JURGA TUMASONYTĖ

Keista diena

Kartais ištisas dienas nenutinka nieko įdomaus, jos sulimpa viena su kita kaip aptirpę ledinukai – matai tik kažkokį sulipusį darinį, sunku atskirti, kuri yra kuri. Diena nebuvo tokia kaip visos – turėjau eiti pas stomatologę, paskiau į parodos atidarymą ir skaitymus „Mint Vinetu“. Parodą planavau aprašyti čia, „Kultūros eskizuose“.

Tą pirmadienio rytą atsikėliau anksčiau, nes dar turėjau kelis nepabaigtus darbus worde. Buvau parašiusi tik kelis sakinius, kai už durų pasigirdo beldimas. Koja. Paaiškėjo, kad ten Vova, gyvenantis koridoriaus gale. Vyrutis sakėsi rūkantis tik kai išgeria, o dabar, kaip tyčia, išgėręs ir baisiai norintis parūkyti – gal kaimynai gali pavaišinti cigarete? Išsiaiškinęs, kad nerūkome, maloniai atsiprašė, kad sutrukdė šį ankstyvą rytą, palinkėjo gražių švenčių ir nuėjo.

Prieš pietus susiruošiau pas stomatologę – draugę iš paauglystės laikų, kai visi buvome menininkučiai: kurdavome įvairius klubus, kuriuose skaitydavome savo kūrybą arba sėdėdavome prie žvakių ir dalindavome vienas kitam meniškas dovanėles. Vėliau daugelis menininkučių tapo suaugusiais žmonėmis – įgijo respektabilias profesijas, gavo gerus darbus ir tapo visuomenei naudingi. Štai mano mama irgi labai norėjo, kad būčiau stomatologe. Ginčydavomės maždaug taip: Ne, odontologė! – Ne, režisierė! – Ar tu bent esi ką nors režisavusi? – Bet ir dantų nesu taisiusi! – Išmoktum! – Režisiere irgi išmokčiau! Nežinau, kodėl buvau įsikandusi tą režisūrą, jeigu iš tiesų niekada nieko režisuoti nebandžiau?

Taigi pėdinau pas savo mielą paauglystės laikų draugę, kurios kabinetas įsikūręs, rodos, labai paprastai atrandamoje gatvėje, tačiau ėjau per naujamiestį ir sugebėjau pasiklysti lyg atsidūrusi sostinėje pirmą kartą. Klausiau žmonių, kaip pasiekti tą gatvę su manęs laukiančiais dezinfekuotais grąžtais ir siurbtukais, tačiau beveik visi gūžčiojo pečiais, sakydami, kad gatvė tai girdėta, bet kur ji yra – neaišku. Viena ponia prašmatniai išpieštais antakiais, kurią susistabdžiau prie perėjos, ironiškai pakartojo mano klausimą ir vyptelėjusi nužingsniavo per perėją. Vėlavau dvidešimt minučių: blogiausia, kad už gatvės, kurią pereidavau, ir jau turėdavo išlįsti toji, kurios ieškojau, pasirodydavo visai kita. Vienu metu maniau, kad tiesiog grįšiu namo, pralaimėjusi grumtynes su naujamiesčiu – šis rajonas man visuomet iškrečia kokią nors kvailystę, niekaip jo neprisijaukinu. Gerai, kad prisiminiau turinti išmanųjį telefoną – įsijungiau navigaciją. Parodžiusi, kad iki gatvės liko penkios minutės kelio į dešinę, navigacija tik dar kartą patvirtino, kad geriau praeiviais nepasitikėti. Pasiekiau savo stomatologę: vos įkėlusi koją į kliniką, buvau įsodinta į kėdę. Visai neskaudėjo – paskiau vatos prikištais žandais mėginau pasakoti, kaip man sekasi; ką veikiu gyvenime.

