Gero Mesijo gimtadienio!

Karaliui įsikūrus savo rūmuose ir VIEŠPAČIUI suteikus jam ramybę iš visų pusių nuo priešų, jis kalbėjo pranašui Natanui: „Tik tu pažiūrėk, aš gyvenu kedro namuose, bet Dievo Skrynia pasilieka palapinėje!“ Natanas karaliui tarė: „Eik ir daryk visa, kas tavo širdyje, nes VIEŠPATS yra su tavimi.“

Bet tą pačią naktį atėjo VIEŠPATIES žodis Natanui: „Eik ir sakyk mano tarnui Dovydui: „Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS: aš paėmiau tave iš ganyklų, nuo avių kaimenės, būti mano tautos Izraelio valdovu; buvau su tavimi, kur tik tu ėjai, ir pašalinau visus tavo priešus tau iš kelio. Be to, aš padarysiu tavo vardą taip garsų, kaip yra garsus vardas didžiūnų žemėje. O savo tautai Izraeliui paskirsiu vietą ir juos tvirtai pasodinsiu, kad saugiai gyventų ir daugiau nebebūtų varginami. Nedori žmonės nebeengs jų daugiau, kaip kadaise, nuo to laiko, kai savo tautai Izraeliui paskyriau teisėjus. Aš duosiu tau ramybę nuo visų tavo priešų.

VIEŠPATS sako tau, kad jis, VIEŠPATS, padarys tau namus.“

 2 Sam 7, 1–5. 8–11

Šis biblinis pasakojimas apie karalių Dovydą, tapęs mesijine pranašyste, sudėliotas iš senovės Artimuosiuose Rytuose egzistavusių karališkosios ideologijos fragmentų. Ir nieko čia nėra keisto – visa biblinė literatūra buvo rašoma pasitelkiant žinomus išraiškos modelius, šimtmečiais įvairiose kultūrose, tarp kurių buvo gyventa, egzistavusius vaizdinius, sąvokas ir pasaulio sampratas. Kaip ir šiandien krikščionys net nepastebėdami naudoja savo kūrybai kultūrines priemones, kurios kitomis aplinkybėmis kitų naudojamos kitiems tikslams.

Kai du nori statyti namus vienas kitam. Kai kurie tyrinėtojai tvirtina, kad šiame bibliniame epizode supintos dvi skirtingos sociopolitinės sistemos – pusiau nomadinė ir monarchinė. Karalius gyvena rūmuose, o kulto atributai, žymintys dievybės artumą, buvimą „tautoje“, – palapinėje. Tai „tautos“ ar teritorijos, valstybės Dievas? Kaip aiškėja, dievybė neatsisako palapinės ir nesiruošia persikelti į kokią nors stabilią, iš akmenų suręstą šventyklą, o vietoj to pažada karaliui, kuris jau turi namus – rūmus, padaryti kitus. Tik tie kiti namai, kaip galima suprasti, jau bus ne iš akmens ir ne iš palapinės audinio, bet iš sėklos. Čia „namai“ – tai Dovydo dinastija, kuriai žadama besąlygiška amžinybė. Tai vienas iš analogiškų dieviškų orakulų Dovydui ir kitiems senovės karaliams iš Akado, Asirijos, Mario ar Kanaano krašto skirtumų. Tame pačiame skyriuje Dovydas tik perspėjamas, kad jei jo įpėdinis prasižengs, jis bus baudžiamas, bet dinastijos pažadas nebus atimtas. Šiandienine politine kalba – jam negresia interpeliacija. Kad ir ką prisidirbtų, gaus tik lazdų. Įdomus klausimas būtų, jei iš tiesų paaiškėtų, kad šis tekstas buvo rašomas ne tik keli šimtmečiai po tų laikų, kai toks karalius galėjo gyventi (mat aiškėja, kad apskritai, jei toks karalius ir gyveno, tarkim, X a. pr. Kr., jis negalėjo būti Izraelio karaliumi, nebent Judo, nes šios karalystės niekad nebuvo sujungtos ir nuolat konkuravo, o Šventykla Jeruzalėje iš tiesų ilgą laiką nebuvo pastatyta), bet ir tiesiog tada, kai Izraelio ir Judo karalysčių monarchijos jau neegzistavo. Ką reiškia šis tekstas? Kaip tik tokiu atveju šis tekstas geriausiai ir išreiškia mesijinį tikėjimą, kad kada nors ateityje bus atkurta monarchija ir Izraelis nebebus varginamas priešų. Akivaizdu, kad tai tėra utopinis tikėjimas ir laukimas, nebent perkeltume ir patį Mesijo vaizdinį, ir Izraelį į kitą dimensiją, juos iškūnytume ir paverstume tiesiog metafora, kurią galima pritaikyti visai kitiems personažams ir bendrijoms. Jėzaus kilmė iš Dovydo tokiu būdu yra greičiau tikėjimas nei įrodytas faktas, nes ir evangelijose pateiktos jo genealogijos pernelyg prieštarauja viena kitai, tai dar kartą paliudija, kad seniai niekas nebežinojo, kur dingo tos dinastijos palikuonys. Krikščionims šioje pranašo Natano pranašystėje reikšmingiausia sąsaja su Jėzumi kaip Dievo Sūnumi nuskamba eilutėje, kurios čia nėra, – apie tą Dovydo įpėdinį, kuris ir įpareigojamas pastatyti Dievui namus (aišku, tekste turimas omenyje Saliamonas): „Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus.“ Tačiau šis pasakymas tame kultūriniame kontekste reiškė ne dieviškumą, o tik karališkumą ir buvo įprastas senovės kanaanitiškuose tekstuose. Žinoma, kitoje kultūroje, kitame kontekste, kuriam šis pasakymas nebuvo įprastas, tai galėjo nuskambėti kaip dieviško įsikūnijimo pažadas.

