Dieveniškių apylinkių Kūčių papročiai

Jau gal niekur kitur Lietuvoje dabar nepavyktų užrašyti tiek daug kalendorinių švenčių senųjų papročių, tikėjimų, burtų, spėjimų, kaip Dieveniškių apylinkėse (Šalčininkų r.). 2012 m. per kelias dienas jų užrašiau daug ir senų.

Gruodis laikytas vilkų mėnesiu, jų rujos priartėdavo prie kaimo, įsibraudavo į tvartus, gal todėl apie Dieveniškes ilgai laikytasi draudimo, kad advente negalima kirpti avių, nes vilkai jas nešios. Ilgai verpė, nes ilgi vakarai priminė ilgą linų valakną… Dėl vilnos gerumo, kad ėriukai negimtų margi, stengėsi nelopyti drabužių ir netaisė apsilupinėjusios krosnies: „Nelepiojo sa pečiaus, itai lipdzysi moliu, lepiosi – jerai bus lopėci, ves jerius margus“ (Michalina Dvynelienė, g. 1900 m. Žižmų k.). Ir, žinoma, dar XX a. pirmoje pusėje vengta mėsiškų valgių, o vyresnieji stengėsi mažiau valgyti ir pieniškų: „Po Andriejaus – pasnikas, aš dar pasnikavau, o mano mama ščyrai pasnikavo, anys net pieno nevalgė po Andriejaus. Paskiau tai cik penktadieniais pasninkavom ir Kūcios pasninkas dzidziausias. Nesakytau, kad adventi labai vargo žmonės – kad mėsos nevalgė, tai aliejų valgė, košes su aguonom valgė… Bulbines ir kitokias košes su aguonom valgė. Priberia aguonų košėn. Ir pritrina aguonų, su vandeniu atskiedžia, cukraus indedzi, pasaldzini. Ir tadu blynus grikinius iškepa ir dažo in aguonas. Pats valgymas pas mus buvo blynai. Kap atsikėlei [iš] ryto, tai pirmas darbas – blynus kepc. Blynų pavalgė ir nuvejo kas sau… Blynai grikiniai, miežiniai… Pas mus tadu kviečių nebuvo, tai ir blynų kviecinių nebuvo… Iš rugių kepėm rūgštus blynus. Jau kap duonų kepam, tai tos tešlos atsiimam, dar bulbių sutarkuojam ir kepam. Sakėm, rūgštus blynas. Ruginių nerūgytų nekepėm blynų. Ir rūgštus blynus kepėm in keptuvės. In kopūsto lapų tai kepėm, kap mes vadzinam, pliazus. Pliazai – bulvių sutarkuojam, biškį miltų inpili grikinių ar miežinių, ale nedaug. Daugiausia adventi tai itas pliazas buvo iš vienų tarkuotų bulvių. Sutarkuoja, tai tadu padeda kopūstų lapų, alba mes prirenkam ir pridzovinam klevinių lapų. Rudenį, kap krenta lapai, tai mūs darbas buvo. Mes prirenkam daug tų lapų, priveriam ar an rykštaitės, ar an kokio siūlo. Priveriam daug ir pakariam, kap mes sakom, kamaron ar prieminėn kokion. In sienos pakariam ir džiūsta. Vėjas ineina ir džiūsta. O tuos pliazus valgom su aguonapienu, kas nori – su viralu valgo. Šventom dienom – pliazai… Ruginių miltų tokios buzos išverdam, tadu toj buza inrūgsta, inrūgsta, tai tadu nulajam skystį tokion dziečkon (su čirščiais neskanu). Tadui tokias sūdzytas žolas – grabūzdus sumetam tan skystin-giron. Grabūzdai jau išvirci, tai patrupinam ir ton giron sumetam. Ir tadu – šalti grabūzdai večerai. Večerojam – tai bulbių prišutinam ir, jei pieno būna, prabalcinam. Jei ne, tai svogūno pritrupinam, pasūdom ir tuos grabūzdus valgom. Večeroc nūnai bus grabūzdai su bulbėm… Večerai, jei būna laiko, tai nuskutam bulbes, o jei po graitųjų, tai nuplaunam ir išverdam. Apsilupa kožnas sau“ (Paulina Staniulienė, g. 1928 m. Kaziulių k.).