Mieste baisiai lijo ir buvo šlapia, tarsi gyventume kokioje nors saloje, skalaujamoje šaltų vandenynų. Tai yra nedidelėje saloje. Štai eini sau prospektu ir vis užmeti akį į kavinių vitrinas. Suskaičiavau ten sėdinčius penkis pažįstamus, iš kurių keturis turiu tarp feisbuko draugų, bet sutikusi sveikinuosi tik su vienu. Pamaniau, kad visai nejaučiu šventinės nuotaikos – nuo lapkričio prekybos centrų siūlomi kalėdiniai ritualai jau įgriso, o kitokių šventinių ritualų mano gyvenime esama nedaug. Tiesa, jau daugybę metų mūsų šeima kartą per metus, tai yra per Kūčias, apsilanko Piemenėlių mišiose – stovime tarp prisivalgiusių žmonių, o už mūsų vis skamba kokia nors speciali choro programa – tetai baisiai patinka gospelas, ji vis kumšteli man į šoną, klausdama, argi ne gražu. Aš visuomet sakau: „Gražu, gražu.“

Taigi ėjau nulytu prospektu į Prospekto galeriją, kurioje parodos „Slinktys“ kuratoriai Gytis Skudžinskas ir Vilma Samulionytė surinko visą šiuolaikinių menininkų elitą: Žygimantą Augustiną, Joną Gasiūną, Laisvydę Šalčiūtę, Kęstutį Grigaliūną, Algį Griškevičių, Evaldą Jansą, Agnę Jonkutę, Eglę Karpavičiūtę, Jolantą Kyzikaitę, Rolandą Marčių, Audrių Puipą ir Mariją Teresę Rožanskaitę. Įdomu tai, kad šie autoriai pirmiausia suvokiami kaip žmonės, besireiškiantys dailės ar šiuolaikinio meno lauke, – parodos kuratoriai sumanė atrinkti jų fotografijas, akcentuodami, kad fotografija šiame kontekste tampa savipakankamu meno kūriniu, o ne tik eskizu. Per atidarymą kuratoriai ir menininkai vengė aiškinamųjų kalbų ar liaupsių – viskas palikta žiūrovams. Taigi vaikščiodama tarp eksponatų – nedidelio formato nuotraukų, kuriose užfiksuoti įvairūs buitiniai momentai, koliažų, spausdintuvu kopijuotų vaizdų – galvojau, kad kažko trūksta, nors niekaip negalėjau sau atsakyti, ko tiksliai – rodos, idėja ir menininkai įdomūs, o katarsio, žiūrėdama ir mėgindama sujungti visus tuos eksponatus į vieną bendrą patirtį, nejaučiu. Tai ir išėjau ilgiau neužsibuvusi į kitą renginį – Danijilo Charmso skaitymus knygyne „Mint Vinetu“.

Tačiau iki renginio pradžios buvo likęs geras pusvalandis, todėl nusprendžiau prieš tai ką nors suvalgyti. Tarkime, pigų mėsainį – ne, geriau du. Su nusipirktaisiais mėsainiais įsmukau į pačią tolimiausią užkandinės vietą – po laiptais. Atsisėdau, išsitraukiau užrašinę, kurioje planavau pasižymėti apie „Slinktis“ kilusias mintis, pradėjau lukštenti pirmąjį sumuštinį. „Gera čia vieta, mąstyti niekas netrukdo“, – pasakė senutė svogūno formos kuodu ir atsisėdo šalia manęs. Iš pradžių šiek tiek pyktelėjau ir maniausi tą senutę ignoruosianti, tačiau ji tarsi pati sau, tarsi man pradėjo pasakoti, kaip šiandien ją labai maloniai aptarnavo pardavėja „Maximoje“ ir ji, susigraudinusi nuo tokio malonaus elgesio, norėjo nueiti pas parduotuvės direktorę ir išreikšti savo susižavėjimą. Tačiau pasiekti direktorės nepavyko ir ji buvo nemandagiai išprašyta iš tarnybinių patalpų: „Štai kodėl žmonės emigruoja – nėra kultūros, visi pikti.“ Vėliau ėmė pasakoti, kad neseniai nusifilmavo viename filme ir ją jau rodė per televizorių, pati to velnio aparato neturinti – namie pakanka ir radijo. Paklausiau, ar dažnai lankosi šioje vietoje. „Dažnai. Aš depresininkė, man reikia daug šviesos, o čia visada šviesu. Be to, ir žmonės labai geri dirba – dauguma lenkai.“ Pasiūliau antrąjį sumuštinį, ji padėkojo – bėda tik ta, kad vakarienę ji visuomet valganti tiksliai aštuntą. „Reikės paprašyti, kad jie paturėtų tą sumuštinį, kol ateis laikas vakarienei.“ Moterėlė pašoko su tuo mėsainiu: ėmė kalbinti pyragėlių pjaustytoją ir ledų pilstytoją, kad tas jai po valandos pašildytų ataušusį sumuštinį. Palikau juos besiginčijančius.

