Pašėlę meksikiečiai ir praeities kabliukai
Roberto Bolaño. Pašėlę detektyvai. Romanas. Iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė. K.: Kitos knygos, 2013. 522 p.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Meksikoje egzistavo poetinė infrarealistų grupuotė, kūrusi dadaistinę poeziją Lotynų Amerikos stiliumi. Jai priklausė toks Roberto Bolaño ir saujelė kitų hipių, tarčiokų bei dykinėtojų, siekusių sukelti Meksikos poezijoje revoliuciją. Revoliucija taip ir neįvyko ir į literatūros kanoną nepateko – po daugelio metų infrarealistams teko pripažinti, kad vieninteliai du nariai iš tiesų ir buvo tik Roberto Bolaño ir geriausias jo draugas Mario Santiago. Nors visą gyvenimą rašė poeziją, Bolaño ilgą laiką tebuvo visuomenės marginalas, po pasaulį besitrankantis valkata, dirbęs atsitiktinius darbus, kai visiškai prispausdavo badas. Tik dešimtojo dešimtmečio pradžioje, jam pradėjus rašyti prozą, viena Meksikos leidykla pagaliau priėmė jo rankraštį – rašytojas gan greitai tapo žinoma figūra ispanakalbėse šalyse ir pagaliau galėjo gyventi tik iš literatūros. Trisdešimt aštuonerių jis sužinojo sergąs sunkia liga, todėl kiekvienas jo tekstas pradėtas rašyti taip, tarsi mirtis šnopuotų į nugarą, – karštligiškai ir aistringai. Paskutiniame interviu, duotame likus mėnesiui iki mirties, penkiasdešimt-metis Bolaño į klausimą „Kuo būtumėte, jei nebūtumėte rašytoju?“ atsakė, kad norėtų būti detektyvu, nagrinėjančiu žmogžudysčių bylas. Šis troškimas išsiskleidžia taip pat paskutiniame jo romane „2666“. Gaila, romanas gigantas dar neišverstas į lietuvių kalbą, tačiau galima pasidžiaugti tuo, kad pagaliau pasirodė Lotynų Amerikos „nobelis“ – irgi didžiulis romanas „Pašėlę detektyvai“, kurį leidykla „Kitos knygos“ išleido 2013 metais.
Kūrinyje plačiai naudojami autobiografiniai motyvai, tik vietoj infrarealistų čia veikia realvisceralistų grupuotė, vietoj Bolaño – Arturas Belanas, o vietoj Mario Santiago – Ulisas Lima. Romane apstu tokių fikcijos ir realybės atitikimų, kuriems atpažinti, tikiu, kiekvienais metais skiriamas bent mažutėlytis akademinis darbelis. Belaną ir Limą būtų galima pavadinti šio romano kertine tema – jie yra pagrindiniai personažai, tie pašėlę detektyvai, jaunystėje ieškoję per revoliuciją dingusios poetės Sezarėjos Tinachero (apie radybas ir netyčinį jos nudaigojimą nutylėsiu, jeigu kartais dar nebūtumėte skaitę knygos). Taigi pagrindiniai veikėjai veikia per kitus pasakotojus, kurių čia yra net penkiasdešimt du.
Romanas sudarytas iš trijų dalių – pirmojoje pasakojama apie gyvenimą Meksike 1975 metais, jį stebi ir skrupulingai aprašo septyniolikmetis Chuanas Garsija Maderas, taip pat laikantis save poetu ir įstojantis į realvisceralistų grupę. Jo pasakojimas pasibaigia gangsteriška scena. Antrojoje, ilgiausioje, dalyje apklausiami liudininkai, susiję su Belanu ir Lima, jų pasakojimai tęsiasi per tris šimtus puslapių. Kiekvienas tekstas prasideda nuo vardo žmogaus, kuris kalba, įrašoma data ir valstybė, kartais tyčia detalizuojant, pavyzdžiui, pridedant, kad pasakojimas vyksta vonios kambaryje. Trečiojoje, trumpiausioje, dalyje toliau tęsiasi 1975-ųjų nuotykiai, persikėlę į dykumą ir atskleidžiantys, kuo gi baigėsi tos dingusios poetės paieškos. Taigi knyga sudaryta iš mažesnių fragmentų, mozaikiškai dėliojamų į vieną pasakojimo tėk-mę, tarsi ir neturinčią konkretaus tikslo įtekėti į metanaratyvą ar atskleisti vieną pagrindinę mintį. Tų minčių, kaip ir prabylančių personažų, daug.