Kūčių stalas su avižų kisieliaus dubeniu. Autorės nuotrauka

Mažažemių šeimų mityba panaši, tik mažai kuo skiriasi pasninko metas nuo mėsėdžio. „Kap pas mamą buvau, namie, tai visadu pasnikas – skariniu stalų užkloja, septyni žmonės pavalgo ir dėmelės nemato an skarinio, tep kūdai valgėm. Trupinukus surenkam. Papjauna paršukų, tai septynios dūšios po kųsnukų ir nėra, ir vėl pasnikas. Seniau pastato didelas bačkas kopūstų – tai išverda kopūstų raugintų, viedrinis puodas kopūstų ir srėbk. Kų cia ir utūriuoc? Nėra ko ūturiuoc – kasdien pasnikas… Kopūstus statė didelėse bačkose, o burokus diečkose. Padaro diečkose. Kap karvės žiemų be pieno, tai ir burokėliai gerai. Atneša burokėlių, patrupina, dar cibulio patrupina. Mama burokėlių išverda, prilupa, dziečkon prideda, vandeniu užpila, inrūgsta ciej burokėliai. Daro tokį, kap dabar šaltibarščiai. Bulvių pripila an skarinio, burokėlių pritrupina (su skystimu) ir večerioja. Jau kap seniau gyvenom! Šeima didelė, visi jauni, valgyt nori… Dabar mėsų valgo kap duonų, o tadu kap iškepa mama duonų, bandelė didelė, biskį apskilinėjį aplink bandelį – labai skanu. Mama barė – negražu, bet kad mama nematė, atsilupam ir graužiam – ir gerai buvo, ir skanu. Seniau viskas buvo skanu… Grikiniai blynai. Koki ty grikiai buvo!? Dabar grikiai tai kap lazdynas, o seniau grikelį pasėja menkai. Pirmiausia pamėžia, tai sėja bulves, po jų miežius, tadu sėja rugius an to mėšlo, kur bulvės augo, o grikiam mėšlo netenka, tai jie būna, va, toki, va, mažiukai. Mėšlo jiem nei negirdėc. Užauga kur ne kur – pjauc nėra ko, tai juos ne pjauna, o rauna. Grūdelis kur ne kur… Prirauna, prikulia ir laiko. Nedėlia, dzieškelė buvo, tai mama bulbių pritarkuoja, miltų pila. Mažai tų miltų ir pila, nėra tų miltų ir peteliškelė buvo, tai kepa pliazų. Be riebalo, be pieniško – bulbės ir grikiai. Jei ir patepa petelkėlį, kad cik blizga, ir gerai buvo“ (Genė Staniulienė, g. 1928 m. Šaltinių k.).

