Apie kankinimą pirmykštėse bendruomenėse
Pierre’as Clastres’as (1934–1977) – XX a. prancūzų antropologas ir etnografas, daugiausia domėjęsis ačais (anksčiau vadintais gvajakais) ir kitomis Pietų Amerikos indėnų gentimis, plėtojęs politinę antropologiją. Garsiausiame savo veikale „Bendruomenė prieš valstybę“ Clastres’as kritikuoja tradicinę valstybės kaip neišvengiamo kiekvienos bendruomenės tikslo sampratą ir apžvelgia kitokias nei vakarietiška politinės galios padalijimo schemas. Jo studija „De la torture dans les societés primitives“ pirmąkart pasirodė žurnale „L’Homme“ 1973 metais, vėliau buvo įtraukta į minėtąjį veikalą kaip 10 skyrius.
1. Įstatymas raštas
Niekam nėra leista pamiršti įstatymo griežtumo. Dura lex, sed lex1. Skirtingose epochose ir bendruomenėse buvo išrasta įvairių priemonių palaikyti gyvą šio griežtumo prisiminimą. Mums paprasčiausia ir naujausia iš jų – nemokamo privalomo bendrojo išsilavinimo įvedimas. Nuo tada, kai švietimas tapo visuotinai privalomas, niekas nebegalėjo dėtis to nežinantis, nebent meluotų ar taptų pažeidėju. Nes įstatymas, būdamas griežtas, kartu yra raštas. Raštas yra įstatymui, o įstatymas gyvuoja rašte, taigi pažinti vieną reiškia nebegalėti nepažinti kito. Bet koks įstatymas yra užrašomas, bet koks raštas yra įstatymo žymė. To mus moko didieji despotai, ženklinantys istoriją, visi karaliai, imperatoriai, faraonai ir Saulės, sugebėję primesti savo Įstatymą tautoms: visur ir visada naujai išrastas raštas visų pirma išreiškia įstatymo galią, ar jis būtų išraižytas akmenyje, nupieštas ant medžio žievės ar nubraižytas papiruse. Net inkų kipu galėtume traktuoti kaip raštą. Mazgu surištos virvelės nebuvo tik mnemotechninė apskaitos priemonė, tai visų pirma būtinai buvo raštas, kuris tvirtino imperatoriško įstatymo įteisinimą, lygiai taip pat ir siaubą, kurį šis turėjo kelti.
2. Raštas kūnas
Įvairūs literatūros kūriniai mus moko, kad įstatymas įrašomas netikėčiausiose vietose. „Pataisos darbų kolonijos“ karininkas detaliai paaiškina keliautojui mašinos, rašančios įstatymą, veikimą: „Mūsų nuosprendžiai nėra griežti. Akėčios įrašo nuteistojo kūne tą priesaką, kurį jis pažeidė. Pavyzdžiui, va jo kūne, – karininkas parodė į nuteistąjį, – bus įrašyta: „Gerbk savo viršininką!“2 Karininkas, būdamas visiškai sveiko proto, atsako keliautojui, nustebusiam, kad nuteistasis nežino jam smogiančio nuosprendžio: „Būtų beprasmiška skelbti jam nuosprendį. Juk jis pats patirs jį savo kūnu.“ O toliau: „Jūs gi matėte – perskaityti raštą nelengva ir akimis, o mūsų nuteistasis perskaito jį savo žaizdomis. Tai, žinoma, didelis darbas, ir jam reikia šešių valandų.“ Čia Kafka nurodo kūną kaip rašymo paviršių, paviršių, galintį priimti įskaitomą įstatymo tekstą. Ir jei kas paprieštarautų, esą rašytojo fantazija neturi nieko bendra su socialine tikrove, galėtume atsakyti, kad Kafkos kliedesys šiuo atveju pasirodo pranašiškas, o jo literatūrinis pramanas pirma laiko skelbia pačią šiuolaikiškiausią realybę. [Rusų rašytojo, disidento, politinio kalinio] Anatolijaus Marčenkos liudijimas3 santūriai iliustruoja trilypę įstatymo, rašto ir kūno sąjungą, atspėtą Kafkos:
Ir tuomet prasidėjo tatuiravimai. Pažinojau du buvusius civilinius kalinius, kurie tapo „politiniai“. Vienas atsiliepdavo šaukiamas pravarde Musa, kitas – Mazajumi. Ant jų kaktų ir skruostų buvo ištatuiruota: „komunistai = budeliai“, „Komunistai siurbia liaudies kraują.“ Vėliau man teko sutikti daug tremtinių su panašiomis sentencijomis, įrėžtomis ant veidų. Dažniausiai visa kakta buvo išmarginta didžiosiomis raidėmis: CHRUŠČIOVO VERGAI, SSKP VERGAS.
