Religinė revoliucija
Nes šitaip kalbėjo Viešpats DIEVAS: „Štai! Aš pats rūpinsiuosi savo avimis ir jų ieškosiu. Kaip piemuo rūpinasi savo kaimene, kai jo kaimenės avys yra išblaškytos, taip ir aš rūpinsiuosi savo avimis. Išgelbėsiu jas iš visų vietų, kur jos debesų ir tamsybės dieną buvo išblaškytos. Aš pats ganysiu savo kaimenę, aš pats jas ilsinsiu, – tai Viešpaties DIEVO žodis. Suieškosiu paklydusias, žūstančias grąžinsiu, aptvarstysiu sužeistas ir pastiprinsiu silpnas, bet riebias ir stiprias sunaikinsiu. Ganysiu jas teisingumu!“
O jums, mano kaimene, kalbėjo Viešpats DIEVAS: „Spręsiu bylą tarp avies ir avies, tarp avinų ir ožių.“
Ez 34, 11–12. 15–17
Karalystės sunaikintos, gyventojai išblaškyti, kiti ištremti… Tai aplinkybės, kuriomis pranašas skelbia šią ištarmę „Izraelio ganytojams“. Gerai žinomas faktas, kad senovės Artimuosiuose Rytuose ganytojo metafora buvo visuotinai vartojama kalbant apie karalius ir dievus dar nuo šumerų-akadų laikų, kai visa ta civilizacija žengė pirmuosius žingsnius. Dievai – absoliutūs monarchai, karaliai – jų paskirti vietininkai žmonių kaimenei ganyti… Metafora labai vykusi, turint omenyje, kad kaimenės gerovė iš principo reikalinga ne pačiai kaimenei, o jos savininkui: jis ja minta ir kuria savo paties gerovę. Ne kitaip elgėsi ir tie „Izraelio ganytojai“, kuriuos pranašas kaltina savanaudiškumu, esą jie save pačius ganė. Žinoma, tai paradoksas, nes jei būtų rūpinęsi savo gerove, būtų pasistengę geriau ganyti, o ne lupti, kaip sakoma, devintą kailį ar palikę likimo valiai, kad išsiblaškytų į visas šalis… Nelabai suprantamas ir kaltinimas, kad ganytojų nebuvo, ir avys išsiblaškė, turint omenyje tai, kad jų nebuvo dėl to, kad karalystės buvo sunaikintos, o karaliai ištremti. Kur ir ką jie galėjo ganyti? Ir kodėl daugiskaita? Juk paprastai valdo vienas karalius. Atsakymas, matyt, tas, kad Ezekielis, kaip ir nemažai kitų Šventojo Rašto autorių, ypač vadinamasis deuteronominis istorikas, kuriam priskirta Izraelio žlugimo istorinė epopėja, į kurią įeina Samuelio ir Karalių knygos, juodu ant balto rašė, kokiu būdu karaliai buvo pagrindinė Izraelio (ir Judo) žlugimo priežastis. Pasiskolinus metaforą iš vieno biblisto – karaliaus institucijos steigimas šiems autoriams buvo Izraelio „prigimtinė nuodėmė“. Nors jau skaitant Teisėjų knygą – apie laikotarpį „iki karalių“ – vaizdas nežadina didesnio optimizmo. Ir teisėjams, vadovavusiems izraelitams, ir po jų karaliams būdingas tas pats negebėjimas „ganyti“… Nors gal tiksliau būtų – negebėjimas užsispyrėlių „ožių“ (Biblijoje vadinamų kietasprandžiais) paversti lengvai ganoma avių banda. Ir tai gali būti apmaudu nebent ganytojams, kuriems iš rankų slysta didelė nauda. Biblinė pamoka – ir teisėjų, ir karalių kelias buvo ne tas kelias, kuris būtų vedęs į išganymą, klestėjimą. Todėl Pakartoto Įstatymo knygoje duotas Įstatymas, prieš kurį visi turi būti lygūs – ir karaliai, ir teisėjai, ir eiliniai piliečiai. Tiesa, vargu ar to įstatymo koks nors karalius kada nors laikėsi. Čia svarbiau kitas dalykas – pranašas Ezekielis skelbia revoliuciją: nuo šiol, jis teigia, tik Dievas bus karalius. Izraelis jo knygoje – jau seniai nebe istorinis Izraelis, o utopija, kaip ir Šventykla, kurios matmenys vėliau bus jam apreikšti, su upe, srūvančia iš jos lyg iš naujojo Edeno. Į tą kitą Izraelį Dievas surinks savo išblaškytas avis, jas stiprins ir gydys. Tai turėjo būti bendruomenė, „tauta“, kurios Dievo karalystė yra tiesiog Žemė, kad ir kokia nostalgija kankintų dėl prarasto protėvių (įsivaizduojamų – visiems naujiesiems izraelitams, surinktiems iš visur) žemės lopinėlio, karalių ir valstybių. Revoliucija, steigianti kokybiškai naują religinę bendriją (galinčią egzistuoti be karalių, be valstybės ir be šventyklos) Artimuosiuose Rytuose, kur kelis tūkstančius metų valstybės buvo tos religinės bendruomenės, valdomos (ganomos) dievų vietininkų – karalių (ganytojų). Ši revoliucija pakeis pasaulį, nugramzdindama į ilgą užmarštį šumerus, akadus ir babiloniečius. Ezekielio vizija realizuosis po kelių šimtmečių naujuosiuose izraeliuose – judaizme ir krikščionybėje. Kiekviename savaip, bet realizuosis.
-akp-