Kūčių diena – tikrasis pasninkas: „Per Kūčias – pasninkas, jei tik burokėlių mama išverda, duonos atpjauna… Jei jau labai silpna, tai arbatos su duonu [paimi], taip ir prabūni ik vakaro. Kitos visai nevalgo, kad jau Dievas jų išklauso. Ir aš ik Kūčių vienųkart buvau nieko nevalgius. Daug dirbau ir apalpau. Kitam gali dėdė gyveno, tai mane vandeniu užpylė, tai atgaivino. Daugiau nepasnikavau, jau kaip bus, taip bus. Kitos burnon nieko neimdavo, kad gerai viskas, dėl prašymo…“ (Janina Staniulienė, g. 1931 m. Kaziulių k.). „Kūčios – pasninkas. Pasninkavom pas tėvelius. Ryto kuria pečių, bet valgom tik arbatą su duona ar bulbes su kopūstais, bet čia vyrai daugiau“ (Jadvyga Ščikno, g. 1927 m. Skraičionių k.). „Kūčia – tai nevalgom in šiolai nei mėsos, nei pieno, nei kiaušinių, jei arbatos su pyragu, bet turi būt be riebalų. Kūčion iš ryto pavalgai ir daugiau nevalgai – reikia kūčios laukt. Vienąkart neskubom pavalgo. Nesiskubina valgyt, kencia. Jau kap labai nori valgyt, vieną kartą užvalgo kur dainanc ir laukia vakaro. Ruošias in Kalėdų. Visą dieną dirba, o vakaras jau šventas“ (Elena Targevičienė, g. 1929 m. Poškonių k.). Moterims reikėjo sutvarkyti namus, geriau pašerti gyvulius, pakeisti patalynę, apeiginei vakarienei ir Kalėdoms pagaminti ne vieną patiekalą… „Ir seniau gi per Kūčias šventės nebuvo – viskų dirbo kap prastų dienų ir dar daugiau: raikėjo šiečkas pjaut dar ir Kalėdom, malt grūdai, gyvuliai pašerc, aprūpinc šaru keliom dienom, tai vaikai apžiūrėt… Prieš pat Kūčių būtinai reikėjo nusprausc. Pirtys buvo, bet mažai. Daugiausia nusprausia namuose, vaikus prausia namuose ir patys niekočion. Lovas pasikloja iš naujo, baltinius naujai“ (Janina Jegelienė, g. 1934 m. Kaziulių k.). Įdomu dėl pirčių – jų XX a. pirmoje pusėje ten buvę nedaug, kai kurie kaimai jų visai neturėję. Daugiausia vandenį šildydavosi ant krosnies ar in plytos, vyrai kartais tik iki pusės apsiprausdavo, persirengdavo švariais apatiniais. Būtinai išmaudydavo vaikus.

Daugiausia laiko užimdavo valgių gaminimas. Krosnį Kūčių dieną dažnai kurdavo du kartus, nes reikėjo paruošti ne tik maistą, bet ir ėdalo gyvuliams, nes Kalėdų pirmą dieną kurti krosnį buvo nepriimta. Būtiniausiu valgiu laikyti grikiniai kleckai su aguonpieniu (kūčiukai) ir silkė. Populiarus buvęs ir avižinis kisielius, virti žirniai, pupos, krupnikas (rūgšti kruopų sriuba) ir pacokas (stambių miežinių kruopų košė). Panašūs valgiai išlikę iki mūsų dienų: „Kūčiom prie mamos gamino kleckus, aguonas trynė su kočėlu ir specialus indas jom buvo čerpė – latuška. Užpila vandeniu aguonas, pamirko ir Kūčių vakari trindavo tėvukas, vyriškas su jėgu. Iš kvietinių ir iš grikinių miltų kepdavo kleckus. Nedzidukai kleckai, truputėlį didesni nei dabar. Kepdavo pečiuose, blėkėse. Kepdavo ir pyragą, šukėse, kap vadindavo, bet jau Kalėdom. Puodų šukės dėl kepimo, bet toks kitokis puodas, in viršų platyn. Grikinį pyragą kepdavo – babką. Ir dar su spirgučiais šitą grikinį pyragą iškepa. Pirmiausia padžiovina grikius, sumala ir išsijoja. Kiekviena šeima turėjo girnas, tai sumala ir po keletą kartų sijoja, sijoja ir