Tačiau kai kurie dalykai iš SSRS konclagerių septintojo dešimt-mečio tikrovės pranoksta net „Pataisos darbų kolonijos“ pramanus. Apsakyme įstatymo sistemai reikia mašinos, kad ši rašytų jos tekstą ant pasyviai išbandymą kenčiančio kalinio kūno. O tikroje stovykloje maksimaliai suartintai trilypei sąjungai net nebūtina mašina: tiksliau, pats kalinys tampa mašina, rašančia įstatymą, ir jį įrašo savo paties kūne. Moldavijos pataisos darbų kolonijose įstatymo griežtumas pasitelkia pačias prasikaltusios aukos rankas, patį jos kūną, kad save išreikštų. Riba pasiekta, kalinys yra visiškai anapus įstatymo: jo kūnas rašo verdiktą.
3. Kūnas ritualas
Daugybė pirmykščių bendruomenių teikia svarbą jaunuolių įžengimui į brandos amžių per vadinamuosius perėjimo ritualus. Dažnai šie įšventinimo ritualai sudaro pagrindinę ašį, apie kurią sukasi visas socialinis ir religinis bendruomenės gyvenimas. Beveik visada įšventinimo ritualas veikia įtraukdamas įšventinamųjų kūnus. Būtent kūną bendruomenė iš karto nurodo kaip vienintelę erdvę, tinkamą nešioti laiko ženklą, perėjimo pėdsaką, priskirtą likimą. Į kokį slėpinį inicijuoja ritualas, kuris trumpam visiškai užvaldo įšventinamojo kūną? Kūno ir slėpinio, kūno ir įšventinimo atskleidžiamos tiesos artumas, jų bendrininkavimas – šitai atpažinę esame priversti patikslinti savo klausimus. Kodėl būtina, kad individualus kūnas taptų genties etosą sutelkiančiu tašku? Kodėl slėpinys gali būti perduodamas tik ritualu socialiai veikiant jaunų žmonių kūnus? Kūnas tarpininkauja įgyjant žinias, šios žinios įrašomos kūne. Įšventinimo prasmės klausimas virsta dvigubu klausimu apie ritualu perduodamo žinojimo prigimtį ir kūno paskirtį vykstant ritualui.
4. Ritualas kankinimas
„O! Horribile visu, et mirabile dictu!4 Ačiū Dievui, tai baigta ir galėsiu jums papasakoti viską, ką mačiau.“5 George’as Catlinas ką tik keturias dienas dalyvavo kasmetinėje didžiojoje indėnų mandanų ceremonijoje. Nors liudininkas yra susižavėjęs šiais didžiais Lygumų kariais, savo pateikiamame pavyzdiniame ceremonijos aprašyme, iliustruotame subtiliais piešiniais, jis neištveria neišsakęs siaubo ir pasibaisėjimo ritualo reginiu. Tai dėl to, kad ceremonija reikalauja kūno nuosavybės perleidimo bendruomenei, ir šioji jį užvaldo ne bet kaip: beveik visuomet, ir šitai šiurpina Catliną, ritualas pajungia kūną kankinimams: „Jau paženklinti keturių dienų visiško badavimo ir trijų bemiegių naktų, jaunuoliai po vieną prisiartino prie savo kankintojo. Atėjo laikas.“ Kūne išdurtos skylės, žaizdas veriantys smaigai, korimas, amputacija, paskutinis bėgimas, plėšomos mėsos – žiaurumo ištekliai atrodo neišsenkantys. Ir visgi:
Bejausmiškumas, net, sakyčiau, ramybė, su kuria šie jauni vyrai pakėlė kančią, buvo įspūdingesnė už patį kankinimą… Kai kurie iš jų, matydami, kad juos piešiu, net sugebėjo žiūrėti man į akis ir šypsotis, kai tuo pat metu aš negalėjau sulaikyti ašarų, girdėdamas jų kūną draskantį peilį.
Technikos, priemonės ir atvirai teigiami žiaurumo tikslai varijuoja tarp skirtingų genčių ir regionų, tačiau siekis lieka tas pats – reikia priversti kentėti. Kitur6 mes patys aprašėme gvajakų7 jaunuolių įšventinimą – jiems išdraskomas visas nugaros paviršius. Galiausiai skausmas visuomet tampa nepakeliamas ir kankinamasis tyliai nualpsta. Garsiųjų mbaja-gvaikūrų genčių Paragvajaus Čako regione jaunuoliai, sulaukę tinkamo amžiaus būti priimti į karių klasę, taip pat turi pereiti kančios išbandymą. Nusmailintu jaguaro kaulu jiems perveriamas penis ir kitos kūno dalys. Įšventinimo kaina čia taip pat – tyla. Galėtume be galo vardyti pavyzdžius, iš kurių visų sužinotume vienintelį dalyką: pirmykštėse bendruomenėse kankinimai sudaro įšventinimo ritualo esmę. Tačiau ar šiuo kūnui skiriamu žiaurumu taikomasi tik įvertinti jaunuolių fizinį atsparumą, užtikrinti bendruomenei jos narių kokybę? Ar kankinimų tikslas rituale būtų tik suteikti progą įrodyti individualią vertę? Catlinas puikiai išreiškia šią klasikinę nuomonę:
Mano širdis prisikentėjo nuo šių reginių, tokie siaubingi papročiai pripildė mane pasibjaurėjimo, bet visgi aš esu pasirengęs visa širdimi pateisinti indėnus, atleisti jiems prietarus, kurie juos nuveda iki tokių laukinių veiksmų, atsižvelgdamas į jų rodomą narsą, jų nuostabią ištvermę, vienu žodžiu, į jų išskirtinį stoicizmą.
Tuo apsiribodami visgi pasmerkiame save neatpažinti kančios funkcijos, be galo sumažinti jos svarbą, pamiršti, kad gentis šitaip kažko išmoko individą.
5. Kankinimas atmintis
Įšventintojai pasirūpina, kad kančios stiprumas pasiektų viršūnę. Gvajakų gentyse bambukinio peilio visiškai pakaktų perpjauti įšventinamųjų odai. Tačiau šitai nebūtų pakankamai skausminga. Taigi reikia naudoti akmenį, aštrų, tačiau nepernelyg. Akmenį, kuris drasko, užuot pjovęs. Dėl to žmogus įgudusiu žvilgsniu išeina apžiūrėti tam tikrų upių vagų, kur randama šių kankinimų akmenų. Catlinas mandanų gentyse pastebi tokį patį susirūpinimą kančios stiprumu: „Pirmasis gydytojas tarp pirštų kilstelėjo maždaug du centimetrus mėsos, kurią jis pamažu pjovė savo skalpavimo peiliu, rūpestingai išrantytu, kad paverstų šį procesą skausmingesniu.“ Kaip ir gvajakų pjaustytojas, mandanų šamanas nerodo jokios užuojautos: „Kankintojai prisiartino. Jie skrupulingai apžiūrėjo jo kūną. Kad kankinimai liautųsi, reikėjo, kad jis būtų, jų žodžiais tariant, visiškai miręs, t. y. nualpęs.“ Tiek, kiek įšventinimas nepaneigiamai yra asmeninės narsos išbandymas, ši narsa išreiškiama, jei taip galime sakyti, kančiai priešinama tyla. Tačiau po įšventinimo, kai visos kančios jau pamirštos, lieka perviršis, neatšaukiamas perviršis – pėdsakai, kuriuos kūne palieka peilio arba akmens veiksmai, gautų žaizdų randai. Įšventintas žmogus – tai paženklintas žmogus. Įšventinimo tikslas kankinant – paženklinti kūną: įšventinimo ritualu bendruomenė palieka savo žymę jaunuolių kūne. O juk randas, pėdsakas, žymė – neištrinami. Įrašyti giliai odoje, amžini, jie visuomet liudys, kad, net jei iš skausmo likęs tik blogas prisiminimas, visgi jis buvo patirtas su baime ir drebėjimu. Žymė sudaro kliūtį užmarščiai, pats kūnas nešioja savyje įrašytus atsiminimo pėdsakus, kūnas yra atmintis. Taip siekiama neprarasti genties patikėtos paslapties atminimo, šio žinojimo atminimo, kurį nuo šiol saugos įšventintieji jaunuoliai. Ką dabar žino jaunasis gvajakų medžiotojas, jaunasis mandanų karys? Žymė neabejotinai parodo jų priklausymą grupei: „Tu esi mūsiškis ir to nepamirši.“ Jėzuitų misionieriui Martinui Dobrizhofferiui8 trūksta žodžių nusakyti abiponų ritualus – jie nuožmiai tatuiruoja jaunų merginų veidus pirmųjų menstruacijų metu. Ir štai ką vienai merginų, kuri, badoma dyglių, negali susilaikyti nedejuodama, sušunka įsiutusi ją kankinanti senolė:
Liaukis, akiplėša! Tu nesi miela mūsų giminei! Tu esi pabaisa, kuriai švelnus adatos kutenimas – nepakeliamas! Gal nežinai, kad priklausai giminei tų, kurie nešioja žaizdas ir stovi tarp nugalėtojų? Tu darai gėdą saviškiams, silpna mergiūkšte! Atrodai minkštesnė už medvilnę. Neabejotinai mirsi netekėjusi. Negi kuris iš mūsų didvyrių laikytų tave verta su juo susijungti, su tokia baile?
