Dieviško grožio pinklėse

Viešpaties DIEVO dvasia su manimi,
nes VIEŠPATS patepė mane,
kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams.
Pasiuntė mane paguosti prislėgtųjų,
paskelbti belaisviams laisvės
ir atidaryti kalėjimo durų kaliniams.
Paskelbti VIEŠPATIES malonės metų.
Iš visos širdies džiaugsiuosi VIEŠPAČIU,
džiūgausiu Dievu savuoju,
nes jis mane aprengė išganymo drabužiais
ir apsupo teisumo skraiste
kaip jaunikį, besipuošiantį vainiku,
lyg nuotaką, besidabinančią vėriniais.
Kaip žemė išaugina savąsias ataugas,
kaip sodas suželdina savąsias sėklas,
taip Viešpats DIEVAS suželdins teisumą ir šlovę
visų tautų akivaizdoje.
 
Iz 61, 1–2a. 10–11

Viešpaties pateptasis su savo naujais drabužiais, išpuoštas jaunikio vainiku ir nuotakos vėriniais, turėjo žibėti tarytum Kalėdų eglutė Katedros aikštėje. Vienas gražumėlis. Yra jam dėl ko džiaugtis ir didžiuotis. Kai kas gražu, tai beveik ir šventa. Popiežius Pranciškus vis šneka ir šneka apie Dievo ir jo kūrinių gražumą. Nenuilstantys dvasios tėvai, žinoma, pagrūmos prie nieko – nei žmonių, nei daiktų – neprisirišti, nesupančioti sau širdies pasaulio blizgučiais, kelti akis aukštyn. Bet pakėlęs kitas antai ima ir uždainuoja: „Oi gražus gražus tolimasis dangus.“ Taip jau veikiama tos širdies.

Naujoji dvasios pateptinio išvaizda juo labiau maloni ir netikėta, kai prisimeni ankstesnes Izaijo knygos vietas, kur apgiedamas visai kitoks Dievo tarnas – paniekintas, sudaužytas, subjaurotas. Nebuvo jame gražumo, – suaimanuoja pranašas. Lyginti abu paveikslus nebūtina. Ar klausti, katras iš jų geresnis ir tikresnis. Sumuštojo giesmės priklauso tai knygos daliai, kuri atspindi tautos vargus Babilono tremtyje, netekties ir pralaimėjimo nuotaikas. Žinią apie tarno patepimą išgirstame knygos pabaigoje, kai tremtiniai jau grįžta į Jeruzalę, pilni vilčių atstatyti sugriautą miestą ir bendruomenės gyvenimą. Pritaikęs įprastą religinę schemą, galėtum sakyti, kad po skaudžios, bet naudingos pamokos Dievas paguodai kyšteli dovanų maišelį. Savo teisingumą pasaldina gailestingumo porcija. Visa antroji Izaijo knygos dalis, sakytum – ištremtųjų evangelija, be paliovos kurstė laimingos ateities lūkesčius, žadėjo dangaus atlygį už patirtas negandas. Tikrai panašu, kad išganymo drabužiai yra Dievo atsakymas į tarno žaizdas ir sielvartą. Tremtyje duoto pažado išsipildymas. Dabar tik ir lauk, kad pasipiltų lyg iš gausybės rago žemiškos ir dangiškos gėrybės.