Bolaño pasakojimuose atsiskleidžia skirtingi veikėjų charakteriai ir požiūriai, piešiami galingais vaizdais ir metaforomis. Tuomet pagalvoji, kad šis talentas atėjo iš poeto, kuriuo visuomet save ir laikė Bolaño. Tie tekstai kupini vėjavaikiškumo, iracionalumo ir nebanalios romantikos. Veikėjai aistringai skaito, keliauja, mylisi, propaguoja antimiesčionišką gyvenimo būdą, valkatauja arba stebi tuo užsiimančius Belaną ir Limą. Erotinės scenos, kurių taip pat apstu, drįsčiau teigti, vienos geriausių mano kada nors skaitytų. Maksimaliai įsijaučiama ne tik į vyrų personažus, bet ir į pasakojančių moterų perspektyvą (dažnai vyrai rašytojai mato moterį tik kaip pirmuoju asmeniu kalbantį sekso objektą). Beveik visi veikėjai kuo nors susiję ir su literatūra – patys rašo arba skaito, – taigi literatūra domimasi taip pat aistringai, kaip ir mylimasi. Viename pasakojime mergina, pas kurią retkarčiais į butą užeidavo nusimaudyti Ulisas Lima, prisimena, kad jis skaitydavo netgi turkšdamasis duše – knyga po Limos maudynių būdavo sušlapusi. Pats jis teisindavosi, kad duše skaito tik poeziją.
Būtų galima manyti, kad šios knygos veikėjai dažniausiai yra tiesiog nevykėliai. Gyvenime nieko nepasiekia, jų kūrybos niekas neleidžia ir literatūrinė grietinėlė nepripažįsta; jie neturi pinigų, vis išgyvena santykių griūtį… Viename pasakojime aiškinama Uliso Limos dingimo istorija. Jis, netyčia atsidūręs oficiozinių Meksikos rašytojų draugijoje, skrenda lėktuvu palaikyti Nikaragvos poetų. Tik atskridęs dingsta savo viešbučio kambaryje ir į susitikimus, trunkančius savaitę, nevaikšto; niekas jo daugiau nebemato. Tą dieną, kai reikia grįžti į Meksiką, rašytojams tenka besispjaudant dėl tokio bjauraus neatsakingumo kreiptis į policiją. Poetas taip ir neatsiranda (o vėliau išnyra jau kitu amplua). Visas šis daugiabalsis pasakojimas nesiekia atskleisti kokių nors pamatinių dalykų, o ir detektyvo narpliojimas čia greičiau antrinis veiksmas. Tekstai įtraukia suteikdami skaitytojams galią žiūrėti į veikėjus tarsi pro didinamąjį stiklą, matyti intymiausias jų gyvenimo akimirkas. Visgi romano gale atsakyti į klausimą, kuo baigėsi tiems pašėlusiems detektyvams, galima skirtingai – nelygu kuris personažas jūs pats manotės esąs.
Laurent Binet. HHhH. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Diana Bučiūtė. V.: Sofoklis, 2013. 384 p.
Kai realybė iškalbingesnė už fikciją, versti jai kailį fantazuojant nebūtus dalykus tarsi ir nebėra prasmės. Bent jau taip mano prancūzų rašytojas Laurent’as Binet, 2010 metais gavęs prestižinę Goncourt’ų premiją už pirmąjį romaną (dėl žanro jis apsisprendė tik įpusėjęs knygą). „HHhH“ Binet rašyti pradėjo dar 2000-aisiais ir skrupulingai rinkdamas medžiagą dirbo ištisus dešimt metų. Nors impulsas parašyti knygą būtent ta istorine tema užgimė dar vaikystėje, kai tėvas, istorijos mokytojas, jam papasakojo apie vieną Antrojo pasaulinio karo nutikimą.
