Skolų knygelė f generacijai (17)

Gruodžio 1 d.

1882 m. gimė Levas Karsavinas, Rusijos ir Lietuvos kultūros istorikas, filosofas. Rašė ir lietuvių kalba (m. 1952).

Virginijus Gasiliūnas savo tinklaraštyje cituoja Levo Karsavino 1952-aisiais Abezės lageryje užrašytas mintis: „Žodis „atgaila“ yra netikslus graikiško žodžio „metánoia“ vertimas. Tas žodis tiksliau išverstas reikštų – protausenos pakeitimas. [...] Kadangi atgaila – tai savo kaltės ir atsakomybės įsisąmoninimas, ji įeina į protausenos pakeitimo sąvoką kaip jos dalinė reikšmė. Mūsų laikai reikalauja, kad krikščionybės idėja būtų iš naujo suvokta. Todėl vėl aktuali tapo pirminė Evangelijos žodžio reikšmė: pakeiskite protauseną.

[...] Pakeisti protauseną – tai pirmiausia tiesiogiai perprasminti savo gyvenimo turinį. [...] Tačiau sakyti, kad pakeisti protauseną lengva, reikštų klaidinti. Protausenos pakeitimas – procesas. Tą kelią surasti nesunku – reikia žengti tik vieną žingsnį, bet jis pats – visas gyvenimas.“

Labai patiko. Suveikė labiau už visus katekizmus, religines lektūras, lankytas teologines paskaitas etc. Pamedituosiu šias eilutes, kai priartės metas graužačiai dėl nebeatliekamos velykinės išpažinties.

–

1957 m. gimė teatro ir kino aktorė Nelė Savičenko.

Labai įdomus jos vaidmuo Algimanto Puipos filme „Nuodėmės užkalbėjimas“ (Jurgos Ivanauskaitės kūrinių motyvais, 2007). Psichoterapeutė (Ivanauskaitė „Raganoje ir lietuje“ ją vadina psichoanalitike, tik, man rodos, gariūnmečio Lietuvoje tokia figūra nebuvo įmanoma) Rita taip įsijaučia į pacientės išgyvenimus, kad ir pati ima ieškoti panašių patyrimų. Kada nors norėčiau peržiūrėti tą filmą atsiremdama į viską, ką yra tekę sužinoti apie psichoanalizę. Regis, būtų nemažai šiurkščių klaidų (Rita vos sutiktam „skerdikui Leo“ išplepa kitų pacienčių paslaptis ir pan.). Arba prašyti kokio psichoterapeuto, kad paanalizuotų tą filmą savo patirties ir profesinės etikos kontekste. Nors nieko keisto dėl nepataikymų: tiek rašytoja, tiek režisierius nevengė manipuliuoti plakatiškomis religinių ir psichoterapinių įvaizdžių reikšmėmis; vaizduojant aistras tai netgi savaip pagelbėjo. Vis dėlto, prieš keletą metų žiūrėdama filmą antrą kartą, iš naujo įvertinau ir Ritą, ir Savičenko.

 

Gruodžio 3 d.

1910 m. gimė Vladas Drėma, dailės istorikas, muziejininkas, tapytojas, grafikas (m. 1995).

Ne per seniausiai laidoje „Iš radijo aukso fondo“ buvo kalbama apie Vladą Drėmą. Jo buvusi studentė, menotyrininkė Gražina Martinaitienė pasakojo tokį anekdotinį nutikimą: valgykloje studentai dailiokai susilažino su studentais medikais, kas išvardins daugiau kauliukų. Laimėjo dailiokas – Drėma buvo išmokęs, mat dėstė plastinę anatomiją. Jo įsitikinimu, dailininkai privalą gerai pažinoti žmogaus kūną, o tada jau gali jį ir deformuoti, nuo žinojimo tos deformacijos neatrodys karikatūriškai.

Duktė toje pačioje laidoje pasakojo, kad tėvas buvęs labai tvarkingas, pedantiškas, daug ką rašydavęs ant mažų lapelių. Kad galėtų dirbti, namų ūkio darbai laikėsi ant žmonos pečių. Tačiau dulkių nuo jo rašomojo stalo ji tarsi ir nevalydavo – kad nieko nesujauktų.

Kažkur aš tą jau mačiau, déjà vu. O gal taip būna beveik visuose akademikų namuose.

–

1959 m. mirė arkivyskupas, vertėjas Juozapas Jonas Skvireckas (g. 1873).

1901 m. iš prelato A. Dambrausko-Jakšto Žemaičių kunigų seminarijoje perėmė Šventojo Rašto katedrą ir pradėjo dėstyti Šventojo Rašto įvadą, Senojo ir Naujojo Testamento egzegezę, lotynų kalbą ir katekizmą. Vienas iš reikšmingiausių Skvirecko darbų – Šventojo Rašto vertimas į lietuvių kalbą. 1911–1937 m. Kaune šešiais tomais išleistas visas iš lotynų kalbos į lietuvių arkivyskupo išverstas Šventasis Raštas. Atliko titanišką darbą, išvertė Vulgatą. „Tuštybių tuštybė“ iš Ekleziasto – vertėjo inkliuzas kalboje (nors reikšmė ne visai tiksli; Antanas Rubšys vertė „rūkų rūkas“).