Įdomus dar kitas aspektas. Realiai egzistavę karaliai, kurie gaudavo analogiškus orakulus, įteisinančius jų monarchinę valdžią ir žadančius amžiną dinastiją, gerovę karaliui ir jo miestui ar kraštui, užkariavimus ir panašiai, numatydavo pastatyti ir Šventyklą dievybei, kuri juos paskiria karaliais, o įpėdiniai savo ruožtu įpareigojami nuolat rūpintis ir atnaujinti monumentalius įrašus ant Šventyklos, skelbiančius palaiminimą ir gerovę tiems, kurie tai vykdys, ir prakeikimą tiems, kurie apleis šią pa-reigą, ir taip jų dinastija sulauks galo. Tokiu atveju jie bus tiesiog „atšaukti“, jų „sėkla“ sunaikinta. Net jei ir buvo žadamas tai dinastijai amžinumas. Įdomu čia vėl tai, kad Dovydas nėra įpareigojamas nei statyti Dievui namus, nei jais rūpintis, nei atlikti aiškiai apibrėžtą karališką ir kunigišką kulto tarnystę toje Šventykloje. Jis tiesiog pasirenkamas savavališkai ir besąlygiškai. Sakoma, kad dėl ypatingo dvasinio „sudėjimo“. Ją turės pastatyti jo įpėdinis, Saliamonas, kuriam žadamas karaliavimas taikiais ir gerais laikais. Tai šioje biblinėje istorijoje ir išsipildo, o Saliamono, pastačiusio Šventyklą, karaliavusio taikoje, pertekusio išmintimi ir turtais, vaizdinys šimtmečiais tapo geidžiamu idealu. Taip lyg perimamos egzistavusios karališkosios ideologijos, neatsiejamai sulipinusios karalių ir dievišką tarnystę, matant jį kaip dievybės vietininką žemėje, atsakingą už krašto dievybės kultą ir gerovę (aiškios cezaropapizmo ištakos). Bet biblinėje istorijoje ta taika ir turtai pasirodė apgaulingi ir neamžini. Ir baigiasi žemiškų karalysčių ir Šventyklos sunaikinimu bei Dovydo dinastijos praradimu. Tačiau tiems, kurie rašė šią istoriją, tai buvo provaizdis Naujojo Izraelio, sukurto iš ištikimųjų „likučio“. Pasakojimas, tapęs „pamatiniu mitu“ naujos istorijos, kurioje plėtojasi kelių Izraelių scenarijai – to, kuris amžinai tremtyje ir amžinai laukia išsipildant amžino pažado, be regimos Šventyklos, be kunigų, be karalių „iš kūno ir kraujo“, bet kuris yra amžina Dievo karalystė ir pati Šventykla, Namai, kuriuos jis pastatė, ir to, kuris identifikavo Saliamono vaizdinį kaip reprezentaciją kito Dovydo palikuonio, šį kartą tikrai Dievo Sūnaus, kurio dieviškumas ir garantuoja dinastijos amžinumą, o jo pastatyti Namai – Bažnyčia, kurios joks šėtonas nepajėgs įveikti, egzistuoja kaip Dievo karalystės misija žemėje, kartais pernelyg atkakliai siekusi realizuotis kaip žemiškas politinis projektas.

Ką gi, gero Mesijo gimtadienio visiems ir visoms, kas priklauso pastarajam nepolitiniam ir neistoriniam Izraeliui!

 -akp-