lukštų nelieka, ašakų tų nėra. Kleckus iš ryto kepa. Verda vandenio ir tas aguonas sutrintas pamerkia, pasaldo, kleckų primeta aguonapienin. Žuvį kepa, silkių padaro su svogūnais. Kisielių virdavo, pirma virdavo kisielių avižinį mama. Virė ir bulvių Kūčiai, jos gerai prie avižinio kisieliaus. Kai turi grybų džiovytų, tai padaro rasalų-žiurką“ (Marytė Pesecka, g. 1938 m. Kaziulių k.). „Kūciai nelabai kų darė. Pas mus tai daugiausia buvo silkė. Dieveniškėse tėvas nuvažiuoja ir nuperka silkės. Pas žydus, anys turėjo krautuvėlas. Grybų turim, tai tų grybų su kopūstais išverda. Džiovytus grybus išverda, patvarko, sutrupina drabniau ir tadu kopūstuosna primeta, dar svogūnų, druskos ir valgymas buvo. Su bulbėm“ (Paulina Staniulienė, g. 1928 m. Kaziulių k.). „Būtinai kisielių verda iš avižų. Savo avižų pasdžiovina ir sumala girnose. Sumala avižas, tuos miltus šiltu vandeniu užmaišo ir palaukia parą, kol parūgsta. Per sietuką iškošia skystimų, ašakas išmeta ir verda. Kas nori, tai pasaldina kisielių, o kas ne – tai tep valgo su duonu, bet daugiausia su bulbėm. Bulbės su lupynom verda. Mūsų laikais to valdiško raudono kisieliaus nelabai buvo, tai einam balon, prisirenkam spanguolių, tai tada išsiverdam spanguolių kisielių. Jį valgė su pyragu, kleckais. Ir mano vaikai daro viską iš valgių, ką mes anksčiau darėm“ (Janina Jagelienė, g. 1934 m. Kaziulių k.). „Kūčiom kleckų prikočioja, supjausto tokių kap obuolukai, padžiovina, tadu buvo latuškos molinės, tosna latuškosna (tokis kap bliūdas) aguonų pritrina čerpėn, vandenuku užpila latuškon, biškį pasaldzina, kad yra kuo. Sacharina buvo. Cukrus buvo brangus. Sacharinos inmeta – biškį saldu, kleckų primeta… Jokio pyrago, nieko nebuvo, jei bulbių… Grybų būna kelių rūšių: „kiaulės“ (anys mėlynavotos biškį, bet labai skanios), „ruduškos“ (voveruškos), tadu „karveliai“ (chalubki), ani mėlyni, apacia mėlyna, kazlėkai, baravykai, makavykai. Grybų pridžiovina, seniau nesūdė, tai viralo grybų verda. Pirma parnešė grybo, tai jei riebalo yra – pakepė, viralo išvirė su grybais ir pavalgėm. Padžiovina Kūčiai“ (Genė Staniulienė, g. 1928 m. Šaltinių k.). „Kūčių pavakariais, kap seniau, pečių kūrenom, ir mama būtinai gamina rūgštų krupniką ant Kūčių. Krupnikas – kruopos, rasalas ir grybai. Grybai – baravykai balti, pridžiovinta, juos įmeta kruopose, paverda ir valgom. Maišalynį darom – brokai, morkos ir bulvės, ir su aliejum išmaišo. Silkės. Kepė mama blynelius. Ir mes kepam. Iš grikinių miltų ir padaro padažą iš trintų aguonų. Blyneliai nedideli – šaukštas tešlos ir keturi penki ant keptuvės. Miltai ir vanduo – tokia tešla pasniko. Ir dabar labai daug darom valgių – dvylika valgių. Darėm ir burbuliukus-kūčiukus. Mama tuos burbuliukus (burboliki) tarp rankų susukdavo. Tėvelis turėjo tokius atskirus indus molinius – terlyca (čiorlyca) ir kočėlas. Trina – suka, suka šitas aguonas, pamerkia jas anksčiau ir trina tol, kol pasidaro baltos. Pripila šilto vandenio su cukrumi ir šitus kleckus (burbuliukus, kap mes sakom)… tai jie – paskutinis padavimas ant stalo. Visa kai pavalgo, tai pripila vienan bliūdan aguonų pieno ir