Ko tyli rimti kritikai
Numirė Romualdas Granauskas. LRT pagerbė rašytoją Agnės Marcinkevičiūtės filmu (jis atrodo viso labo atsitiktinė medžiaga; tačiau gana reta, lituanistei įdomi) ir, žinoma, kankino žiūrovus televiziniu Kazimiero Musnicko „Gyvenimu po klevu“ (o galėjo kankinti bent jau Gyčio Lukšo „Duburiu“). Feisbuką užplūdo pagraudenimai, kad ėmė ir nuvirto paskutinis ąžuolas, jungęs kalbą su žeme ir t. t. Kaip įprasta, ėmiau galvoti apie savo netiesioginį ir netikrovišką santykį su rašytoju. Per stojamąjį į universitetą rašiau vieno Granausko apsakymo interpretaciją. Gavau devynetą, nes nesupratau (o gal tyčia neišaiškinau kaip savaime suprantamybės) užuominos apie partizanus Ezopo kalba. Tačiau, šiaip ar taip, to teksto dėka pravėriau filologyno duris. Taigi, ne visų sąmonėje Granauskas yra paskutinis agrarinis rašytojas; kai kuriems jis netgi labiau susijęs su universitetu, o ne su žeme.
Kažkada jau esu rašiusi, kad organizmo senėjimas pajuntamas elementarioje situacijoje: neįmanoma atrodo per dieną pažiūrėti du filmus. Žinia, mintimis tada grįžti į prisiminimus, kaip kadaise per dieną galėjai žiūrėti po keturis penkis „Kino pavasario“ filmus dvi savaites be perstojo. Tačiau nebegali sau leisti slankioti po kino teatrus, tad įvertini namų kiną: LRT „Kultūros“ kanalas parodo ne tokio jau blogo ir ne tiek jau mažai. Dokumentiniai Roberto Verbos filmai, dokumentinis ciklas „Paryžiaus mokyklos dailininkai iš Baltarusijos“ (puikus dėl Marco Chagallo, Chaimo Soutine’o, Schragos Zarfino), Almanto Grikevičiaus „Ave, vita“. Kokia graži man šiame filme Eugenija Bajorytė – gražiausia moteris lietuvių kine. Emancipuoto, feliniško grožio. Nerūkyk, sako jos nėštumą prižiūrintis gydytojas, išmok megzti, Veronika; pakeisk avalynę, galvok apie muziką, klausykis Bacho, Chopino, Mozarto. O ji atsako: mano toks darbas – kiekvieną dieną reikia kovoti su mintimis (rūkymas padeda su jomis kovoti). Kažkada Laima Kreivytė yra teigusi (regis, „Kino“ žurnale), kad moterų vaidmenys sovietiniame lietuvių kine dažniausiai infantilūs. Ne infantilūs, yra netgi labai modernių.
Nustebino ir komerciniai kanalai: LNK rodė „Egzorcizmą“ (rež. Mikael Håfström, JAV, 2011), kurį seniai norėjau pamatyti, nes savaip traukia religinis kinas. Labai holivudinis ir su tikrai banaliu moters vaidmeniu (štai ką vadinu infantilumu); kadaise Vytautas Ališauskas, feisbuke komentuodamas senąjį klasikinį „Egzorcistą“, paminėjo, kad jo realizmas primenąs Žemaitės „Marčią“. Panašiai turbūt ir čia – nei baisu, nei juokinga; tačiau įdomu, ir pabaiga ne pati kvailiausia: agnostikas nemeta kunigystės, išlaiko dalykinę draugystę su egzorciste tapusia moterimi. INIT parodė „Laiškus Sofijai“ (rež. Robert Mullan, 2014) – bent jau ši Čiurlionio biografijos interpretacija daug malonesnė už mizoginišką Arvydo Juozaičio bandymą pripaišyti Sofijai neištikimybę (kuri ir šiaip nebūtų smerktina, jei tik būtų logiška: atrodo, nėščios arba iškart po gimdymo moterys tik ir veržiasi svetimauti) ir kaltę dėl vyro mirties. Žemo tembro Sofija (akt. Marija Korenkaitė) – išdidi, savarankiška, emancipuota: atkreipk dėmesį, Laima. Nors pats filmas mano sąmonėje įsirašė su kategorija „moksleiviams“ – kaip ir „Vienui vieni“, „Dievų miškas“, „Tadas Blinda“, „Knygnešys“ ir panaši pastarojo dešimtmečio kino produkcija.
