Tamsiausiojo slėnio spalvos
Įdienojus vis dar sušyla. Smagu. Ir šiaip nevalia pirma laiko pasiduoti. Į saulėtą kiemą mums atneša kavos. Glostinėdamas pilką švedų kariuomenės milinę, mano draugas stebisi, kad jos iki šiol nepalietė kandys. Ant pamušalo įspausti 1940 metai, taigi čia pat jubiliejus. Nesyk esu pagalvojęs, kad niekingi skudurai pragyvena mus, ir tai baisus smūgis mūsų žmogiškajam orumui. Arba dar vienas argumentas tikėti nemirtingą sielą. Rudeniop, nė nesulaukus Vėlinių, visada laikai tą laikinybės egzaminą. Kieme, kur šnekamės, ant sienos raudonuoja laukinių vynuogių lapai. Draugas sako, kad raudona lapų spalva reiškia jų mirtį. Augalai apmirdami duoda gedulo ženklą. Mes paskui grožimės ir nušvintame, klausydamiesi laidotuvių himno.
Ir šią biblinę psalmę nuo vaikystės prisimenu iš gedulinių pamaldų bažnyčioje. Kažin kada krikščionių tradicijoje ji jau gavusi tokią liturginę paskirtį. Ankstesnis kunigo Liesio vertimas buvo tinkamesnis deklamuoti ar giedoti. Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu, aš nebijosiu, nes tu drauge būsi, – laibu balsu tilindžiuodavo per mišias koks guvesnis ministrantas. Net vaikui suprantama ir gražu, juk gimstame ir augame bijodami tamsybių. Tiesa, glumindavo žodžiai lazda ir vėzdas, niekaip nederantys prie visų žalių pievų, ramių tvenkinių, padengto stalo ir sklidinų taurių. Kad tamsiausias slėnis yra mirties metafora ir kad juo tikrai kiekvienas keliausime, niekas tąsyk neaiškino, o ir nebūtų paaiškinęs.
Jau ne tik vaikui nesuderinamų ar miglotų dalykų šioje giesmėje atsirastų ir daugiau. Skaitant tiek vertimus, tiek hebrajišką originalą, komentatorius trikdo nevienodi veiksmažodžių laikai. Neįmanoma nustatyti, kas lemia lyrinio herojaus drąsą – čia pat labai konkrečiai patiriama dieviška globa ir apsauga ar jo tikrumas dėl pažadėtos ateities, kitaip tariant, eschatologinė viltis ir pasitikėjimas. Kodėl minima priešų akivaizda? Pagaliau du visai skirtingi Dievo vaidmenys – ganytojo, ieškančio savo kaimenei vešlios pievos, ir svetingo, dosnaus šeimininko, kuris surengia svečiams šaunų pokylį. Iš lectio divina pozicijos galėtum manyti, kad du vaidmenys susiję su dviem mūsų gyvenimo pusėmis – žemiškąja ir dangiškąja, laikinumu ir amžinybe. Paskutinės eilutės, rodos, įveda čia amžinybės perspektyvą. Kitiems viskas susiderina atradus psalmės tekste paralelę su Egzodo istorija, kur Dievas taip pat pasirodo ir kaip tautos piemuo, ir kaip vaišingas šeimininkas.
Bet užvis keisčiausias dalykas, kad ši paini, dviprasmiška psalmė yra vienas labiausiai žinomų ir įsisąmonintų biblinių tekstų. Taip pat ir įtakingiausių. Priskaičiuojama aibė jo vertimų ir parafrazių anglų kalba. Pradžios eilutė Viešpats yra mano ganytojas per šimtmečius taip įsirėžusi į tikinčiųjų bendruomenės atmintį, kad vos ištarta akimirksniu identifikuoja ir Dievą, ir jo ieškantį žmogų, apibrėžia tikėjimo turinį ir prasmę. Užkūrusi vaizduotę, gimdo begalę religinių asociacijų. Netgi tuomet, kai siekiama ironizuoti, pasišaipyti iš esą iliuzinės Dievo apvaizdos, dažnai pasirenkama būtent ši psalmė. Nėra abejonės, kad Jėzaus kaip gerojo ganytojo įvaizdis atsirado Naujajame Testamente ir plėtojosi krikščionybėje ne be žodžių Viešpats yra mano ganytojas, nesvarbu, kad ir kitose Biblijos knygose (ir apskritai Artimųjų Rytų religinėse tradicijose) ganytojo, piemens vardas taikytas dievams ir karaliams. Ši psalmė yra vienintelis biblinis tekstas, kuriame ganytojo misija susiejama ne su kolektyviniu veikėju, bet su individu, vienaskaitos pirmuoju asmeniu. Dar kitas tiltas į evangelijas, į palyginimą apie paklydusią avį, kuriai vienai, palikus nuošaly devyniasdešimt devynias, skiriamas piemens rūpestis?
Nors apie pačias avis psalmėje nėra nė žodžio, akivaizdu, kad lyrinis herojus, minėdamas savo ganytoją, ganyklas ir paversmius, kalba kaimenės nario balsu, iš avinėlio pozicijų. Tai vėl nauja erdvė interpretacijai. Avinėlio paveikslas bibliniame kontekste dviprasmiškas, ką ir kalbėti apie kasdienę tikrovę. Dovydas, piemuo ir karalius, iš paskutiniųjų gynęs savo bandą nuo užpuolikų, paskui pats ateina su peiliu, kad surengtų vaišes Samueliui. Dar tragiškesnė ir lemtingesnė avinėlio sąsaja su Šventykla, vadinamaisiais Viešpaties Namais, kurie psalmės pabaigoje numatomi kaip amžina herojaus gyvenamoji vieta. Ar tai nuoroda į neišvengiamą aukos likimą, kuris kyla per tą patį Viešpats yra mano ganytojas? Galbūt kita pranašystė apie Jėzų, sulydžiusį abu pašaukimus, ganytojo ir aukos avinėlio? Tada proga nudžiugti: Šventykla ir jos liturgija, kaip žinome, neatlaikė, o nužudytasis avinėlis triumfavo, pagal Apreiškimo knygą, jam pažadėtas Šventyklos vaidmuo Naujojoje Jeruzalėje.
Savo įtampa ir prieštaravimais 23 psalmė yra atradusi tą pačią ryškią, įtakingą vietą ir pomodernistiniame diskurse. Jos siūloma viltis ir paguoda neignoruoja tamsiausio slėnio, kaip dažnai būna bažnytinėje retorikoje. Priešingai, viskas čia taip sutirštinta ir susipynę, kad atsirandąs lėkštas religinis optimizmas bematant atsimuša į niūrias nuojautas, o tamsai imant viršų išnyra mintis apie išgyvenimą, kuris bus apgintas lazda ir vėzdu. Panaši samprata būdinga visai biblinei poezijai. Gal dėl to ir ši psalmė tokia gyvybinga ir paveiki, nepaisant jos įsisenėjusio pašaukimo dalyvauti requiem chore.
Rudenėjant, tarp kuklių ir taupių saulutės apsilankymų, ranka savaime tiesiasi paglostyti milinę ar paltą (mano prosenelė tarmiškai sakydavo pãlitas). Dešimt blizgančių sagų suskaičiavau ant palto, kurį dėvi lenkas berniūkštis prieškarinėje nuotraukoje. Neprisimenu, kaip ji, užrašyta vaikiška ranka, pateko tarp šventų ir nešventų abrozdėlių. Gal kad vilnietiška, iš ateljė Dominikonų gatvėje, vadinasi, iš kaimynų. O gal todėl, kad vaiko veidas, sugniaužti kumšteliai, legionieriška kepurė, visa jo povyza pasirodė tokie gailūs ir tragiški. 1939-ųjų rudenį, dūžtant jo pasauliui, jam bus apie aštuoniolika. Pats taikinys kulkoms. Rusų ar vokiečių nelaisvė, gal Katynė, Paneriai, Varšuvos sukilimas? Paltuką su dešimčia sagų ir kailine apykakle nešios jaunesnis brolis ar kaimynų vaikas. Nors fotografuota žiemą, vaikui už nugaros ateljė dekoracijoje – romantiškas vasaros peizažas. Nusvirusios medžių šakos, dar be raudono mirties ženklo. Ramiai mirguliuojantys vandenys, žalios pievos. Iš serijos Viešpats yra mano ganytojas. Vien to užtenka, kad žūdamas išliktum ir gyventum, pranokdamas drabužius bei šventyklas?
Ne viskas dar pasakyta apie 23 psalmę. Ji tokia apgaulinga, kad iš gedulinių pamaldų moka persimesti ten, kur tamsiausių slėnių nėra nė kvapo. Esu girdėjęs ją per santuokos apeigas, taigi kaip kvietimą pakelti aną sklidiną taurę. Už ištikimąją meilę, jei nesibijai banalybių. Ir dar pakelsiu už avinėlį stropiai užsagstytu paltuku, kuris paliko man sergėti savo veidą ir vardą. Už tai, kad išgyvenama, ir mums duota tai žinoti ir apie tai giedoti.
-tj-