1944 m. buvo priverstas išvykti į Vakarus. 1945 m. įsikūrė Šv. Vincento seserų vienuolyne Camse (Austrija); čia 1959 m. gruodžio 3 d. ir mirė. 1998 m. arkivyskupo Skvirecko palaikai buvo perlaidoti Kauno arkikatedroje.

–

2002 m. mirė Kazys Grigas, tautosakininkas paremiologas, folkloristikos istorikas (g. 1924).

Iš knygos „Patarlių paralelės“ vaikystėje mokiausi patarlių. Stebėjausi, kokių keistų, įmantrių esama. Ten jos lyginamos su tokiomis pačiomis ar bent panašiomis kitų kalbų patarlėmis. Atvėrė suvokimą, kad kalba yra gyvas, keliaujantis organizmas, jos nesustabdo „svetimi“ pavidalai. Mamos bibliotekoje tą knygą radau: imu galvoti, kad tuo metu joje buvo beveik viskas, kas svarbiausio išleista. Manojoje dabar – tik nedaug kas.

 

Gruodžio 6 d.

1864 m. mirė istorikas, rašytojas ir švietėjas Simonas Daukantas (g. 1793).

Po rezonansinio Kęstučio Urbos straipsnio „Literatūroje ir mene“ (X.17) ėmiau mąstyti, ar buvo kas „kankinančio“ pradinėje. Ne, tik atsimenu, kaip pas mūsiškę mokytoją atėjo pasiguosti jos kolegė iš paralelinės klasės: mums girdint, ėmė pasakoti, kaip bandžiusi aptarti Daukanto ištrauką apie girias, košmaras, vaikai vos išslebizuoja, kas per kvailystė esanti toji tautinė mokykla. Užtat kai atėjo mums metas tą ištrauką skaityti, mūsiškė buvo itin kruopščiai tam pasiruošusi: visus senovinius žodžius prieš skaitymą nagrinėjom ilgai ir nuodugniai. Man visai patiko Daukantas: aštuntoje klasėje, nors to visai nereikėjo, perskaičiau „Būdo“ ir kitų darbų ištraukas iš kažkokios chrestomatijos savo noru. Ypač patiko toji vieta, kai prieš Žalgirio mūšį diplomatinė tarnyba apsikeičia pranešimais. Studijų metais jau nepaliko gilesnio įspūdžio, išskyrus tą faktą, kad atkulniavo į universitetą pėsčias iš Žemaitijos.

 

Gruodžio 8 d.

1895 m. gimė pedagogė, poetė, rašytoja Bronė Buivydaitė (m. 1984).

Prisiminiau knygą vaikams „Auksinis batelis“: nežmoniškas skurdas, berniūkštį augina vieniša motina, nuolat sprendžiamos moralinės, išgyvenimo problemos (jos išvien susipynusios). Tas vaikas į svečius atėjusiems draugužiams išdalina pinigus iš mamos slėptuvės. Ar perka už juos kažkokį laivelį, nelabai ir pamenu. Namo grįžta mama – tragedija, nėra pinigų. Vaikystėje tas skaitymas buvo naudingas tuo, kad gan adekvačiai supažindino su realia valstietiška buitimi; natūralistiniai Buivydaitės aprašai, net jeigu ir perdėti, kėlė gailestį ir socialinį siaubą.

–

1976 m. gimė rašytoja, dramaturgė Laura Sintija Černiauskaitė.

Pavėlavau į skaitymus Rašytojų klube, apie kuriuos buvau girdėjusi tik tiek, kad Renata Šerelytė ir Laura Sintija Černiauskaitė skaitys naujų kūrinių ištraukas. Atėjau, kai jau skaitė Sintija, renginys ėjo į pabaigą. Buvau įsitikinusi, kad ji skaito savo tekstą, bet paskui bičiulė man paaiškino, kad… Renatos Šerelytės. Nebūčiau net įtarusi, nes abi rašytojos mano sąmonėje labai skirtingos – tiek literatūriniu stiliumi, tiek asmenybėmis.

 

Gruodžio 14 d.

1923 m. gimė rašytojas Antanas Jonynas (m. 1976).

Vėl referuoju Gasiliūno tinklaraštį: buvo sumanęs konkursą, kas rekonstruos bendro Kosto Kubilinsko ir Antano Jonyno eilėraščio „Apie poetą ir jo kabinetą“ (iš knygos „Pernykštis sniegas“, 1957) strofos pabaigą: Gyveno pasaulyje / Geras poetas. / Pražudė poetą / Gražus kabinetas. Toliau tame tekste kalbama apie tai, kaip talentingasai, pripratęs prie miesčioniškų buities patogumų, nieko gero nebeparašo, vien visus kritikuoja ir leidžia jaunystės raštus. Visai geras eilėraštis, toks teisingas. Įrašytinas į atmintinę jaunajam kritikui ir pagyvenusiam poetui.

-gk-