burbolikų, tai visi vaikai gaudom grikinius burbolikus. Pirkt buvo ir kvietinių miltų pyragam, burbolikam, kas turtingesnis, galėjo nusipirkt ir kvietinių. Neturėjo už ką, tai grikinius naudojo. Mama virė rūgštų krupniką: virė kruopas drabnickas kopūstų resale“ (Jadvyga Ščikno, g. 1927 m. Skraičionių k.). „Tą vakarą žirnių sausai išverda, bulbių, kiselio balto išverda ir to raudono kiselio. Raudonas – tai krakmolas ir uogos. Nu, tada žuvies, grybų džiovintų, raugintų grybų, kruopų miežinių košė su aguonom. Vis tiek jau kiek metų padaro dvylika valgių. Aguonos, kleckai. Kai kas sako – neturėjau kadu, nekepiau kleckų, tai nuspirkau barankėlių mažų, palaužiau ir aguonose inmesiu. Skaičiuoja in dvylika valgių – ir duona, druska, aguonos“ (Elena Targevičienė, g. 1929 m. Poškonių k.). „Pirma Kūčia buvo menka. Kleckus kepa, bulves verda. Sako, bulvės dera, jei ant Kūčios išverda bulvių. Sako, bulvės gerai augs. Neskuta, sako, reikia bulvių ant Kūčios išvirt. Kleckų visokių kepė, bet daugiausia grikinių. Grikių sėjo daugiausia. Dabar daugiausia iš kvietinių kleckai. Aguonas trynė. Buvo latuškos ir dzvi kačalkos, ir trinam ilgai. Dabar, kai viena, tai nieko nedarau. Vaikai atsiveža. Seniau turėjo aguonų, tai ir kai košes virdavo – dėdavo aguonų ir skani košė būdavo miežinė. Sėsdavom jau sutemus. Kai kadu, kol susitvarkai, tai ir labai vėlai valgydavom Kūčių – devintų ar dešimtų valandų“ (Janina Staniulienė, g. 1931 m. Kaziulių k.).

Sutemus pradedama ruošti stalą Kūčiai. Ant stalo dėjo šieno. Dieveniškių apylinkių kaimų tradicija – šieną nebūtinai paskleisti po visą stalą. Jį kartais dėjo tik ant to stalo kampo, kur arčiau pakūčios, uždengdavo rankšluosčiu ar skariniu, padėdavo lėkštutę su kalėdaičiais (aplotkais, blyneliais), kartais ir mažą kryželį. Jei tiesia staltiesę, šieno padraiko per visą stalą. Ne taip seniai kalėdaičius tėvas ar motina sulaužydavo, sudėdavo į vieną lėkštę ir kiekvienas šeimos narys pasiimdavo gabaliuką kitą. Būdavo ir kitaip: „Šieno dėjo ir kadai, ir dabar, ir visadu, tik pirma, kol gyveno anyta, tai po skariniu ar abrūsu. (Vaikai, jiej paima šieno iš manęs, bet jie gyvulių neturi, tai šieną vėl parveža man ir aš sudeginu.) Sako, kad Jėzus Kristus gimė ant šieno, tai jau čia jo pavyzdys dėl šieno. Tą aplotkėlę dedam an šieno. Staltiesėlę ant šieno užklojam ir dedam aplotkėlę. Pas mamą tai aplotkėlę sulaužo, ir visi po gabaliuką suvalgom, bet maldelę pirma sustoję sukalbam“ (Janina Jagelienė, g. 1934 m. Kaziulių k.). „Šieno deda ant Kūčių. Eilė šieno, skatertė ir aplotkų, kad nepadėt jų ant gryno stalo! Vienų laužom ir pasdalinam po gabaliuką ir suvalgom. Dabar visi po aplotką gauna. Ir dabar biškutį šieno, o pas tėvelius tai daug šieno dėjo an stalo“ (Jadvyga Ščikno, g. 1927 m. Skraičionių k.). „Aplotką palaužo. Kunigas duoda paplotėlių, tai, va, kelis palaužo, o vieną cielą mama laikė rankoj ir pereina aplinkui per visus mus ir visi paplotėlio laužo ir valgo, o kas lieka, mama suvalgo pati. O ir tuos palaužytus turim suvalgyt visus. Tep darydavo mama, o dabar aš tep darau“ (Elena Targevičienė, g. 1929 m. Poškonių k.).

