Orkestrai
Grandiozinis vaikų orkestras
Su vizitu iš Pragaro –
Tiesiai iš Septintojo rato į
Smulkiablauzdį bažnytkaimį –
Aukštaūgės neogotikinės bažnyčios pašonėje,
Akordeonais griežė argentinietišką
Astoro Piazzollos milongą.
Angelų ir žmonių susižavėjimas
Buvo toks didelis –
Visi klausėsi tylėdami,
Netekę amo ir proto.
Paskui kolosalus raguotų vaikų orkestras
Iš giluminių Hado sluoksnių
Visų ausis užkapojo
Chačaturiano šokio su kardais
Staccato peiliais.
Visi žiopliai neteko rankų, kojų, galvų.
Aplodismentų grūdus
Barstė tik grifonai ir varnos,
Nes po Pragaro vaikų
Akordeonų orkestro debiuto
Lavonų ir maitos
Nors vežimais vežk –
Krauk į krematoriumų skrandžius,
Mesk į kapaviečių pilvaduobes,
Kišk į katakombų gerkles.
Taip skystablauzdžiame bažnytkaimyje
Paskelbta
Trečiojo pasaulinio tvano Apokalipsė…
Tuo tarpu vaikų miniatiūrinis tercetas –
Su vizitu iš Edeno,
Tiesiai iš eterinės tryliktosios sferos
Nusileidęs iš paties stratosferinės
Ozono grietinėlės graimo –
Į nuo triukšmo dvokiantį
Germaniškąjį megapolį,
Smuikais, altais ir violončelėmis
Giedojo Wolfgango Amadeaus Mozarto Requiem,
Žarstė garsų perlus į
Dešrelėmis ir alumi
Kvepiančias metro kloakas ir
Viešnamių prieigas.
Valkataujančios bohemos kostiumais
Vilkintys serafimas, cherubinas ir sostas
Styginių garsų eteriniais aliejais
Trynė tarpuvartes, parduotuvių pasienius,
Požemines perėjas, kavinių terasas –
Šlakstė klasikinės amžinybės eliksyrą ir somą
Visur – kur tik pakliūva.
Tai buvo dangiškai dosnus
Karališkasis žaidimas,
Nelaukiant padėkos ir aplodismentų
Nei iš žmonių, kačių, šunų,
Nei iš grifonų ir varnų.
Sausus medžių stiebus išbėrė
Pabudę miegantys pumpurai.
Nuo leisgyvių ir atgijusių lelijų
Negyvi krito
Lapgraužiniai lelijiniai straubliukai.
Invalidų vežimėliuose įkalintiems luošiams
Ataugo amputuotos kojos, rankos.
Beširdžiams krūtinės ląstoje ėmė tvinkčioti
Užsimezgę širdžių gemalai.
Taip kietasprandžiame germaniškame megapolyje
Paskelbta
Trečiojo pasaulinio aukso amžiaus pradžia…
2014.V.30–VI.2
Anykščiai–Naujieji Elmininkai
Dvidešimt pirmasis
Dvidešimt pirmas amžius.
Ne dvidešimtas.
Juo labiau ne devynioliktas.
Į nieką nepanašus.
Dar tik žengiantis pirmus nedrąsius žingsnelius
Link Jupiterio Europos ir Saturno Titano,
Kažkur Saulės sistemoje ieškant
Dar gyvų pirmuonių ir infuzorijų.
Nuo pat pradžių
Technogeninės civilizacijos įkaitas,
Nuo komforto išlepęs europinis rubuilis,
Pienburnis, bet jau
Su gangrenuojančia gangsterio siela.
Į praeitį spokso paprastai ir iš aukšto,
Papūtęs storus žandukus,
Lūpytėmis kietai suspaudęs žinduką,
Primerkęs mažas traiškanotas akytes,
Į dvidešimtąjį tėvą žvelgia
Kaip į pasaulinę šiltų ir šaltų karų skerdyklą,
Tapusią tramplinu šuoliams į Mėnulį ir Marsą.
Jokios nostalgijos seneliui devynioliktam,
Sugadintam kaprizingų romantikų,
Subjaurotam Napoleono ir pedantės Viktorijos.
Aštuonioliktojo proanūkis
Kartais žavisi prosenelio silpnybėmis –
Begėdiška rokoko prabanga,
Liudvikų epochos šukuosenomis ir
Ištobulinta giljotinos mechanika.
