Dievo vardo kultas Ortodoksų Bažnyčioje (stačiatikybėje)
„Vardas“ – vienas iš anksčiausiai mūsų gyvenime girdimų žodžių. Gimdami gauname vardą, o tada jau nuo kūdikystės girdime, kaip juo mus šaukia tėvai. Pagal Lietuvos įstatymus, jei tėvai naujagimiui vardo nesuteikia, tai net vaiko gimimo registravimas atidedamas tol, kol tėvai pateiks teismo nutartį suteikti vaikui vardą.
Bet ką šiandien tipiniam mūsų kultūros atstovui reiškia vardai? Gyventojų registro tarnyba skelbia, kad šiais metais populiariausias mergaičių vardas buvo Emilija, berniukų – Matas. Lotyniškas žodis aemulus, iš kurio kilę vardai Emilijus ir Emilija, reiškia „varžovas“ – tas, kuris varžosi, kuris siekia tobulumo ar lygybės (blogąja prasme vartojamas šis žodis reiškia „pavyduolis“). Hebrajiškasis Matas (Mattityahu) reiškia „VIEŠPATIES (JHVH) dovana“. Vargu ar daug tėvų, davę vaikui būtent tokius vardus, ilgai kontempliavo, kaip šis vardas atspindės vaiko asmenybę, jo gimimo istoriją ir kokiu būdu vardas santykiaus su vaiko savastimi. Ortodoksų Bažnyčios Tradicijoje įsigalėjusi kitokia prieiga prie vardų.
Šiame straipsnyje norėčiau aptarti garbę, kuri teikiama Dievo vardui (ir vardams) Ortodoksų Bažnyčios gyvenime, dažnai pasiremdamas fundamentaliu metropolito Hilarijono Alfejevo veikalu apie Dievo vardo teologiją ir teologijos istoriją „Šventoji Bažnyčios paslaptis“ (Священная тайна Церкви, 1997), kitur – pateikdamas savo paties įžvalgas ir refleksijas. Dievo vardo klausimas XX a. pradžioje tapo opių dogminių ginčų objektu Ortodoksų Bažnyčioje – jis sukėlė tokius neramumus Atono kalno vienuolynuose, kad įsismarkavusius vienuolius teko raminti Rusijos imperijos karine intervencija. Dievo vardo garbintojai – onomatodoksai – teigė, kad „Dievo Vardas yra pats Dievas“, o jų priešininkai kaltino juos magizmu. Kaip matysime, onomatodoksijos idėja turi labai gilias šaknis ortodoksų dievogarboje, nors tikrai ne visi jos atstovai buvo ortodoksalūs (dogmiškai teisūs) mąstytojai.
Asmeninis vardas
Veiksmas, kuriuo prasideda krikščionio ortodokso gyvenimas, yra krikštas. Evangelijoje Kristus moko: „Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia“ (Jn 3, 6). Krikštas ortodoksams yra dvasinis gimimas, kurio metu žmogus, kaip naujagimis, gauna naują vardą – krikščionišką vardą. Nuo šiol šis vardas jį lydės visą likusį gyvenimą: būtent šiuo nauju vardu jį garsiai įvardys kunigas, kai krikščionis prieis prie Eucharistijos taurės priimti švč. Komunijos sakramento; būtent šiuo vardu jį vadins kunigas, kai išpažinties metu kalbės nuodėmių išrišimo maldą; būtent šiuo vardu į jį kreipsis kunigas, kai šis krikščionis norės priimti Santuokos sakramentą. Be to, Bažnyčioje šis žmogus bus skatinamas domėtis savo šventojo globėjo gyvenimo istorija ir sekti jo pavyzdžiu.
Jei šis krikščionis nutars mirti pasauliui ir priimti vienuolystę (kas, pasak kai kurių ortodoksų teologų, taip pat yra sakramentas), naujam gyvenimui jis vėl gaus naują vardą. Jo hegumenas (vienuolyno vyresnysis) arba vyskupas tris kartus numes prieš jį žirkles ir palieps: „Paimk žirkles ir paduok jas man.“ Kai krikščionis jas paduos trečią kartą, hegumenas tars: „Štai iš Kristaus rankų tai priimi; matai, ko dalininku tampi, prie ko artiniesi ir ko išsižadi.“ Tada, kaip ir per Krikšto sakramentą, kryžiaus ženklu nukirps priimančiojo sakramentą plaukus, tardamas Krikšto sakramento žodžius: „Palaimintas Dievas, norintis visų žmonių išgelbėjimo ir tikrosios tiesos pažinimo…“ Bet vietoj senojo krikšto vardo hegumenas kreipsis į jį naujuoju vardu: „Mūsų brolis [naujasis vardas] kerpa savo galvos plaukus vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Nuo šiol tai naujasis jo vardas, kurį jis girdės prie Eucharistijos taurės, per Atgailos sakramentą ir kuriuo jį laidos.
Šventajame Rašte parašyta, kad po laikų pabaigos visi krikščionys vėl gaus naujus vardus: „Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia kalba Bažnyčioms: „Nugalėtojui aš duosiu paslėptos manos ir baltą akmenėlį, o ant akmenėlio bus įrašytas naujas vardas, kurio niekas nežino, tiktai gavėjas“ (Apr 2, 17). Šv. Andriejus Cezarietis aiškina, kad mana šioje eilutėje reiškia Švenčiausiąjį Sakramentą. Tai – tobula Komunija, Kristaus Bendrystė, dangiškosios gėrybės, kurias įgyja asmuo, įveikęs šėtoną. Šią pergalę simbolizuoja baltas akmenėlis, o naujasis vardas, kaip ir krikšto metu, simbolizuoja perėjimą į naują gyvenimą.
Ši asmeninio vardo svarba krikščionio gyvenime atspindi Šventajame Rašte matomą žmonių vardų svarbą. Kai Dievas po grumtynių laimino Jokūbą, jis pavadino jį Izraeliu (hebr. Israel – grūmęsis su Dievu); kai Kristus pašaukė Simoną apaštalauti, jis pervadino jį Petru (gr. Petros – uola). Šv. Jonas Auksaburnis aiškina, kad jo laikais žmogus, pirkdamas vergą, duodavo jam naują vardą. Taip ir Dievas pervadina savo naujuosius tarnus.
Žinoma, po XIX a. kovų prieš vergovę JAV mūsų sąmonė yra linkusi šlykštėtis žodžiu „vergas“ ir dažnas išgirdęs šį žodį prisimena vergvaldžių nuplaktų juodaodžių nuotraukas. Šv. Jono Auksaburnio ir Kristaus laikų vergovės samprata su tuo neturi nieko bendro. Tapęs vergu žmogus tampa tarsi savo šeimininko (savo viešpaties) šeimos nariu, gauna šeimininko aprūpinimą, asmeninę apsaugą nuo priešų. Jis tampa savo šeimininko vardo garbės dalininku – jei jo šeimininkas yra garbingas žmogus, garbingas ir jo vergas. Tačiau jei vergas elgsis negarbingai, negarbės šešėlis kris ir ant jo šeimininko, nes jis yra pridengtas šeimininko vardu.
Taip ir iš Dievo gavęs naują vardą žmogus tampa Dievo šeimos nariu, Jo vardo turėtoju. Apreiškimo knygoje rašoma, kad Dievo vardas yra užrašytas ant Jo šventųjų: „štai Avinėlis, bestovįs ant Siono kalno, o su juo šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai palydovų, turinčių jo ir jo Tėvo vardus, įrašytus savo kaktose“ (Apr 14, 1). Dievo vardas yra toks garbingas, kad joks krikščionis negali jo pažeminti, tačiau Dievas vis tiek davė įsakymą: „Neimsi (ou lḗpsē) VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo tuščiai. Nes VIEŠPATS nevalys (mē katharísei) to, kuris paėmė Jo vardą tuščiai“ (Iš 20, 7; pažodinis vertimas iš Septuagintos). Šv. Grigalius Palamas aiškina, kad „paimti Dievo vardą tuščiai“ – tai melagingai prisiekti Dievu arba prisiekti Juo dėl žemiškų dalykų. „Nusidėjimas priesaika yra Dievo išsižadėjimas“, – rašo šv. Grigalius. Milžiniška nuodėmė dangstytis buvimu Dievo šeimos nariu, o elgtis taip, kaip nepridera Dievo šeimos nariui. Dievas yra pasiruošęs rūpintis savo vardo turėtojais kaip Gerasis Ganytojas, guldantis už savo avis gyvybę (Jn 10, 11), tačiau jis nesiruošia „valyti“ tų, kurie Jo vardu piktnaudžiauja – t. y. įskaitys jų nuodėmę ir atlygins už ją bausme.
Dievo vardas
Bet kas yra tas Dievo vardas, kuris čia turimas omenyje? Kaip teigia metr. Hilarijonas Alfejevas, Šventajame Rašte, kaip ir patristinėje literatūroje, galima aptikti tris susijusias temas – apie Dievo vardą, apie Dievo vardus ir apie Jėzaus vardą. Šventajame Rašte Dievas turi daugybę vardų: Aukščiausiasis (hebr. El Shaddai), Galybių Viešpats (Tzevaot), Dievas (Elohim – pažodžiui „Dievai“, tačiau vardas vartojamas su veiksmažodžių vienaskaita), Viešpats (Adonai) ir kt. Bet vienas vardas išsiskiria iš visų kitų vardų, nes jis nėra sukurtas žmonių, kad įvardytų Dievą. Jis buvo atvertas Mozei Horebo kalne.
Išėjimo knygos 3 skyriuje pasakojama, kaip ganydamas kaimenę Mozė nustebo pamatęs degantį ir nesudegantį krūmą ant kalno. Priėjęs arčiau jis išgirdo Dievo balsą, liepiantį nusiauti sandalus, nes „vieta, kurioje stovi, yra šventa žemė“ (Iš 3, 5). Dievas pašaukė Mozę išvesti Izraelį iš Egipto žemės, o kai Mozė paklausė, kaip jam reikės pasakyti, kas jį siuntė, kuo Dievas vardu, Dievas jam atsakė: „Aš esu, kuris esu. – Ir jis tęsė. – Tu taip kalbėsi izraeliečiams: „Aš Esu atsiuntė mane pas jus“ (Iš 3, 14; Antano Rubšio vertimas). Graikiškame Septuagintos variante, kuriuo naudojosi graikakalbiai Bažnyčios Tėvai, parašyta: „Aš esu ESANTYSIS (egṓ eimi ho ōn). Ir tarė, šitaip pasakysi Izraelio sūnums: ESANTYSIS siuntė mane pas jus“ (Iš 3, 14; pažodinis vertimas iš Septuagintos). Šis vardas – Esantysis (gr. ho ōn, hebrajiškoje tradicijoje sutrumpintas į keturias raides (JHVH), dar vadinamas tetragramatonu (graikiškai tai reiškia „keturraidis“), Ortodoksų Bažnyčioje nuo senovės siejamas su Jėzaus Kristaus asmeniu ir daugelyje Kristaus ikonų šį vardą (ὁ ὤν) galima išvysti įrašytą šalia Kristaus galvos, ant nimbo. Yra jis ir pačiame Kristaus varde (vardas Jėzus – hebr. Yeshua nuo Yehoshua – reiškia „JHVH gelbėja“).
Vardo filosofija ir teologija
Bažnyčios Tėvai, pasak metr. Hilarijono, vardą Esantysis suprato apofatiškai – kaip nurodantį Dievo neįvardijamumą. Dievas įvardija savo tarnus, Jis įvardija pasaulį, suteikdamas vardus šviesai ir tamsai (Pr 1, 5), o žmogui, sukurtam pagal savo paveikslą ir panašumą, duoda galią (panašią į savo) pavadinti gyvūnus (Pr 2, 20). Bet Dievo žmogus negali įvardyti, nes tai – nepalyginti daugiau. Pseudodionisijas Areopagitas rašo: „Mes negalime drįsti šnekėti ar sudaryti kokią slėpiningos viršesmės (hyperoúsia) Dievybės sąvoką [...]. [Dievas] yra Nepamąstomas ir Bevardis. [...] Dievopradiška viršesmybė, koks gi bebūtų viršgėrio viršbūtis, neturi būti šlovinama nei kaip Protas, nei kaip Galia, nei kaip Dvasia, nei kaip Gyvybė ar Būtis niekuo, kas myli Tiesą, nes jis [Dievas] viršija visokią tiesą, bet ir [...] apima viską.“ Dievo įsivardijimas „Tuo, Kuris Yra“, kaip aiškina šv. Efremas Siras, tam tikra prasme atitinka vardo nepasakymą.
Metr. Hilarijonas savo „Šventojoje Bažnyčios paslaptyje“ skiria dvejopą vardo filosofiją graikiškųjų Bažnyčios Tėvų Tradicijoje. Aleksandrijos mokykla, ypač Origenas ir Euzebijus Cezarietis, išpopuliarino platonišką vardo filosofiją, kuri vardą sieja su dalyko esme. Didieji Kapadokiečiai šv. Bazilijus Didysis, šv. Grigalius Nisietis ir šv. Grigalius Nazianzietis išpopuliarino aristotelišką vardo sampratą, kad vardas (žodis) yra susikalbėjimo įrankis.
Platono „Kratile“ diskutuojama apie vardų (ir žodžių bei pačios kalbos) prigimtį:
Sokratas: Taigi dailidės darbas yra padaryti vairalazdę vairininko priveizdimam, – jeigu tik jis nori, kad vairalazdė dailiai tiktų.
Hermogenas: Atrodo.
Sokratas: Na, o steigėjo (nomothetou) [darbas], kaip regis, [padaryti] vardą, per prievaizdą turint vyrą pokalbininką, jeigu tik nori dailiai teikti vardus.
Hermogenas: Tai tiesa.
Sokratas: Tad bijau, Hermogenai, kad vardų teikimas yra toli gražu ne menkas, kaip kad manai, ir nei menkiems vyrams, nei pirmiems pasitaikiusiems [skirtas darbas]. Ir tiesą sako Kratilas, kalbėdamas, jog vardai daiktams esą iš prigimties (physei), ir ne kiekvienas esąs vardų amatininkas, bet vien tas, kuris atsižvelgia į vardą, esantį kiekvienam dalykui iš prigimties, ir gali [to vardo] pavidalą (eidos) perkelti į rašmenis bei skiemenis. (390d–e, vertė Mantas Adomėnas)
Tęsdamas Tėvų Tradiciją, Origenas pabrėžė Dievo vardo garbingumą ir reikšmę. Juk dar Hermo „Ganytojuje“ rašoma: „Dievo Sūnaus Vardas Didis ir Beribis, ir jis laiko visą pasaulį“ (III, XIV). Origenas teigė, esą kiekvienas žodis išreiškia daikto prigimtį. Būdamas Šventojo Rašto aiškintoju, jis tai įrodinėjo remdamasis ryšiu tarp vardo ir jo turėtojo Biblijoje. Rašte vardai atspindi tam tikrą asmens savybę, yra palaiminimas žmogui eiti tam tikru gyvenimo keliu arba apsako gimimo aplinkybes, o pasikeitus asmenybei pasikeičia ir vardas. Todėl ir Dievo vardai yra ne tušti pavadinimai, o tam tikru būdu nurodantys jo prigimtį įvardijimai.
