Ko trūko Balbetei

Kristina Sabaliauskaitė. Silva rerum III. Romanas. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2014. 315 p.

Prisipažinsiu – turbūt nė su vienos lietuvių rašytojos kūryba neturiu tokio neapibrėžto ir kontroversiško santykio, kaip su Kristinos Sabaliauskaitės. Viena vertus, jos publicistikoje reiškiama laikysena man atvirai antipatiška; mintyse vadinu ją estetikos didakte (save laikau apskritai antiestete, todėl tai sukelia šiokį tokį vidinį antagonizmą). Kita vertus – visos „Silva rerum“ dalys parašytos gerai: akivaizdu, kad autorė yra viena iš lyderių, gal net strateginių karvedžių šiandieninės lietuvių prozos lauke.

Santykio niekaip nenusistatau ne dėl to, kad abejočiau Sabaliauskaitės talentu, o dėl to, kad sunkiai susieju jį su jos, kaip rašytojos, pozomis ir įvaizdžiais. Spėju, kaip tik dėl tų pozų akademinė kritika be didelio sąžinės graužimo išstumia autorę į popliteratūros lauką (tikrai, norint būtų galima surasti euroromano bruožų – sekso scenos, kulinariniai aprašai, detektyvinė įtampa). Bet tikriausiai dėl to turėtų būti dar įdomiau. Nors teisybės dėlei turėčiau pripažinti, kad retsykiais suabejoju ir talentu – kaip ir bet kieno kito atveju – gal tai viso labo akademinis darbštumas?.. Arba valios pastangomis atskleistas gebėjimas pasakoti, intriguoti, „dizaininti“?.. Tačiau ne, geros beletristės duomenų nesumeluosi. Šioks toks erzacas justi tik vienoje jos knygoje – „Danielius Dalba & kitos istorijos“.

Skaitydama „Silva rerum III“ nuoširdžiai mėgavausi. Vynas, puotos – kaip norėčiau gyventi tokiame pasaulyje (o gal tam tikra prasme ir gyvenu). Romano panorama regima tarsi iš vyro (Petro Antano Norvaišos) pozicijų, tačiau man, skaitančiajai, nesunku susitapatinti ir su Norvaiša, ir su Martynu Mikalojumi, ir net su Balbete. Skaitymo recepcijai itin pravertė Kristinos Sabaliauskaitės radijo paskaita „Šaltinis ir egodokumentas: įvaizdis ir asmuo XVIII a. raštijoje“ per „Klasiką“. Joje buvo išsamiau pristatyta ir paaiškinta knygoje minimų istorinių asmenybių autodokumentacija ir kvaziliteratūrinė kūryba. Tiesa, „atraktyvus“ pritempinėjimas prie šių dienų realijų gal ir ne visai vykęs, tačiau baroką autorė tikrai išmano. Visa romano vaizdinija, veikėjų mąstymas, religinio gyvenimo ženklai – skoninga epochos imitacija: „[...] gyvenimas niekad nebuvo geras žemo luomo mergaitėms, toms pakelių gėlelėms, nesaugomoms kilmingos giminės tvoros, – jas lengvabūdiškai tiesėsi nuskinti praeivio ranka ar tiesiog besiganančio galvijo snukis, norįs sulapnoti; tas, kurios išlikdavo, anksti pakąsdavo atšiauri sunkaus vedybinio gyvenimo šalna [...]“ (p. 293). Gal kiek staigokai mįslingas kunigaikščio Martyno Mikalojaus pasakojimas pakrypsta metempsichozės link, nardindamas skaitytoją į pernelyg pažintinį idėjų aiškinimą; vis dėlto simpatiškas kunigaikščio portretas, kiek primenantis kunigaikštį Myškiną (net Martyno Mikalojaus beprotybė interpretuojama veikiau kaip genialumas), išreiškia jokių epochų gniaužtais nesunaikinamą asmens laisvę mąstyti, pažinti, žengti anapus visuomeninių tabu. Gražūs romane su judaika susiję momentai: žydų kultūra kaip galimybė atsitraukti nuo inertiškos krikščionybės mutacijų. Vaizduojant didikus esama ir išskirtinio humoro, kurioziško kvailybės aspekto matymo: „[...] gerokai Jeronimo Florijono prispaustos, jos kažką murmėjo, jog jo aukštybė jas apsaugodavęs, nes ir patsai benkartų nepageidavęs, o dar labiau kamantinėjamos, kai kurios prisipažino, jog tais atvejais, jei atsirasdavęs kūdikis, viską išspręsdavęs Martyno Mikalojaus tam tikras medicininis distiliatas, po ko kunigaikštis net persižegnojo, nuo tokio horrendum, murmėdamas: „Tai negi jis tuos vaikus distiliuodavo…“ [...] ten juk būta vien mineralų, miltelių, retortų, užrašų, brėžinių, vaško ir fajanso anatominių modelių, stiklainių su konservuotom keistom anomalijom, kurias jo aukštybė, nebūdamas ypač mokslingas, iškart palaikė pusbrolio benkartų distiliatais [...]“ (p. 204–206).