Jo užuojautos verti
Septynioliktasis prosenelis ir
Šešioliktasis proprosenelis,
Nes kaip niekada stipriai sirgo
Absoliutinės monarchijos priepuoliais –
Išdeginti karalių Saulių ugnim,
Persigandę nuo barokinio maro ir
Osmanų imperijos antpuolių.
Apie renesansinius, gotikinius, romaninius,
Karolingų Merovingų protėvius
Jis mažai ką tesupranta -
Visi atrodo išgverę ir pamišę
Dėl bažnyčių, vienuolynų ir katedrų.
Iki gyvo kaulo ir smegenų
Įbauginti inkvizicijos skerdynių.
Pasipuošę kunigaikščių savivale ir
Viduramžių epidemijų šleifais.
Laikai iki ir po Kristaus
Jo galvelėje plūduriuoja miglose,
Šimtąsyk pakartotose „pro“ pelkėse.
Prieš akeles šmėkščioja agorų pakampėse
Susigūžę pulkeliai filosofuojančių graikų,
Prašmatniausios termų ir panteonų baidyklės,
Imperatorių ir triumfų veisyklos,
Po marmurine oda paslėpta betoninė Roma,
Purpuro veliumais apgaubtos koliziejų žudyklos.
Dvidešimt pirmasis amžius.
Kaip ir visi dvylikamečiai vaikigaliai,
Menkai ką tenutuokia apie savo
Šumeriškas, akadiškas ir egiptietiškas šaknis.
Švepluodamas vos ištaria faraonų vardus.
Prunkšdamas čiupinėja dantiraščius.
Žiovauja tarp Babilono griuvėsių.
Prie Ištarės vartų užsisvajoja apie kibernetinius žaidimus.
Žingsniuodamas Mesopotamijos šilko keliu,
Su polėkiu ir fantazija
Mąsto apie keliones į Marsą…
Dvidešimt pirmasis vaikis po Kristaus.
Kasdien ir kasnakt
Plačiai praveria vaiko akis,
Žvalgosi į dangų ir žemę,
Išklauso ištempęs silikono ausis,
Perskaito išpūtęs akiniuotus vyzdžius
Tuzino tėvelių ir protėvių
Dvidešimt pirmajam palikuoniui išgalvotas
Apokaliptines legendas ir pasakas,
Kasdieną svajodamas apie Veneros pragare
Elektroninėmis akimis regėtus skorpionus,
Kurie dar nespėjo įgelti,
Apie Marso dykumose ir krateriuose nutįsusius
Geležinkelio bėgius, stotis, vagonus,
Kuriais nei važiuota, nei sustota, nei laukta,
Susimąstydamas apie Jupiterio Europos vandenynų
Bedugnėse knibždančias klumpeles ir infuzorijas,
Kurių nei kas matė, nei čiupinėjo mikroskopų pincetais,
Galvodamas apie Saturno Titano geizerius ir
Ledinio karščio versmes,
Kur kartais gal išsimaudytų
Saulės vėjų nusvilinti kosminiai kiborgai…
Kadaise užgimę, triumfavę, numirę
Visi amžiai,
Visi tie šimtmečiai,
Nugyvenę skirtingus gyvenimus,
Žvelgia iš dausų, begalės daiktų, knygų,
Žmonių akių obuoliais –
Į dvidešimt pirmąjį palikuonį –
Kaip į daug žadantį ir nenuspėjamą vaiką,
Kuris nežinia –
Kur, kada, ką ir kaip iškrės,
Sudaužys ar išsaugos
Beprotiškai gigantišką protėvių palikimą,
Baimindamiesi –
Ar kolosalus praeities aruodas
Nebus sušertas kiaulėms,
Paliktas tam vienturčiam sūnui, anūkėliui ir provaikiui –
Tam vieninteliam ir nepakartojamam šimtmetukui,
Nežinant, kaip ir kuo tapsiančiam,
Ką užkariausiančiam, kam pralaimėsiančiam,
Tik žinant tiksliai ir aiškiai –
Jo gyvenimas,
Kaip ir visų ankstesniųjų,
Tęsis nei daugiau, nei mažiau -
Tik apvalainus šimtą metelių…
Žiūrėkit,
Kaip kasdieną valandomis, minutėmis, sekundėmis
Dvidešimt pirmosios epochos vaikigaliui
Jau kalasi raguoti sparneliai…