Hilarijonas Alfejevas savo analizėje teigia, kad Origenas ir Euzebijus pabrėžia ryšį tarp vardo išorinės formos ir jo galios, tapatina Dievą ir jo vardą maldoje. Origenas net pateikia argumentą, kad išorinės vardo formos galią įrodo magijos prigimtis (neteisingai ištarti kerai neveikia). Todėl Dievą galima įvardyti tik tais vardais, kurie Jo paties atverti.
Šią poziciją radikalizavo eretikas Eunomijus. Jis teigė, kad vieni vardai nurodo dalykų santykius, o kiti – atskleidžia daiktų substancijas. Eunomijus tvirtino atradęs Dievo substancijos vardą ir „pažinęs Dievą taip pat gerai, kaip jis pažįsta pats save“. Į tai Kapadokiečiai atsakė savo vardo filosofija, kuri skyrė absoliučiuosius (nurodančius daiktą) ir santykinius (nurodančius daiktų santykius) vardus, bet pabrėžė, kad net absoliutieji vardai nurodo tik substancijos buvimo būdą – energijas, o ne pačią daikto substanciją. Žodžiai tik netobulai atspindi tam tikrus dalykus, dar netobuliau – Dievą. Šv. Grigalius Nisietis teigė, kad jeigu žmonės tobulai gebėtų suvokti vienas kito sielos (mąstymo) judesius, tai kalbėjimas būtų nereikalingas.
Tai nereiškia, kad Dievo vardas (ar vardai) yra nereikalingi. Dievo vardai – tai žmogiška kalba atverti žodžiai, žmogiškosios priemonės, suteiktos žmogui siekti to, kas dieviška. Kapadokiečiai pabrėžė glaudų ryšį tarp Dievo vardo, Jėzaus vardo ir sakramentų tikrumo.
Visiškai kitokią prieigą turėjo siriškieji Tėvai (šv. Izaokas Siras ir šv. Efremas Siras). Hilarijonas Alfejevas pabrėžia, kad sirams graikų filosofija padarė menką įtaką, aramėjų kalba skaitytas Šventasis Raštas buvo artimas hebrajiškajam (turėjo ir tetragramatoną – JHVH), todėl jie išliko arčiau biblinės Dievo vardo sampratos. Dievo vardas Senajame Testamente atsiskleidžia kaip „baisus ir galingas“, kaip tai, per ką reiškiasi „Dievo šlovė“ (aprašoma hebrajiškais žodžiais kabod ir šechina).
Dievo vardas buvo svarbus Senojo Testamento kulto elementas. Jis buvo užrašytas ant Sandoros skrynios, per Atpirkimo šventę (Jom Kipurą) vyriausiasis kunigas tardavo jį Šventų Švenčiausiojoje. Bijodami šio vardo galios ir Dievo rūstybės už įsakymo nesilaikymą, žydai visai nustojo jį tarti ir, kai Jeruzalės šventykla buvo sugriauta bei nebeliko progos vyriausiajam kunigui jį išarti per Jom Kipurą, ilgainiui tarimas buvo pamirštas. Hebrajiškoje abėcėlėje yra tik priebalsės, todėl visiems laikams liko tik keturios raidės JHVH – neaišku, kokios tarp jų buvo balsės.
Pats Dievas apreikšdavo savo šlovę tardamas savo vardą. Kai Mozė paprašė, kad Dievas parodytų jam savo šlovę, Dievas atsakė: „Aš padarysiu, kad praeis prieš tave visas mano gerumas ir ištarsiu prieš tave vardą „VIEŠPATS“ [JHVH]“ (Iš 33, 18–19). Dievas taip ir padarė: „VIEŠPATS, nužengęs debesyje, buvo ten su juo ir ištarė savo vardą „VIEŠPATS“. Ir VIEŠPATS praėjo prieš jį, tardamas: „VIEŠPATS, VIEŠPATS, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės…“ (Iš 34, 5–6) Nenuostabu, kad tokios Tradicijos išugdyti Šventieji Tėvai teikė tokią didelę reikšmę Dievo vardui ir maldos praktikoje.
Vardas maldos praktikoje
Pasak Šventųjų Tėvų, teologija yra neatsiejama nuo maldos. Evagrijus Pontietis rašė: „Teologas yra tas, kuris meldžiasi, ir tas, kuris meldžiasi, yra teologas.“ Tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti tuščios spekuliacijos, buvo glaudžiai susiję su pačiu Tėvų gyvenimu.
Dievo vardas, kaip jau minėjome kalbėdami apie Kapadokiečius, yra neatsiejamas nuo Bažnyčios sakramentų. Krikštijama „vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Visi sakramentai vykdomi Dievo vardu ir be jo vardo yra neturintys galios.
Naujausieji Ortodoksų Bažnyčios liturginiai elementai siekia XIII a., tačiau pagrindiniai yra kilę iš I–IV a. praktikos. Juose dažnai galima išgirsti kalbant apie Dievo vardą. Štai tik keli pavyzdžiai frazių, tariamų per Dieviškąją Liturgiją (atitinkančią katalikų „šv. Mišias“): „Šlovink, mano siela, Viešpatį, ir visa, kas manyje, tešlovina Jo šventąjį Vardą“; „Tu, dovanojęs mums šią bendrą maldą, pažadėjęs ir dviejų ar trijų, kurie kartu šaukiasi Tavo Vardo, prašymus išklausyti“; „Palaimintas, kuris ateina Viešpaties Vardu“; „Tegul ir jie [nekrikštytieji] su mumis šlovina Garbingiausiąjį ir Prakilniausiąjį Tavo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios – Vardą, dabar ir visados, ir per amžių amžius“; „Ir leisk mums vienu balsu ir vieninga širdimi šlovinti ir giesme aukštinti Tavo Garbingiausiąjį ir Prakilniausiąjį – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios – Vardą dabar ir visados, ir per amžių amžius“ ir t. t.
Ortodoksų liturgijos stuburas yra Šventojo Rašto tekstai, ypač Psalmynas. Pagal Ortodoksų Bažnyčios statutą, kasdien vykstant pamaldoms bažnyčioje visas Psalmynas perskaitomas kartą per savaitę, gavėnios metu – dukart per savaitę. Todėl šis pamaldumas Dievo vardo atžvilgiu negali nedaryti įtakos bendram ortodoksų mąstymui (kaip mokė Tėvai, lex orandi – lex credendi, t. y. maldos įstatymas yra tikėjimo įstatymas), ypač vienuolių. Juk tradiciniuose vienuolynuose, pvz., Atono kalne, vienuoliai pamaldose praleidžia 6–8 valandas per parą, kai kur – net po 12–15 valandų per parą. Vardo gerbimas yra nuo senovės įaugęs į vienuolišką asmeninę maldą, o per ją pasklidęs Bažnyčioje.
Pagrindinė ortodoksų vienuolių (ir pamaldžių pasauliečių) skaitoma malda – tai Jėzaus malda. Populiariausias jos pavidalas: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio.“ Tačiau ši malda gali būti ir visai trumpa, pvz.: „Mano Jėzau“ arba „Viešpatie Jėzau.“ Pasak šv. Ignatijaus Briančianinovo, šios maldos centras – Jėzaus (Dievo) vardas, tas pats, kuriuo Apaštalų darbų knygoje išvarinėjami demonai.
Jėzaus malda yra kartojama daugybę kartų, jos esmė – nuoširdumas. Ne iškart šios maldos centru tapo Jėzaus vardas, pvz., Dykumos Tėvų pamokymuose galime rasti ir maldos variantų, kur vardas tiesiogiai neminimas („Viešpatie, padėk“ ir kt.). Tačiau jau VI a. vardas akivaizdžiai tampa centru ir ima formuotis įvairios psichosomatinės technikos (kvėpavimo pratimai, sėdėsena ir kt.), kurios turi padėti maldai. Ši tradicija vėliau pavadinta hesichazmu (gr. hesychia – tyla, ramybė).
Rusiškoje šventųjų Tradicijoje pabrėžiama, kad Jėzaus vardas – tai ikona, per kurią reiškiasi Dievo Nesukurtosios Energijos, t. y. Jo malonė. Ši idėja buvo suformuluota dar VIII a. ginčų su ikonoklastais (ikonų gerbimo priešininkais) metu. Ikonofilai tada, remdamiesi Bažnyčios Tradicija, pabrėžė, kad ne malda daro ikoną Dievo atvaizdu (tuo metu neegzistavo nei ikonų, nei kryžių „šventinimo“ maldos), o ant jos įrašytas Dievo vardas (nuo jo užrašymo laiko paveikslas laikomas ikona).
Didieji ginčai dėl Dievo vardo
Būtent rusiškoji Šventųjų Tėvų Tradicija davė postūmį dogminiams ginčams XX a. Kalbėdamas apie Jėzaus maldą šv. Jonas Kronštatietis (1829–1908) parašė onomatodoksų šūkiu tapusią frazę: „Dievo Vardas yra Pats Dievas.“ Tačiau šią frazę išgarsino ne jis.