Su istorija, kurią ketina pasakoti, autorius supažindina dar knygos pradžioje. Pasakojimas būsiantis apie pasikėsinimą į Reinhardą Heidrichą, 1942 metais Prahoje įvykdytą čekų ir slovakų parašiutininkų. Akronimas HHhH, kuriuo pavadinta knyga, šifruojamas kaip populiarus to meto posakis – „Himlerio smegenys vadinasi Heidrichas“. Na, verta paminėti, kad Heidrichas buvo tarsi iš giliausių akivarų išlindęs šėtonas, kurį netgi Hitleris vadino žmogumi su geležine širdimi. Binet per daug nedetalizuodamas seka šio veikėjo vaikystės epizodus, tolesnius gyvenimo ir karjeros žingsnius, tapimą dešiniąja Himlerio ranka, taip pat pagrindiniu holokausto sumanytoju ir vykdytoju. Vokietijai okupavus Čekoslovakiją, jis paskiriamas Bohemijos ir Moravijos laikinuoju protektoriumi. O tada išnyra Janas Kubišas ir Jozefas Gabčykas – žmonės, kuriems patikėta nugalabyti „Prahos budelį“. Taigi, iškalbingas siužetas jau egzistuoja, tačiau čia iškyla istorinio romano rašymo problema, kuri lydi visą kūrybos procesą. Binet dalinasi su skaitytojais savo renkama medžiaga – kai šaltinių pritrūksta, tenka kokiu nors būdu susidoroti su istorijos spragomis. Autorius nuolat primena vengiantis fikcijos: „Istoriniame pasakojime nėra nieko dirbtinesnio už dialogus, atkurtus remiantis liudijimais iš daugiau ar mažiau pirmų lūpų, girdi, siekiant įkvėpti gyvybės negyviems praeities puslapiams. [...] Kai gyvybės stengiamasi suteikti pokalbiui, rezultatas dažniausiai būna nenatūralus, o pasiektas efektas – prieštaringas tam, kokio norėta: į akis per daug krinta balti siūlai, kuriais dialogas susiūtas, ausis per daug rėžia autoriaus balsas, nors jis mėgina prisijaukinti istorines figūras ir kalbėti jų balsu. [...] O kad nebūtų painiavos, visus dialogus, kuriuos išgalvosiu (bet jų bus nedaug), pateiksiu kaip spektaklio scenas, skirdamas brūkšniais. Taigi lašas stilizacijos tikrovės vandenyne“ (p. 20). Autorius nesibodi papasakoti, kaip jis ieškojo medžiagos, kokius šaltinius skaitė ir ką atrado. Skaitytojas supažindinamas su keliomis versijomis ir atsiduria romano lipdymo procese sykiu su autoriumi. Pavyzdžiui, anksčiau tikėjęs, kad Heidricho mersedesas buvo juodos spalvos, vėliau Binet perskaito, kad mersedesas buvęs žalias, ir nebėra tikras, kuris variantas teisingas, todėl palieka skaitytojams patiems pasirinkti – juodas ar žalias automobilis tuo metu skriejo į savo paskutinę kelionę.
Įdomu tai, kad Binet dvilypis – jis lyg ir postmodernus rašytojas, siekiantis įtraukti skaitytoją į kūrybos procesą, kad pats taptų tos istorijos perpasakojimo dalyviu. Kartu jis primena XIX amžiaus realistus, siekusius fotografo tikslumu pavaizduoti aprašomą pasaulį. Beje, viename interviu Binet pažymi, kad autorius tikrai nemirė ir naratorius čia visiškai realus – tai yra jis pats. Šios knygos rašymo principas šiek tiek primena kitą rašytoją – Julianą Barnesą ir jo „Flobero papūgą“, kurioje pasakotojas mėgina rekonstruoti Flaubert’o gyvenimą, naudodamas realius rašytojo biografijos faktus. Paraleliai pasakojama ir paties naratoriaus gyvenimo istorija, knygos gale tiesiogiai susisiejusi su garsiausiu Flaubert’o romanu „Ponia Bovari“. Binet gyvenimo nuotrupos, kurias jis pateikia, gana skurdžios – žinome, kad per tuos dešimt metų, kol rašo, jis pakeičia kelias gyvenimo drauges, kad šiek tiek dėsto ir šiek tiek keliauja. Yra kairiųjų pažiūrų, nors kone maniakiškai domisi nacizmu. Toliau jo gyvenimo realijos su istoriniu pasakojimu beveik nesusilieja, išskyrus paskutinę dalį, kurios sufantazuotoje scenoje šmėkštelinti mergina panaši į jo mylimąją Natašą.
Tikiuosi, iš recenzijos nesusidarė įspūdis, kad knyga sausa ir sunki – anaiptol. Įstabu tai, kad nors iš anksto žinome, kuo baigsis istorija, autorius sugeba intriguoti ir talentingai atpasakoti tragišką praeities įvykį, savo „mėgėjišku“ faktų rinkimu ir aistringu domėjimusi užkrėsdamas skaitytojus. Knyga nėra iš tų, kurias norisi skaityti lėtai, su ilgesnėmis pertraukėlėmis; greičiau ji talentingai suręstas kraupus nuotykis, kurį išgyventi galima tik gerai išnagrinėjus šaltinius. Autorius ilgainiui tiesiog susilieja su savo veikėjais, kartu su jais lindi bažnyčios navoje, turėdamas vilties, kad galbūt pavyks ištrūkti gyviems, nors atomazga jau seniausiai įvykusi. Pirmas dalykas, kurį norisi padaryti užvertus knygą, – įvesti į paieškos sistemą veikėjų vardus; pamatyti tuos veidus, kuriuos aprašė Binet.