Seku Beatos Tiškevič-Hasanovos vaidmenis radijuje ir televizijoje – slapta žaviuosi jos infantiliu artistiškumu. Gal dar ir kažkokiu slaptu, jai pačiai nežinomu androginiškumu. „Mėnulio fazės“ blevyzgos tinka sekmadienio vakarui, bet tiktų dar labiau, jeigu laidos autoriai ir vedėjai būtų apšviesti, kas yra seksizmas, ir jo būtų metodiškai vengiama. Iškart po jos įsijungiu radiją – vėl tos didelės mažos mergaitės balsas kartu su Richardu Jonaičiu. M-1 stiliaus plepesiai; jiedu tikrai išmano popkultūrą, tačiau kalbos sraute neatskiria grafomanijos ir pretenzingumo. Iš tokių laidų nesužinai nieko, ko ir taip nežinotum; dirbtinės Marijono Mikutavičiaus pozos čia interpretuojamos kaip nuoširdumas. Apskritai „Paraštės“ man įdomios (nesmerkiu popveikėjų pozų; priešingai, su malonumu jas tyrinėju), tačiau ne jų pečiams išlaikyti Justo Rožėno ir Mindaugo Nastaravičiaus kurtos „Nežinau“ kokybę. Be to, įvaizdį gadina fotografijų projektas „Mes. Moterys“ (pavadinimas dar ir vogtas iš Giedrės Čiužaitės radijo laidos) – populizmas, kurio nevertinu dėl abejotinų formuluočių ir naivios, netgi kvailos, nemeniškos kūno apnuoginimo kaip dvasinio atsivėrimo idėjos. Beje, neseniai „Kultūra“ rodė Mariaus Ivaškevičiaus filmą „Tėve mūsų“ – jame Hasanovos vaidmuo, nors ir mažareikšmis, bent jau turi šiokią tokią išliekamąją vertę. Juokinga, bet televizija liguistai myli savo personažus – turbūt gyvenime nebūtume pamatę Ivaškevičiaus filmo, jeigu ne žvaigždės vaidmuo jame.
„Šventadienio mintys“, bene konservatyviausia LRT laida, rodė pokalbį apie žurnalą „Artuma“ (neskaitau dėl drungnumo). Net žagtelėjau, nes pokalbyje atvirai buvo svarstoma, „kaip prisižvejoti skaitytojų“; vartojami gan vulgarūs vadybininkų terminai. Prajuokino, kad „Bernardinus“ ir jų žurnalą „Kelionė“ pokalbininkai pavadino pernelyg intelektualiais skaitiniais; užtat „Artuma“, pasak jų, koncentruojasi į šeimą. Išvada, kurią privalo pasidaryti žiūrovas: šeima nėra intelektuali. Gal ties šia problema Bažnyčiai ir reikėtų padirbėti, užuot žaidus žvejybinę rinkodarą? Užtat kai sekmadienį per radiją pamokslininkas iš Arkikatedros ėmė atpasakoti Krzysztofo Kieślowskio „Dekalogo“ siužetą – nepatikėjau savo ausimis. Jau senokai toje šventovėje būta kokių nors gravitacijų į kultūros intertekstus.
Smagu buvo, kai paskelbė Nobelio literatūros premijos laureatą. Kultūriniame feisbuke mažai kas apie jį ką nors aiškaus žinojo, nors į lietuvių kalbą išversti keturi Patricko Modiano romanai: „Tamsių krautuvių gatvę“, pasirodo, skaičiau paauglystėje, kai buvo ką tik išleista. Laimei, dailininkė Violeta Juškutė suskubo nupirkti nepabrangintus „Horizontus“ (į „Baltų lankų“ knygynėlį tą valandą bėgo daug kas, pirko po kelis egzempliorius), kuriuos dabar ir studijuoju. Nieko, įspūdinga, o ir tema artima – apie išskydusią tapatybę. Cituoju: „Tiesiog esama žmonių, kurių jūs nesirenkate į draugiją, ničnieko iš jų neprašote ir net susitikdami jų nepastebite, bet kaip tik šitie žmonės, ir jums visiškai nesuprantama kodėl, stengiasi sudrumsti jūsų laimę“ (iš prancūzų kalbos vertė Vilius Litvinavičius). Iš Violetos Juškutės dar ir gavau dovanų – Aleksandros Jacovskytės „Vilniaus veidus“. Koks gražus, prašmatnus albumas: tai neabejotinai dailininkų Vilnius, unikalus fotografijos nepretenzingumu ir subtiliu portreto vardikliu (bene analogija literatūroje būtų Nijolės Miliauskaitės atvejis).
Ir jau ypač pradžiugino ciklas „Iš radijo aukso fondo“ per „Klasiką“: puikios archyvinės laidos apie Vincą Mickevičių-Krėvę, Vladą Drėmą. Alfonsas Andriuškevičius „Radijo paskaitose“ – apie keturias meno kūrinio suvokimo klaidas, kurios esančios tokios: įsivaizduoti, kad kūrinys turi kažkokią galutinę reikšmę, įklimpti kūrinio medžiagoje, nesiskaityti su kūrinio kalba, suabsoliutinti formos reikšmę. Klasikinė paskaita, transliuoti ją ir transliuoti iš Kultūros ministerijos radijo taško. Mėnesio komplimentai ir Vaidui Jauniškiui: jo radijo komentarai „Kultūros savaitėje“ – iš tų etaloninės kritikos pavyzdžių (nors gal jam pačiam ir nepatiktų tas epitetas), kai kritikas pranoksta… rašytoją savyje. Įtaigi tų tekstų jėga verčia suabejoti, ar kritikai mūsų kultūroje tikrai kliūva tik gretutinis (vadinasi, automatiškai – tarnaitės) vaidmuo. Galų gale, abejočiau taip pat, ar nors vienas meninis tekstas sulaukia tiek „patikimų“ feisbuke (nors čia ir neesminis, tačiau vis dėlto – galios liudijimas). Bet ne, užuot pasidžiaugę, humanitarai pakampėse vis vien rauda, kokia prasta esanti kritikos padėtis ir kad jos apskritai nesą. Kai „Literatūroje ir mene“ pasirodo drąsios Virginijos Cibarauskės knygų recenzijos, internetiniai komentarai būna maždaug tokie: „Kas ji per viena? Ko tyli rimti kritikai? Kodėl nereaguoja į drabstymąsi purvais?“ Seksistinius skaityti mažų mažiausiai šlykštu. Tačiau atsiveria galimybė pabaksnoti į juos pirštu, kai rašytojų vyrija garsiai skelbiasi esanti feminizmo paliesta, persiauklėjusi, liberali ir pavyzdingai tolerantiška.