1907 m. pasirodė Kaukazo atsiskyrėlio, anksčiau gyvenusio Atono kalne, schimonacho Hilarijono knyga „Kaukazo kalnuose“. Knyga buvo apie Jėzaus maldą ir vienas jos skyrelių turėjo pavadinimą „Dievo Vardas yra Pats Dievas“. Ji netruko paplisti Atono kalne, kur tapo nesutarimų objektu.
Kaip rašo Hilarijonas Alfejevas, remdamasis archyviniais duomenimis, tuo metu didžiąją Atono vienuolių dalį sudarė išsilavinimo neturėję iš valstiečių sluoksnio kilę vienuoliai, nuodugniai skaitę ir studijavę Bažnyčios Tėvų raštus. Mažiau buvo kilmingų, išsilavinusių vienuolių, kurie praeityje buvo teologijos profesoriai, vyskupai ar mokslininkai. Būtent pirmieji – mažai išsilavinę, bet skaitę Tėvų raštų ir augę maldoje – labai palankiai žiūrėjo į atsiskyrėlio Hilarijono knygą, o antrieji baisėjosi fraze „Dievo Vardas yra Pats Dievas“.
Išsilavinę vienuoliai netruko sugalvoti patyčių iš „tamsuolių“ būdų. Vieni užrašydavo ant akmens Jėzaus vardą, mesdavo ant žemės ir trypdavo tą akmenį, kiti užrašydavo ant lapelio Dievo vardą, dėdavosi į kišenę ir sakydavo: „Dievas Jėzus kišenėje“, treti juokdavosi, kad vakar su Jėzumi buvo smuklėje (turėdami omenyje vienuolį vardu Jėzus). Matydamas, kad diskusijos auga, vieno vienuolyno vyresnysis patikėjo perskaityti ir įvertinti knygą išsilavinusiam vienuoliui vardu Antonijus.
Hieroschimonachas (atsiskyręs nuo pasaulio kunigas vienuolis) Antonijus Bulatovičius praeityje buvo imperijos armijos karininkas, kavaleristas, Etiopiją tyrinėjęs mokslininkas ir misionierius. Atsiskyrėlis dar nebuvo girdėjęs apie išleistą prieš metus ir Atoną tada pasiekusią knygą nei apie susijusius su ja ginčus. Iš pradžių ją perskaitęs nutarė, kad knyga eretiška, ir ėmėsi rašyti laiško jos autoriui. Tada atsivertė neseniai mirusio savo dvasios tėvo šv. Jono Kronštatiečio knygą ir joje atradęs tą patį teiginį („Dievo Vardas yra Pats Dievas“) sudegino pradėtą laišką ir stojosi ginti knygos.
1909 m. vienas iš išsilavinusių Atono vienuolių Chrisantas nutarė publikuoti savo parašytą knygos recenziją Rusijos teologiniame žurnale – jis kaltino knygą eretiškumu, o pačią idėją – magizmu. Ši recenzija suskaldė vienuolius ir Dievo vardo garbintojai ėmė vadinti Chrisantą ir jo bendraminčius „kovotojais su Vardu“ (rus. imiaborcy, onomatoklastai). Chrisantas ir kiti, atsakydami į tai, savo oponentus praminė „vardo dievintojais“ (rus. imiabožniki). O patys frazės „Dievo Vardas yra Pats Dievas“ šalininkai iškiliai pasivadino „Vardo garbintojais“ (rus. imiaslavcy, onomatodoksai).
Nesutarimo dalykas
Ginčo esmė buvo ta, kad nuo Jėzaus vardo statuso priklausė Jėzaus maldos praktikos prasmė. Onomatodoksai buvo įsitikinę, kad jei Jėzaus vardas tėra paprastas žodis, paprastas, nominalus įvardijimas, neturintis jokios gilesnės reikšmės, kaip teigė onomatoklastai, tai Jėzaus malda netenka prasmės. Abejotina pasidaro ir vardo reikšmė visose Bažnyčios apeigose bei sakramentuose. Jie išgyveno Jėzaus vardo veikimą savo asmeninėje maldoje ir juo tikėjo.
Tezės priešininkai linko į kitą kraštutinumą, todėl teigė, kad Dievo vardo „sudievinimas“ yra magizmas, teikiantis reikšmę paprastam garsų (raidžių) rinkiniui, o ne tikėjimui. Dievo galia, pasak jų, reiškiasi per tikėjimą, o ne per Jėzaus vardą. Jie bijojo, kad priėmus onomatodoksiją malda pavirs maginiu ritualu.
Onomatodoksai blaškėsi savo tezės teologiniuose pagrindimo keliuose. Pagrindinis, pirmasis jos pagrindimo būdas buvo Antonijaus Bulatovičiaus suformuluotas teiginys, kad Dievo vardas yra Nesukurta Dievo Energija, t. y. malonės forma, o ne Jo substancija. Tai šv. Grigaliaus Palamo metafizikos sampratų pritaikymas tezės išaiškinimui.
