Dėl „Nežinomos balerinos autobiografijos“
Su įdomumu perskaičiau rugsėjo 5 d. „Šiaurės Atėnuose“ paskelbtą „Nežinomos balerinos autobiografiją“, parengtą teatro istoriko Donaldo Strikulio. Prieš keletą mėnesių teko su juo kalbėtis apie šį vertingą archyvinį dokumentą – kaip jis rašo, „novelę apie gyvenimą“, tik tada neužteko laiko labiau įsigilinti į joje pateikiamus faktus.
Publikacija paskatino dar sykį perkratyti per du dešimtmečius sukauptas žinias apie Lietuvos baletą, atidžiau jas palyginti su autobiografijoje pateikiamais faktais. Šokėjos autobiografijoje daugiausia minimi kordebaleto vaidmenys, išskyrus Piotro Čaikovskio „Spragtuko“ Arabų šokį. Šio spektaklio programose įrašytos dvi Arabų šokio atlikėjos pavardės – E. Matulionienė ir L. Saikauskaitė. Tad neabejotina, kad autobiografiją parašė Leokadija Saikauskaitė-Mačiūnienė (1903–2003), žinomo XX a. antrosios pusės JAV menininko, vieno iš „Fluxus“ judėjimo pradininkų Jurgio Mačiūno (1931–1978) motina.
Jos biografijos detalių gausu Tomo Sakalausko knygoje apie J. Mačiūną „Žiūrėjimas į ugnį“ (Vilnius, 2002), jos akivaizdžiai sutampa su „Šiaurės Atėnų“ publikacijos duomenimis.
T. Sakalauskas pateikia žinių apie tai, kad Leokadija Saikauskaitė gimė Armėnijoje, jos motinos, kilusios iš Baltarusijos, pavardė buvo Šyšlo, o tėvas buvo lietuvis karininkas, tarnavęs prie Turkijos sienos. 1920 m. šeima grįžo į Lietuvą, mergina lankė Olgos Dubeneckienės baleto studiją. Žinoma, kad pirmoji L. Saikauskaitės santuoka su karininku Vytautu Matulioniu įvyko 1923 m. ir nebuvo sėkminga – apie tai rašo ir autobiografijos autorė. 1925 m. ji kaip Lilė Matulionienė buvo priimta į Valstybės teatro baleto trupę, kuriai vadovavo Pavelas Petrovas.
L. Saikauskaitės pavardė ne kartą minima Valstybės teatro programose – pavyzdžiui, jau pirmojo profesionalaus Lietuvos baleto – Leo Delibes’o „Kopelijos“ – pastatyme ji įrašyta tarp Franco ir Svanildos draugų (premjera – 1925 m. gruodžio 4 d.); kartu su balerinomis Olga Malėjinaite ir Eugenija Žalinkevičaite ji šoko Charles’io Gounod operos „Faustas“ choreografiniame paveiksle „Valpurgijų naktis“, kaip Odetos draugė minima P. Čaikovskio „Gulbių ežero“ programoje, kaip Arabų šokio atlikėja – to paties kompozitoriaus „Spragtuke“, kaip Likimo fėja – Riccardo Drigo „Arlekinadoje“ – tai vis P. Petrovo pastatyti spektakliai, apie kuriuos kalbama ir paskelbtoje autobiografijoje. Nelabai aišku, ką autorė turi galvoje, rašydama, kad šoko „Aubade“ – šį ankstyvąjį garsaus XX a. choreografo George’o Balanchine’o (Georgijaus Balančivadzės) kūrinį Valstybės teatre Kaune 1932 m. pastatė Nikolajus Zverevas, bet jos pavardė programoje neminima. Galbūt autorė kalba apie Driadės vaidmenį L. Delibes’o „Silvijoje“, kur, kaip ir „Aubade“, veikė deivė Diana? Po spektaklio „Silvija“ rašyta: „Iš dalyvių verti ypatingo pažymėjimo p. Kelbauskas, p. Žalinkevičaitė, parodžiusi didelę techniką bei laisvumą, p. Saikauskaitė, kuri be to turi vaidybiniai interpretacinių gabumų, lemiančių jai gerą ateitį“ (Vlo, „Silvija“, Lietuvos žinios, 1928 10 22, p. 3). Autobiografijoje klaidingai minima ir baleto „Žizel“ veikėja – kaip rašo autorė „jai turėjo paskirti „vyresniosios „Dolissos“ rolę; iš tikrųjų šiame spektaklyje veikia vilisos – mirusių merginų vėlės.
Leokadijos (kartais programose pateikiamas inicialas E.) Matulionienės pavardė teatro programose minima Jacques’o Offenbacho komiškos operos „Perikola“, Jacques’o-François-Fromentalio-Élie Halévy operos „Žydė“ programoje, taip pat ir kituose to laikotarpio baleto spektakliuose – baletuose „Išdykėlės“ pagal Johanno Strausso muziką, R. Drigo „Užburtoji fleita“, Peterio Ludwigo Hertelio „Tuščias atsargumas“, P. Čaikovskio „Gulbių ežeras“, „Spragtukas“; daugumą jų mini ir autobiografijos autorė. Taigi Valstybės teatro operos ir baleto programų sąvade įrašytos Leokadija Saikauskaitė ir Leokadija Matulionienė, be abejo, tas pats asmuo. Nors to meto baleto artistų nebuvo daug, iki šiol dar nesame surinkę patikimo jų biografijų banko, todėl vis dar pasitaiko netikslumų (ir šioje publikacijoje minima Žalinkevičaitės pavardė kartais kelia neaiškumų: Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė buvo dramos aktorė, dramaturgė, poetė, o Eugenija Žalinkevičaitė-Kačinskienė – viena iš XX a. trečiojo dešimtmečio Lietuvos baleto solisčių).
Antroji L. Saikauskaitės santuoka su inžinieriumi, kompanijos „Siemens-Schuckert“ atstovo Lietuvoje padėjėju, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoju Aleksandru Mačiūnu įvyko 1928 m., 1930 m. birželio 1 d. jiems gimė dukra Nijolė, netrukus, 1931 m. lapkričio 8 d., – sūnus Jurgis.
Ypač įdomus autobiografijoje pateikiamas faktas – dviejų mėnesių stažuotė Paryžiuje pas garsią Rusijos baleriną Verą Trefilovą (1875–1943), Marijos teatro solistę, „Rusų sezonų“ dalyvę, garsėjusią šokio technika. