Dekonstrukcija

Šiame rašto darbe naujai perskaitysime ir įrodysime, koks semantiškai talpus ir įvairiai interpretuotinas yra visiems puikiai pažįstamas, klasikinis lietuvių liaudies ketureilis „Mano batai buvo du“. Negana to, išskaitysime daug iš pirmo žvilgsnio užslėptos, bet nesunkiai „rekonstruojamos“ informacijos.

Pradžioje pacituosime šaltinį:

Iš pirmųjų dviejų eilučių sužinome, kad lyrinis subjektas turėjo apavą (apie išnykusį artefaktą byloja veiksmažodžio būtojo laiko forma „buvo“), taip pat susipažįstame su kitu šio ketureilio veikėju – laukiniu šunimi dingo. Tai, kad šiame tekste yra vartojama sena Australijoje gyvenančio keturkojo žinduolio įvardijimo forma (dabar yra dingas, bet dar 7-ajame dešimtmetyje šis gyvūnas vadintas „dingo“¹), įrodo, kad šitas ketureilis, kaip ir dera tautosakai, yra labai archajiškas.

Taigi kur prapuolė / pasimetė lyrinio subjekto batai? Galime kelti hipotezę ir implicitiškai daryti išvadą, kad juos sušlamštė tas laukinis šuo dingo, nes lyrinis subjektas šio keturkojo neberanda. Ir tai savaime suprantama, nes šuo dingo, iškrėtęs šunybę, pasislėpė (o tai, beje, įrodo, kad šunys yra protingi gyvūnai per se², netgi ir tuo atveju, jeigu ėda batą – juk jie: a) malšina alkį, b) supranta, kad daro blogą darbą, c) ėda ne savo batą; na, bet šios digresijos dėl vietos stokos šiame darbe mes nenagrinėsime). Apie avalynės ir šuns dingo išnykimą iš ketureilio erdvėlaikio byloja ir tokia iš pirmo žvilgsnio smulki, bet iš tikrųjų apgalvota detalė kaip antrojoje eilutėje padėtas minuso ženklas (plg. pasakymą „eiti į minusą“, t. y. patirti nuostolių). Žinoma, čia galime ir nerimtai pajuokauti, kad šuo juk yra geriausias žmogaus draugas, o draugai kartais gi iškrečia kvailysčių.

Taigi kodėl lyrinis subjektas niekur negali eiti ir „[...] apskritai [...]“³ kokios giminės, t. y. kokios lyties, jis yra? Čia būtina atkreipti dėmesį, kad apavo įvardijimo forma pirmojoje ir trečiojoje eilutėse skiriasi neatsitiktinai: leksemos „batai“ ir „batelis“ žymi visiškai skirtingus objektus. Kodėl lyrinis subjektas negali eiti su bateliu? Ogi greičiausiai todėl, kad šis batelis yra moteriškas. „Be jokios abejonės“⁴, tokia mažybine žodžio forma vadinami ir sportiniai bateliai, tačiau hipotezę apie pastaruosius galime atmesti, nes su sportiniais bateliais – logiška – mūsų veikėjas „niekur negalėtų bėgti“!⁵

Taigi išsiaiškinome, kad mūsų klasikinio ketureilio herojus yra vyriškosios lyties ir kad su moterišku bateliu jam eiti gėda arba nepatogu. Pirmu atveju iš to galime daryti išvadą, kad mūsų veikėjai negyvena negyvenamoje saloje, kad netoliese yra ir daugiau žmonių. Antra vertus, neatmestina ir tokia tikimybė, kad lyrinis subjektas apskritai yra visiškai nuogas, tiktai „su vienu bateliu“ (plg. pasakymą „išėjo į miestą su vienomis glaudėmis“). O kodėl jis nuogas? Ir kodėl tik su vienu moterišku bateliu? Ar tai nereiškia, kad tas pirmosiose eilutėse pasislėpęs šuo dingo sušlamštė ne tik subjekto batus, bet ir drabužius? O to padaryti šis australiškos kilmės keturkojis („[b]e jokios abejonės“⁶, pabėgęs iš zoologijos sodo, nes niekaip kitaip į lietuvių folkloro chronotopą jis nebūtų galėjęs patekti; pabėgimo ir numanomo bastymosi faktą suponuoja ir peralkimo, kai ėdama viskas iš eilės, motyvas), jei eilėraštuko veikėjas nebūtų jų nusivilkęs. O kodėl jis buvo nusirengęs? Deginosi? Miegojo? Ir kodėl liko vienas su moterišku bateliu? Kur jo savininkė? Ar tik laukinis šuo dingo nebus ir jos sušlamštęs su visais drabužiais ir vienu bateliu? Nieko nuostabaus, juk lietuvių tautosaka, „kaip žinia“⁷, pasižymi žiaurumu. O ir pati likusio batelio savininkė, matyt, pasižymėjo neeiliniais fiziniais privalumais. Gardus kąsnelis, tikras saldainiukas, jei šuo dingo nepasitenkino tiktai jos drapanomis. „Kita problema, kad“⁸ čia galime įžvelgti ir labai pikantišką situaciją, tos žiaurios situacijos priešistorę: kodėl gi tas vyrukas nuogas?..

Atsakymų į šiuos klausimus galės ieškoti dar daug ateinančių kartų, o mes tik nubrėžėme potencialių šio klasikinio lietuvių liaudies ketureilio interpretacijų perspektyvą, išryškinome galimų perskaitymų gaires. Juk mums rūpi „ne pastovios tiesos ir galutiniai sprendimai“⁹. Patį rašinėlį, beje, pavadinsime labai trumpai, tiksliai ir iškalbingai – „Batai“.

1 Žr. Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Mintis, 1969, p. 173.

2 Kursyvas – teksto autoriaus.

3 Vytenis Malaškevičius, „Moters refleksija A. Nykos-Niliūno kūryboje: mergaitės“, Metai, 2003, Nr. 12, p. 82.

4 Jacques Derrida, Apie gramatologiją, Vilnius: Baltos lankos, 2006, p. 207. Vertė Nijolė Keršytė.

5 Čia ne pro šalį prisiminti, jog „[l]ietuvių literatūra kildinama [...] ne iš kūrybinio ontinio (religinio) aš lygmens rezervo; ji amžinai priešina savo nacionalromantinį liaudies kilmės archetipažą universaliai teocentrinio galvojimo saviintencijai“ (cit. iš: Ramutis Karmalavičius, Kūrybos ontogenezės pajauta XIX amžiaus pabaigos lietuvių raštijoje: problemos ekspozė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2000, p. 166).

6 Derrida, p. 207.

7 Ten pat, p. 123.

8 Viktorija Daujotytė, Moters dalis ir dalia: moteriškoji literatūros epistema, Vilnius: Vaga, 1992, p. 40.

9 Vytautas Kubilius, Kazio Borutos kūryba, Vilnius: Vaga, 1980, p. 70.