Knygyne „Mint Vinetu“ spietėsi milijonas žmonių – poetas Benediktas Januševičius organizavo Charmso tekstų skaitymus. Matyt, magiškas rašytojo vardas priviliojo tiek daug publikos – o gal skaitovai? Vakarą pradėjo lietuviams neblogai pažįstama maskvietė Ana Gerasimova-Umka, apie Charmsą rašiusi disertaciją, taip pat sudariusi jo tekstų rinkinį rusų kalba. Menininkė skaitė tekstus iš savo kadaise sudaryto rinkinio. Buvo gera klausytis originalo kalba skambančio Charmso, jį skaitydama Umka galėtų gastroliuoti po įvairius teatrus – skambėjo puikiai. O štai lietuviškai skaičiusio aktoriaus Remigijaus Bilinsko intonacijos neįtikino, kartais pasirodydavo, kad ten netgi ne Charmsas, o kažkoks kitas autorius.

Po skaitymų su visu būriu žmonių nuėjome į barą, nors mane siaubingai graužė sąžinė – juk turiu rašyti apie parodą. Pasimuisčiusi atsisveikinau su draugais, pasilinkėjome gražių švenčių, ir išėjau, tiksliau – išėjome, nes panašia nepabaigtų darbų nuotaika užsikrėtė ir draugas. Nepaėjus nė kelių metrų, jam kažkas paskambino ir kalbėjo jie visą laiką, kol pasiekėme namus. „Palauk, o mes kartais nepraėjome ant žemės gulinčio žmogaus?“ – nutraukiau pokalbį telefonu ir mes grįžome atgal, prie tarpuvartės. Ant grindinio, veidu į purvą, iš tiesų gulėjo žmogus – kailiniuota mergina ilgais juodais batais, o šalia jos stovėjo pusamžis vyras su „Iki“ maišeliu. Paklaustas, kas čia nutiko, jis apsiverkė sakydamas, kad tai gera mergaitė, bet ėmė ir padaugino. Mėginome ją pakelti ir bent jau atremti prie sienos. Netrukus atkaukė ir greitoji pagalba – iš automobilio iššoko du vaikinai ir pripuolė prie merginos, dabar jau niurnančios, kad jos nežadintų. Vyras su „Iki“ maišeliu visą laiką kalbėjo, kad krituolė esanti padori ir gera mergina, ji netyčia padaugino ir jos vežti į blaivyklą šiukštu negalima. „Tai kur ją vežti?“ – klausė jie. „Na-mo.“ O kur yra namai – neaišku, vyrutis nežino. Palikome juos aiškintis ir grįžome namo.

Kaip keista – reikia rašyti apie vieną dalyką, o norisi visai apie kitus. Nusprendžiau pasilikti mintis apie parodą rytui, būsiančiam protingesniam už vakarą, – taigi atsikėliau ir vis tiek rašau ne tą, apie ką reikėtų. Skambina tėtis ir klausia, ar šiandien grįšiu į Kauną, sakau, kad grįšiu, tik straipsnį reikia pabaigti. „Atvažiuok, tavęs katinas pasiilgo – laksto po namus liūdnas, nenori ėsti savo sauso maisto.“ Prisiminiau, kad kartą tėtis nupirko jam triušių ėdalo, nes vienas iš pakelyje pavaizduotų graužikų jam pasirodė panašus į katiną. „Gerai, gerai“, – sakau.

Dieve, kaip kartais sunku susikaupti.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.