Vyresnieji prisimena, jog merginos per Kūčias stengėsi nevalgyti duonos, kad skaudžiau ištekėc… Rimašių kaime teko girdėti, kad ant stalo kampo pakūčioje padėdavo tuščią dubenėlį ir į jį atidėdavo po gabaliuką visų valgių namų dūšiom kūčiavoc. Dabar šis paprotys pamirštas, bet mirusieji vis dar laukiami: „Girdėjau tas pasakas, kad atidėdavo ir dūšiom visų valgių, bet pas mus jau tep nedarė. Va, kap buvo vyro tėvai, tai gyvenom kartu ir lyčnų lėkštių nebuvo, tik šaukštai. Kai jie mirė, tai mes likom su vyru ir vaikais, tai mirusiem tėvam lėkštę pastatom, aplotkėlės atlaužiam ir dar eglutės šakutę ant lėkštutės padedam. Aplotkėlės gabaliuką ir žalio… Padedam prieš Kūčias, kai stalą ruošiam. Mes viską, ką valgom, suvalgom, a tą, kur būna toj lėkštutėj, aplotkėlė, tai paduodam ant rytojaus vaikam ir jie suvalgo. Kai mano vyras miręs, tai aš dabar jam statau vieną lėkštutę ir ne gabaliukų, bet visą aplotkėlę padedu. Atvažiuoja vaikai, tai sakau – imkit dabar ir tą aplotkėlę suvalgykit“ (Janina Jagelienė, g. 1934 m. Kaziulių k.). „Per Kūčias an stalo kas klojo skarinį, kas abrūsų ir an jo itai dūšiom padeda aplotkos, švystos Agotos duonos, švystų žolių… Nepriimdė Kūcion nieko nuo stalo, nieko nepriimdė, kas yra an stalo. Jau an rydzienos priimdė, sako, ateina dūšios ir valgo. Ir šaukštus, visa visa palieka, kas yra an stalo. Niekas nežino, ar ateina dūšia, ar ty aniolai“ (Genė Staniulienė, g. 1928 m. Šaltinių k.). „Kai namuose yra mirįs gaspadorius, tai turi jam tuščią lėkštutę pastatyt, viską – šakutę, šaukštą, duonos gabaliuką, druskos – turi palikti tam žmogui mirusiam, tai vėlei“ (Elena Targevičienė, g. 1929 m. Poškonių k.). Po Kūčių vakarienės stalo nenukraustydavo. Stengėsi induose palikti visų valgių dėl dūšių ar aniolukų. Vis dėlto daugiausia dėl dūšių. „Nebuvo mados dėt visų valgių vienam bliūdi dūšiom. Pas mus palikdavo valgių dūšiom, bet ne vienam bliūdi, bet taip viską palikdavo ant stalo, viską, kas valgyta. Kiek suvalgo, o kas lieka – palikdavo. Sakydavo, dūšiom palikim“ (Marytė Peseckaja, g. 1938 m. Kaziulių k.). „Nuo stalo niekas nenusiima, šventos dūšios ateina pasivaišint. Kas ten žino – ateis dūšios ar neateis. Pas mus atskirai nedėdavo maisto – kas nesuvalgyta, palieka dūšiom“ (Marijonas Butrimas, g. 1949 m. Skraičionių k.). „Kad vėlėm atskirai padėtų maisto, tai aš nežinau. Va, pas mani vyras miris, tai ant vieno kampo stalo dedu lėkštutę, duonos ir druskos. Ant duonos riekės druskos beriu, tai čia naminei vėlei. O kad nenurengia stalo, tai čia bendrai visom – visos vėlės ateis. Ir šaukštus palieka, viską. Kai paskeli, tai vaikam sakai – jau reikia stalą nukraustyt, kuris vyresnis, dukra ar sūnus. Vaikeliai, reikia stalą nukraustyt, nešim šienelio karvei, avutei duoc… Mažesni vaikai dar ir miega“ (Elena Targevičienė, g. 1929 m. Poškonių k.). Kaip ir visoje Lietuvoje, Kūčių stalo šienas atiduodamas gyvuliams: „Buria su šienu – jei ilgų šienų ištrauks, tai ilgai gyvens, trumpų – trumpiau… Paskiau gyvuliam šventė, kad šienas jiems tenka. Arkliu nedavė“ (Janina Staniulienė, g. 1931 m. Kaziulių k.). „Tėvukas iš ryto atsikeldavo, eidavo gyvulių šert ir šieną nuo stalo atiduodavo gyvuliam. Arkliu duodavo, visiem duodavo po biskį“ (Marytė Peseckaja, g. 1938 m. Kaziulių k.).