Tuo pačiu metu skaičiau Eglės Kačkutės monografiją „Savos ir svetimos“ (apie kurią nesijaučiu įgali parašyti recenziją): aptardama naujausią britų ir prancūzų moterų literatūrą, ji teorizuoja écriture féminine krypties atstovių poreikį kalbėti apie kūną ir seksualumą iš savo, o ne vyrų patirčių perspektyvos. Sabaliauskaitės romane susiduri su savotiška diversija: erotiniai aprašai egzistuoja tarsi „tipiškai vyrišku“ rakursu (veikiausiai kiek pataikaujant skaitytojui), tačiau jie taip pat gali būti nagrinėjami kaip sąmokslo prieš heteronormatyvinio seksualumo dominavimą įkaltis. Kitaip sakant, man čia įdomiausia tai, kaip autorė pasirenka atskaitos taškus (pasakojimas Norvaišos akimis) ir vaizduoja moteris; be davatkiškų feministinių lūkesčių, nes pati sagos ambicija (simbolinis istorijos perrašymas) jau yra neišvengiamai feministinė. Skirtingos moterys romane nori „gyventi sau“ – tiek jaunystėje palaužta Teofilė, Norvaišos apibūdinama kaip nei vyras, nei moteris, tiek ašutinę nutarusi dėvėti Norvaišos žmona Placida Amelija, tiek apgavikė Balbetė. Šie romano bruožai, mano manymu, yra visiškai pakankami feministinei analizei ir diskusijai. Net priežastis, kodėl Balbetė palieka galvą pametusį ir išsiskirti pasiryžusį Norvaišą – aprūpintos miestietės gyvenimas jai nuobodus, ji trokšta savarankiškumo, nuotykių, adrenalino. Kitaip sakant, Balbetė, kaip ir kai kurios kitos romano veikėjos, renkasi būti anapus visuomeninių papročių sistemos ir socialinės moterų padėties.

Išraiškingų užuominų, kokia baroko epochoje buvusi ta moterų padėtis, romane labai daug. Viena iliustratyviausių – santuokinės lovos dalybos; Norvaišos žmona nuolankiai miega ant lovos kraštelio, palikdama vyrui vietos gulėti įstrižai patalo (p. 19). Nelaiminga Teofilės ankstyvo nėštumo ir kūdikio praradimo istorija, graudokas kunigaikštienės Pranciškos Uršulės Radvilienės portretas: ji „[...] Norvaišai dėstė nesuprantamus dalykus: apie tai, kad Bachstromas andai tikėjo, jog moteris turi nė kiek ne mažiau sielos nei vyras, ir moteriškos sielos kokybė, substancija – nė kiek ne prastesnė, vienodai miela Viešpačiui kaip ir vyro; apie tai, kad moterys lygiai taip pat turi būti mokslinamos kaip ir vyrai, nes joms gyvenime tenka ne ką mažesnė našta, ir kad moterims privalu pačioms studijuoti mediciną ar bent jau įgyti pagrindines anatomijos mokslo žinias, idant tinkamai galėtų puoselėti, tausoti ir suprasti savo organizmą, nes jis juk gimdo vaikus ir pratęsia giminę, ir kad joks vyras, net sutuoktinis, negali prieš moters valią turėti teisės į jos kūną (p. 80–81). Visa tai baroko kontekste įgyja progresyvių idėjų pavidalus, tampa atpažįstamomis žaltvykslėmis moterų emancipacijos istorijoje. Visa ko „matymas“ Norvaišos akimis taip pat atskleidžia patriarchalinės sąmonės sustabarėjimą ir inertiškumą; Norvaiša net žegnojasi, prie Martyno Mikalojaus stalo girdėdamas tokias žydų mokymą išreiškiančias kalbas: „Ar Tasai, Kurio Vardo Negalime Ištarti, turi kūną? Jeigu neturi kūno, vadinasi, neturi ir genitalijų, todėl net pati mintis, kad gali turėti lytį, yra paprasčiausia nesąmonė. Tas, Kurio Vardo Negalime Ištarti, yra lygiai tiek pat vyras, kiek ir šitas stalas, prie kurio valgome, ar šita kėdė, ant kurios sėdite; HaShem yra ir vyras, ir moteris, ir tuo pat metu nė vienas iš jų“ (p. 117). Prie bendro įspūdžio prisideda ir nuožmus pamokslininkas, net Kūčių mišias pradedantis kapininkų plakimusi, kuris Sabaliauskaitės sumanymu atrodo įtartinai seksualizuotas. Jis pataria Placidai Amelijai nešioti atgailos ašutinę – skaitytojui tai gali pasirodyti kaip gudrus būdas moteriai išvengti nepageidaujamų santuokinių lytinių santykių (p. 168). Beje, ašutinės aprašas taip sudomino, kad net pasidomėjau, kaip tiksliai atrodo toji ašutinė, ir nutariau progai pasitaikius tokią nusimegzti – juk būtų pritrenkiančiai originalus viršutinis drabužis.

Prisimenu, Alfonsas Andriuškevičius savo knygoje „Pro A. A. prizmę“ buvo išvardinęs gabias mokines, kurios, jo apgailestavimu, nesireiškia kaip meno kritikės. Tarp jų minėjo ir Kristiną Sabaliauskaitę. Ką gi, o man visai dėl to negaila – literatūra tik išlošė, jai apsisprendus rašytojauti. Be abejo, vertinga yra ir tai, kad savo romanų saga ji atraktyviai pristato mums Radvilas, apie kuriuos didžioji tautos dalis visiškai nieko nežino.