Gal kritikai tyli, nes trokšta, kad kas nors juos laikytų rimtais. Bijo purvų, dar prilįs į panages. Autobuse nugirdau dviejų paauglių (iš pažiūros aštuntokių) pašnekesį. Nors nekenčiu klausytis svetimų pokalbių, sunku buvo susikaupti skaityti knygą. Aptarinėjo mokytoją, kuris, jų emocionaliu įsitikinimu, esąs pedofilas. Požymiai: 1) fotografija kaip hobis; 2) neva mįslingai ištarta frazė: „Aš nesu pasyvus stebėtojas, mėgstu pats visur dalyvauti.“ Dar pasakojosi apie anglų kalbos pamoką, kad penkias minutes reikėjo diskutuoti tema „Karjera ar šeima?“ Aštuntokams, primenu. Nors gal jos vyresnės, lengva apsirikti akceleracijos mainų programose. Kita vertus, gal ir sveikintinas toks ankstyvas ruošimas gyvenimui kapitalistinėje visuomenėje. Pagalvojau, nelabai kuo kultūrininkų vertinimai nuo anų paauglių tam tikra prasme ir skiriasi. Tik rimti kritikai, žinoma, dažniau tyli.
Prie tos pačios „pedofilijos“ temos: LRT pirmąkart parodė Agnės Marcinkevičiūtės filmą „Vardas tamsoje“. Buvau skaičiusi griežtą Jūratės Visockaitės recenziją „Literatūroje ir mene“ (2013.X.18), barančią už violetines asociacijas, o Marcinkevičiūte domiuosi kaip fenomenu iš feministinių interesų lauko (daugiavaikė mama, itin produktyvi režisierė). Nors ne itin mėgstu jos dokumentinius darbus, „Vardas tamsoje“ nepasirodė visai blogas (visai geras irgi ne). Tokia baisiai pažodinė ekranizacija su tiksliomis Renatos Šerelytės citatomis. Ir nors man nebūdinga po filmo susidomėti literatūros kūriniu, puoliau kuisti lentynas, ieškodama knygos, kurią pirkau lygiai prieš dešimt metų, kai ją ir išleido; greičiausiai knygų mugėje. Skaityti neturėjau kada, tad atidėjau geresniems laikams. Šit ir atėjo tie „geresni laikai“. Keistas įprotis – įsigyti knygą, bet ne vartojimui. Matyt, nusižiūrėtas iš kurso draugės, kuri stropiai kolekcionavo „Baltų lankų“ lietuvių klasikų seriją, motyvuodama save tuo, kad gal kada nors teks dirbti mokykloje. Šiandien dirba, rodos, reklamoje. Jokia mokykla jos gyvenime net nekvepia; taip pat ir mano.
Tačiau grįžkime prie filmo ir Šerelytės romano; knyga netikėtai pasirodė esanti baisiai smagi. Panaši į „Ledynmečio žvaigždes“, tik juokingesnė; tarsi ją būtų rašęs koks Herkus Kunčius (anksčiau neįvertinau Šerelytės humoro). Anotaciją viršelyje, matyt, reikėtų laikyti Jurgos Ivanauskaitės „Placebo“ anotacijos parodija (2004-aisiais ji man neatrodė skoninga, tačiau dabar atrodo kitaip – kaip tyčinė reklamos stilistika). Romane „Vardas tamsoje“ vaizduojama nemažai komiškų epizodų iš policijos nuovados; tačiau, galimas daiktas, tokie spalvingi personažai kartais aplanko bet kurią viešą kontorą, taip pat ir Šatėnų redakciją. Neįtikėtina, bet romanas (pravardžiuotas euroromanu, tik ar nepasenusi dar toji sąvoka?) tiksliai ironizuoja mus visus, tebeklampojančius iš sovietmečio. Vadinamoji pedofilija (jeigu ten tikrai ji), nors ir laikytina siužeto branduoliu, neišryškinta taip vulgariai kaip ekranizacijoje. Šerelytė yra aukšto lygio stilistė, prozos poetė; net detektyvą ji sugeba parašyti išlaikydama meniškumo kriterijus.
O filmas galėjo būti apie meilę.