Iš bažnyčios atkeliavusi, ant Kūčių stalo nakvojus aplotka buvo dedama į bičių avilį, kad bitės neišmirtų, jos pasiliekama vaistams: „Ant rydienos nuneša šieną gyvuliams, kad ir jiem Kūčios, o aplotkos gyvuliam neduodavo, ale laikom (ir dabar pas mus yra aplotkai), kai išsigąsta vaikas, tai nuo išgųsčio duoda aplotkų. Labai sveika šventa aplotkelė“ (Jadvyga Ščikno, g. 1927 m. Skraičionių k.). Bet dar labiau nei kalėdaitis kadaise pravertę baltieji Kūčių vakarienės žirniai. Jų spalva, brandumas, sotumas, forma pagal panašumo magijos dėsnius tiko vaismedžių derliui gerinti, bičių sėkmei, vištų dėslumui, sėslumui. „Šucina baltus žirnius. Baltas ručnykas, šienelis, žirniai, duonos kukelė, blynelis – viskų pameta, nakvoja an stalo. Paima pirmų Kalėdų dzienų ir pila in obelis, slyvas, itai in grūšių sėja baltų žirnių. Žydzi visa, pilnos obelys, slyvos mezga, pilnas sodas bus obuolių. Krato ty obelį ar ty slyvų – prabudzinėk, nemiegok! Vištom beria žirnių in kubilo lankų, kų in Kūcios virė, dudena, neskraidzis po laukus, kiaušinius dės in vietos“ (Michalina Dvynelienė, g. 1900 m. Žižmų k.). „Verda žirnius, po Kūcios neša ir raspila, laja vandenį nuog žirnių, kur bitės, pas tų skrynelį, laja, kad veistųs bitės“ (Kazys Šilabrita, g. 1910 m. Žižmų k.).

Tikėta, kad stebuklingą Kūčių naktį kalba ne tik gyvuliai, bet ir rugiai: „Rugiai dudena Kūcion, klausė, ar rugiai šiugžda, ar ne. Nu, tai gerai, sako, jei dudena, šiugžda“ (Michalina Dvynelienė, g. 1900 m. Žižmų k.). Ir pati žemė ilgiausią metų naktį skleidžia garsus: „Jau pavalgom, tai bėgam vartuosnan, tai aš paci dariau. Tai išbėgam ir iki žemį lankėmės ir klausom, ar barškinasi. Kap jau važiuoja svotai, ar šliūban važiuoja arkliais su barškuliais, nu, tai jau tuos metus ištekėsi, tai jau vis tiek užbarškina ty žemė. Tikrai, ty jau tikrai. Va, namas ton pusėn stovėjo, tai jiej cik klinksi, tik dzi dzi dzin – tai ty tie barškuoliai. Nu, ilgai tai ne, ir ves. Nu, ir ištekėjau. Prie tų didelių vartų, kur cia, va, pervažuot galima, tai prie tų vartų reikia prigulc ir klausyt. Ir mama pasakojo, kad jai tep teko. Aš dar tik ruošiuos, dar tik prigulsiu, kad barškina jau, o paskui jau negirdėt daugiau“ (Jadvyga Kėldanavičienė, g. 1929 m. Šiudainių k., užrašė Daiva ir Vykintas Vaitkevičiai).