Konfliktas ir atomazga
Įtampa tarp stovyklų augo. Onomatodoksai ir onomatoklastai vieni kitus kaltino erezija, atsisakė imti palaiminimą iš priešingai mąstančių kunigų. Į tai minėtojo teologinio žurnalo redaktorius įtakingas Rusijos vyskupas Antonijus Chrapovickis atsakė draudimais diskutuoti Dievo vardo tema, grasindamas nepaklūstančius dvasininkus suspenduoti, o nepaklūstančius vienuolius – ekskomunikuoti. Bet jo draudimai jau neužgesino ginčų liepsnos.
1912 m. straipsniai apie onomatodoksiją pasirodė Rusijos masiniuose leidiniuose ir apie vykstančius konfliktus sužinojo plačioji visuomenė. Kadangi onomatodoksų pusėje tebuvo tik vienas iškilus, išsilavinęs vienuolis – Antonijus Bulatovičius, kuris kelerius metus apskritai buvo atitrūkęs nuo Atono reikalų, tai daugelyje straipsnių onomatodoksai buvo kaltinami erezija. Pasinaudodamas padėtimi ir iš musulmonų atkovotose Graikijos žemėse norėdamas atsikratyti Rusijos vienuolių, Konstantinopolio patriarchas, kurio jurisdikcijai priklausė Atonas, onomatodoksiją paskelbė erezija.
1913 m. ginčai pasiekė apogėjų. Viename iš vienuolynų (Šv. Andriejaus skite) onomatodoksai pasiekė sąlyginę pergalę – nušalintas onomatoklastinių pažiūrų vienuolyno vyresnysis (hegumenas). Tačiau vienuolynų senolių taryba, sprendusi klausimą, pareikalavo, kad kartu iš vienuolyno būtų pašalintas onomatodoksas Antonijus Bulatovičius, kuris vis dar buvo pagrindinis onomatodoksų teoretikas.
Hilarijonas Alfejevas cituoja 1913 m. liudininko pasakojimą, kas vyko bandant nušalinti hegumeną onomatoklastą Jeronimą. Liudininkas – vienuolis, kilęs iš Rusijos valstietijos, – įvykius pasakojo savitu stiliumi. Po derybų su nenorinčiu pasitraukti hegumenu kilo neramumai ir „tėvas Antonijus užšoko ant stalo, kad jo nesutryptų, nes jis nėra stiprus ir nedidelio ūgio. Pirmu reikalu tėvas Gabrielius ir kunigas vienuolis Jokūbas (tėvo Jeronimo šalininkai) čiupo tėvą Antonijų už gerklės ir ėmė dusinti, nes jį laikė viso reikalo vadu, stipriu žodžiais ir darbais. Jie norėjo jį užmušti ir taip „užgesinti“ visą reikalą. Bet jų bandymai buvo tušti. Gabrieliui davė vieną per kubilą ir jis neteko žado, paleido tėvą Antonijų. Ant Jokūbo šoko tėvas Atanazas ir, nusitaikęs į barzdą, ėmė tempt jį nuo tėvo Antonijaus ir pastarasis tapo saugus. [...] Tuo metu broliai prisipildė įniršio ir šoko į žūtbūtinį mūšį. Buvo didžiulės muštynės iš abiejų pusių. Iš pradžių kumščiais, tada vienas kad pradėjo tampyt už plaukų… Tai buvo neblogas vaizdelis. Apačioj – rankos, kojos, pilvai, o viršuj buvo matyti vien kailis (t. y. vien plaukai). Ir pradėjo tįst (Jeronimo šalininkus) iš tos krūvos, po vieną žmogų į koridorių, kur broliai, stovėdami dviem eilėm, gavo grobį ir palydėjo (jeronimiečius), ką už plaukų, ką iš šonų ir garsiai pasakant nuosprendį, kad žinotų, kas už ką mušamas. Tokiu būdu palydėjo iki laiptų, o nuo laiptų nuleido ką kaip: vieni laiptais leidos žemyn galva, kiti – kojom apačion užpakaliu laiptelius skaičiavo… Palydėjo juos iki pat aikštės, o ten garbingai ėmė už rankų ir išvesdindavo už vienuolyno vartų.“ Taip buvo užimtas pirmasis Atono vienuolynas, paskui ir kiti.
Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vadovybė ir imperijos valdžia nutarė įsikišti į įvykius. Švenčiausiasis Sinodas paskelbė onomatodoksiją erezija. Prie Atono krantų atplaukė du kariniai laivai, jais į pusiasalį atvyko teologijos profesorius Sergejus Troickis, arkivyskupas Antonijus Chrapovickis, 5 karininkai ir 118 kareivių. Arkivyskupas surengė vienuolių surašymą, kurio metu klausinėjo apie jų teologines pažiūras. Kartu su teologijos profesoriumi juodu dar bandė įtikinti onomatodoksus išsižadėti erezijos. Daugeliui atsisakius paklusti, kareiviai ėmė šturmuoti vienuolynus, skitus, atsiskyrėlių lūšnas, olas ir sodinti visus onomatodoksus į laivus – ir jaunuolius, ir senius, perdžiūvusius nuo pasninkų. Apie 1000–1500 vienuolių buvo išplukdyti į Odesą, ištardyti ir sukarpius vienuoliškus rūbus išmesti į Rusijos imperijos miestų gatves.