Vis dėlto vadinamojo atstatomojo laikotarpio tekstai Biblijoje pateikia ir kitų užuominų. Tremtinių sugrįžimą lydėjęs nusivylimas ir nuoskauda. Gal todėl, kad lūkesčių būta didesnių nei realios galimybės. Gal radosi konfliktas tarp ištremtųjų ir tų, kurie pasiliko namie, tarp didesnių ir mažesnių nuopelnų. Galima ir Babilono dešimtmečių nostalgija, nes tai nebuvo vien sūrus prakaitas ir ašaros. Jeigu taip iš tiesų klojosi atgimimo reikalai Jeruzalėje, turėtume atsidusti, kad nieko naujo nėra po saule. Dar įdomesnis kitas dalykas. Nesvarbu dėl kokių priežasčių, bet būtent tuo metu pranašų raštuose pastebimas posūkis į apokaliptiką. Dieviški pažadai, užuot laukus jų konkretaus išsipildymo čia ir dabar, darosi vis labiau dvasinio pobūdžio, vis labiau stumiami į neapibrėžtus ateities laikus. Dėliojasi mintis apie eschatologinį gelbėtoją, mesiją, kuris kada nors įgyvendins žemėje tobulą teisumą ir teisingumą. Kartu kyla netikėta teologinė įžvalga, kad tremtis nesibaigė, kad ištrėmimo būsena Izraeliui amžina, vadinasi, ir Dievo pergalės metas dar neatėjęs.

Iš šio taško turbūt ir prašytųsi vertinami posmai, kuriuos Izaijas skiria Dievo pateptajam ir jo misijai. Tai veikiau apokaliptinė figūra nei šiaip charizminis tautos lyderis, reformų pranašas. Aišku, niekas neuždraus perskaityti čia atitinkamą socialinę programą ir religijos kokybę matuoti vargdienių, prislėgtųjų, belaisvių ir kalinių naudai atliktais darbais. Tokia programa nėra bloga, bet jai atsirasti ir gyvuoti nereikia jokio biblinio autoriteto ir apskritai religijos. Šalpos įstaigos, paguodos kabinetai, kalinių socializacija, kad ir kaip visa tai sveikintum, būtų per silpnas tikėjimo argumentas. Šiek tiek per maža, kad pasiteisintų kruvina žmogaus byla su Dievu.

Kas tuomet yra pakankama priežastis minėti Dievo vardą, iš paskutiniųjų kliautis jo teisingumu ir meile? Net jeigu pati Biblija, atrodo, ima ir sugudrauja, duoda teisę Viešpačiui nesilaikyti žodžio, išsisukinėti, keisti nuomonę, užmiršti, kas buvo žadėta. Ana eschatologinė perspektyva, susiformavusi po Babilono tremties, leistų toliau labai paprastai gyventi su Dievo sąvoka kišenėje ir nesukti sau galvos dėl įrodymų, nepurkštauti, kad nepatiri stebuklų ar kad tavo maldos nieko apčiuopiamo neatneša. Dievas ir vaizduotė yra viena, – skaitau amerikiečių poeto žodžius. Jo paties biografijoje yra katalikiško krikšto faktas mirties patale, nors gana miglotas ir kitų ginčijamas. Bet jeigu tiesa, reiškia, kad vaizduotė pasidarbavo? Baimė? Aptemęs protas? Kunigų spaudimas? Viskas įmanoma. Ne tik vieną senolį, bet ir ištisas armijas turbūt galima užhipnotizuoti Dievo pažadais, kurių išsipildymas nėra būtinas. Juk dėl to, kad Izaijo knyga paskelbė aptemusį ir vėluojantį Dievą, Jeruzalės gyventojai nesiliovė jo garbinę.

Širdelė, aptinkanti dangaus aukštybėse gražumą, kažin kaip susitvarko šioje vietoje su įrodymų deficitu. Kas ją remia, kas ateina į pagalbą jos silpnumui, iš anksto nesužinosi. Duonos kąsnis ar alkis, atsidariusios ar užsidariusios kalėjimo durys. Babilono tremtis tapo Izraeliui palaiminimu, panašiai kaip pranašo lūpas palietusi žarija, nors turėjo būti priešingai. Kiek tikėjimo istorijų turėjo neprasidėti arba sužlugti, ne sykį ir ne du atsitrenkusios į Dievo bejėgystę, abejingumą, prieštaravimus. Gal Izaijas bus išmokęs mus jam viską atleisti? Susipainiojus, pametus galvą dėl jo grožybės, kurios nematai iki Kalėdų.

 -tj-

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.