O mes prisimename, kaip vieną 1963-iųjų dieną gvajakai įsitikino, kokia tikroji jaunos paragvajietės „tautybė“: visiškai nuplėšę jos rūbus, ant rankų jie rado genties tatuiruotes. Baltieji buvo ją pagrobę vaikystėje. Įvertinti asmeninę ištvermę, rodyti socialinę priklausomybę – tai dvi akivaizdžios įšventinimo, kaip žymių įrašymo kūne, funkcijos. Bet ar tikrai tai viskas, ką turi išlaikyti skausme įgytas atminimas? Ar būtina iš tikrųjų pereiti kankinimus, kad visuomet prisimintum savo vertę ir genties, etninę, tautinę sąmonę? Kur toji perduota paslaptis, kur tas atskleistas žinojimas?
6. Atmintis įstatymas
Įšventinimo ritualas yra mokymas, kuris iš grupės pereina individui, iš genties – jos jaunimui. Tai teigimo, o ne dialogo mokymas – tad įšventinamieji turi išlikti nebylūs per kankinimus. Tyla reiškia sutikimą. Su kuo sutinka jaunuoliai? Jie sutinka save laikyti tuo, kas nuo šiol yra – pilnaverčiai bendrijos nariai. Nei daugiau, nei mažiau. Ir jie negrįžtamai paženklinti kaip tokie. Taigi štai paslaptis, kurią įšventinimo metu grupė atskleidžia jaunimui:
Jūs esat mūsiškiai. Kiekvienas iš jūsų yra toks kaip mes, kiekvienas iš jūsų yra toks kaip kiti. Jūs turite tą patį vardą ir jo nepakeisite. Kiekvienas iš jūsų užima tą pačią erdvę ir tą pačią vietą tarp mūsų – jose ir liksite. Nė vienas jūsų nėra mažiau nei mes, nė vienas jūsų nėra daugiau nei mes. Ir jūs negalėsite šito pamiršti. Tos pačios žymės, kurias palikome jūsų kūne, be perstojo šitai primins.
Kitaip tariant, bendruomenė diktuoja įstatymą savo nariams, ji įrašo įstatymo tekstą kūnų paviršiuje. Nes niekam nėra leista pamiršti įstatymo, kuris grindžia socialinį genties gyvenimą. XVI amžiuje pirmieji metraštininkai pasakojo, kad Brazilijos indėnai buvo žmonės be tikėjimo, be karaliaus ir be įstatymo. Žinoma, šios gentys nežinojo griežto atskirto įstatymo, kuris padalytoje visuomenėje primeta kelių žmonių valdžią visiems kitiems. Tokio įstatymo – karaliaus įstatymo, valstybės įstatymo – mandanai ir gvaikūrai, gvajakai ir abiponai nežino. Įstatymas, kurį jie išmoksta pažinti per skausmą, yra pirmykštės bendruomenės įstatymas, kuris kiekvienam sako: tu nesi mažiau vertas nei kitas, tu nesi daugiau vertas nei kitas. Kūnuose įrašytas įstatymas išreiškia pirmykštės bendruomenės atsisakymą įstumti save į pasidalijimo pavojų, kai atsiranda nuo bendruomenės atskirta ir jai nebepaklūstanti valdžia. Pirmykštis įstatymas, kurio nuožmiai mokoma ir kurį kiekvienas prisimins, – tai nelygybės draudimas. Būdamas grupės esme, pirmykštis įstatymas tampa ir individo esme, asmenine valia vykdyti įstatymą. Dar kartą paklausykime Catlino:
Tądien atrodė, kad vienas iš ratelių niekada nesibaigs. Nelaimėlis, nuo kurio kojos karojo elnio kaukolė, buvo be galo ilgai tampomas ratu – nešulys nekrito, oda neplyšo. Vargšas vaikinas buvo tokiame pavojuje, kad minioje pakilo gailestingumo šauksmai. Tačiau ratelis tęsėsi, jis tęsėsi, kol ceremonijos vadas asmeniškai davė įsakymą liautis. Šis jaunuolis buvo išskirtinai gražus. Jis greitai atsipeikėjo, ir – nežinau kaip – jam grįžo jėgos. Jis ramiai apžiūrėjo savo kruviną sudraskytą koją ir nuo kūno vis dar karantį nešulį. Tada, šypsodamasis su iššūkiu, jis keliaklupsčias nuslinko pro besiskiriančią minią iki prerijos (įšventinamieji jokiu būdu neturi teisės vaikščioti, kol jų kūno dalys nėra išlaisvintos iš visų smaigų). Jam pavyko įveikti daugiau nei kilometrą iki nuošalios vietos, kur jis pasiliko vienas trims dienoms ir trims naktims, be pagalbos ir maisto, siųsdamas Didžiajai Dvasiai maldas. Galiausiai pūliai išstūmė smaigą ir jis grįžo į kaimą remdamasis rankomis ir keliais, nes buvo tiek išsekęs, kad nebegalėjo atsistoti. Jį slaugė ir maitino, ir jis greit atsigavo.
Kokia jėga stūmė jaunąjį mandaną? Be abejonės, ne koks nors mazochistinis impulsas, bet troškimas atsiduoti įstatymui, noras būti nei daugiau, nei mažiau, o lygiam su kitais įšventintaisiais. Sakėme, kad bet koks įstatymas yra užrašomas. Štai kaip tam tikru būdu iš naujo sukuriama minėtoji trilypė sąjunga: kūnas, raštas, įstatymas. Kūne įrėžti randai – tai įrašytas pirmykščio įstatymo tekstas, ir tai šia prasme – raštas ant kūno. Pirmykštės bendruomenės, kaip galingai teigia „Anti-Oidipo“ autoriai9, yra ženklinimo bendruomenės. Šiuo mastu pirmykštės bendruomenės iš tiesų yra bendruomenės be rašto, tačiau tik tiek, kiek raštas visų pirma žymi atskirtą, nutolusį, despotišką įstatymą, valstybės įstatymą, kurį rašo ant savo kūnų Marčenkos kameros draugai. Ir niekad nebus per daug pabrėžti, kad pirmykštis įstatymas skirtas būtent užkirsti kelią tam nelygybę steigiančiam ir garantuojančiam įstatymui, valstybės įstatymui. Archajinės bendruomenės, žymės bendruomenės – tai bendruomenės be valstybės, bendruomenės prieš valstybę. Žymė, vienoda kiekviename kūne, skelbia: negeisk valdžios, negeisk pavaldumo. Šis neatskirtas įstatymas gali būti įrašytas tik neatskirtoje erdvėje – pačiame kūne. Pasigėrėtina gelmė laukinių, kurie iš anksto visa tai žinojo ir siaubingo žiaurumo kaina budėjo, kad sukliudytų ateiti dar baisesniam žiaurumui: kūne įrašytas įstatymas – tai nepamirštamas prisiminimas.
Iš: Pierre Clastres. La société contre l’Etat.
Paris: Les Editions de Minuit, 1974
Vertė Tadas Zaronskis
1 Griežtas įstatymas, bet vis dėlto įstatymas (lot., vert. past.).
2 F. Kafka, Procesas. Pilis. Novelės, Vilnius: Vaga, 1994, p. 492–493. Vertė A. Gailius.
3 Martchenko, Mon témoignage, vert. François Olivier, Paris: Ed. Du Seuil (Coll. „Combats“), 1971.
4 Siaubinga matyti ir nuostabu pasakoti (lot., vert. past.).
5 G. Catlin, Les Indiens de la Prairie, vert. Fance Franck ir Alain Gheerbrant, Clud des Libraires de France, 1959.
6 P. Clastres, Chronique des Indiens Guayaki, Paris: Plon, 1972.
7 Ši gentis dabar geriau žinoma ačų vardu (vert. past.).
8 M. Dobrizhoffer, Historia de los Abipones, Universidad Nacional del Nordeste, Facultad de Humanidades, Resistencia (Chaco), 3 vol., 1967)
9 Gilles’is Deleuze’as ir Félixas Guattari (vert. past.).
