputį linkę į literatūrinę kūrybą, jie rašė vien apie tą bandymą ir apie nusivylimą, apie kompromisus ir aukas, ir apie kažką panašaus į paliaubas, kurias jie galų gale sudarė su savo naujaisiais gyvenimais.
Nors iš buvusios Sovietų Sąjungos kilę rašytojai leido knygas jau pakankamai seniai, kad duotų pasauliui vieną visuotinai žinomą rašytoją – Gary Shteyngartą, žinomą dėl kritikų išgirtų romanų, dėmesio meldžiančių knygų anonsų ir didžiulės apimties (nors, matyt, netrukus pradėsiančių trumpėti) knygų anotacijų, – būtent 2014 metai tapo Sovietinio žydo metais, kai, atrodo, nebuvo tokio mėnesio, kad nepasirodytų nauja vieno iš jų knyga.
Pirmiausia pasirodė Gary Shteyngarto „Mažasis nepasisekimas“ (Little Failure). Knygos pavadinimą įkvėpė autoriaus motinos jam duota (dabar jau ironiška) pravardė. Šie atsiminimai, daugiausiai pasakojantys apie skausmingą Shteyngartų šeimos persikėlimą į Naująjį Pasaulį, gali būti laikomi savotišku egzorcizmu – mėginimu išnagrinėti temą, kuri, viena ar kita forma, buvo užvaldžiusi rašytojo sąmonę, jam rašant tris romanus („Mažasis nepasisekimas“ buvo išleistas sausį, o jau kovą Shteyngarto leidėjas, „Random House“, pranešė, kad kitas jo romanas, kuris vadinsis „Viešbutis „Solitaire“ (Hotel Solitaire), bus „tarptautinis trileris“, o be to, pagrindinė jo veikėja bus moteris).
Paskui dienos šviesą išvydo Laros Vapnyar „Pušies aromatas“ (The Scent of Pine), Ellen Litman „Mergaitė manekenė“ (Mannequin Girl) ir Davido Bezmozgiso „Išdavikai“ (The Betrayers): kūriniai, parašyti jau anksčiau kritikų dėmesio sulaukusių autorių, kurie, remdamiesi autobiografine medžiaga ir šiuolaikinės politikos aktualijomis (kone pranašiškai Bezmozgiso atveju – jo romanas, kurio veiksmas vyksta Kryme, buvo išleistas praėjus vos keliems mėnesiams po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos), parašė knygas, žyminčias naujas potencialias kūrybinės raidos kryptis, tegu toliau plėtojant ir ankstesnes temas.
Anya Ulinich, dar viena rašytoja, anksčiau išleidusi beletrizuotą pasakojimą apie savo kaip imigrantės patirtį, rado naują būdą papasakoti šią istoriją knygoje „Stebuklinga Lenos Finkl statinė“ (Lena Finkle’s Magic Barrel) – natūralistiškame romane apie rašytoją, neabejotinai panašią į pačią Ulinich, besikamuojančią dėl meilės ir jos trūkumo. „Stebuklingoje statinėje“ Ulinich išlaiko ankstesnių žydų rašytojų imigrantų kartų sukurtos tradicijos tęstinumą (galų gale, jau pats romano pavadinimas yra aiški nuoroda į Bernardo Malamudo apsakymą), tačiau imigrantės istorija romane atlieka veikiau pasakojimo fono nei pagrindinio skaitytojų masalo vaidmenį.
Kiti rašytojai irgi stengėsi išlaikyti minėtą pusiausvyrą tarp pasakojimo fono ir pirmojo plano. Borisas Fishmanas romane „Pakaitinis gyvenimas“ (A Replacement Life) nagrinėja ne tik rašytojo imigranto troškimą nutraukti ryšius su savo praeitimi, su šaknimis, kurios grasina nepaleisti jo iš nesvetingos dirvos, bet ir su Holokaustu susijusią sovietinių žydų patirtį. Yelenos Akhtiorskayos „Panikoje lagaminėlyje“ (Panic in a Suitcase) – viename geriausių metų debiutų – imigrantės istorija tėra pasakojimo audinio detalė. Šis romanas iš kitų išsiskiria išradingumu, su kuriuo Akhtiorskaya eksperimentuoja su anglų kalba.
Neliko nuošalyje net ir keletas ne amerikiečių. Sausio mėnesį pasirodė Olgos Grjasnowos „Visi rusai mėgsta berželius“ (All Russians Love Birch Trees) (tai tikra tiesa), o spalį – Alinos Bronsky „Tiesiog vadink mane superherojumi“ (Just Call Me Superhero). Abi šios rašytojos gyvena Vokietijoje ir abi jos aprašo Rusijos žydų imigrantų gyvenimus. Jei iš visų čia paminėtų pavyzdžių ir galima išpešti ką nors neabejotino, tai būtų faktas, kad šis pasaulis, šiaip ar taip, yra mažas – bent jau tada, kai kalbame apie išvykimą iš žlungančios supervalstybės.
Forward.com
Vertė A. P.