Onomatodoksijos likimas
Onomatodoksijos fenomenas yra įdomus dėl jo didelės istorinės reikšmės visai Rusijos istorijai. Po sekėjų sutriuškinimo Atone pagrindinis onomatodoksijos teorinis gynėjas Antonijus Bulatovičius bandė ją ginti sostinėje Sankt Peterburge. Ten jis susipažino su rusų filosofais Pavelu Florenskiu ir Sergejumi Bulgakovu. Taip onomatodoksija pasiekė rusų inteligentiją ir įgijo teologiškai bei filosofiškai stiprių šalininkų – be minėtų P. Florenskio ir S. Bulgakovo, žymus šios teologinės srovės sekėjas buvo Aleksejus Losevas.
Nors teologinė onomatodoksijos gynyba vėlavo ir ilgai nebuvo išgirsta, didesnę įtaką padarė pasklidęs garsas apie vienuolių likimą. Sužinojęs apie Odesoje iš vienuolynų į pasaulį išmestus vienuolius, kurie nebeturėjo jokių gyvenimo pasaulyje įgūdžių, Rusijos imperatorius Nikolajus II nutarė pasirūpinti jų gerovė ir darė spaudimą Švenčiausiajam Sinodui, kad būtų išleistas „Atleidimas“, dokumentas, leidęs vienuoliams grįžti į Bažnyčią priėmus tam tikras sąlygas. Tačiau daugelis vienuolių sąlygas priimti atsisakė.
Didelė dalis šių benamių vienuolių iškeliavo į Kaukazo kalnus, ten susikūrė legendinės vienuolijos, net Sovietų Sąjungos laikais jos neturėjo jokių valstybinių dokumentų ir buvo visiškai nepriklausomos nuo sovietų valdžios. Kiti vienuoliai buvo slapta priimti į įvairius Rusijos vienuolynus. Jų autoritetas prisidėjo prie onomatodoksijos stiprėjimo.
Tačiau 1917 m. revoliucija nukreipė Bažnyčios žvilgsnį į visai kitus dalykus ir problema taip ir nebuvo išspręsta. P. Florenskio ir S. Bulgakovo apologijos teologine tematika menkai kam rūpėjo laikais, kai buvo žudomi tūkstančiai dvasininkų, vyskupų, o paskui nužudytas ir naujai išrinktas patriarchas. Pasipylė begalė schizmų, erezijų ir onomatodoksiniai ginčai atrodė neaiškus praeities nesusipratimas.
Hilarijono Alfejevo teologinis vertinimas
Metropolito Hilarijono knyga buvo pirmoji istorijoje taip smulkiai išanalizavusi visą onomatodoksinio ginčo istoriją teologiniu ir istoriniu požiūriais. Ginčą jis sugretino su ginčais tarp ortodoksų ir eunomijonų IV a., ikonofilų ir ikonoklastų VIII–IX a., šv. Simeono Naujojo Teologo ir jo priešininkų IX a., šv. Grigaliaus Palamo (hesichastų) ir Barlaamo Kalabriečio XIV a. Jis atskleidė onomatodoksų pozicijos įsišaknijimą Šventojoje Tradicijoje, tačiau parodė ir sekėjų nukrypimus nuo jos.
Ortodoksų Tradicija moko, kad Dievo vardas nėra tapatus Dievui. Pasak šv. Izaoko Siro, „buvo, kai jo nebuvo, ir bus, kai jo nebus“. Dievo vardai tik įvardija Jo energijas, bet patys nėra energijos. Pats Dievas yra neįvardijamas.
Kiekvienas vardas turi savo išorę ir turinį, kaip ir ikona (ikonos išorė – dažai ir medis, vardo – garsai). Dievo galia reiškiasi per Jo vardą tada, kai vardo turinys tinkamai pripildomas tikėjimo. Dievas yra kiekviename savo varde. Vardai, kaip ir ikonos, yra žmogiški, o ne dieviški.
Taigi abi ginčo pusės, gal ir turėdamos gerų ketinimų, nesistengė viena kitos suprasti ir pastebėti, kaip jų pozicijos yra įsišaknijusios Tradicijoje (onomatodoksų – Aleksandrijos platoniškoje vardo filosofijoje, onomatoklastų – Kapadokijos aristoteliškoje). Visgi šis ginčas davė pradžią naujai, originaliai Rusijos filosofijos temai ir naujam Dievo vardo temos liturgijoje įprasminimui. Ginčas padėjo permąstyti, ką reiškia tai, kad Jėzus Kristus gavo „vardą, kilniausią iš visų vardų“, kodėl jam turi priklaupti kiekvienas kelis ir ką reiškia „išpažinti Jėzaus vardą“.
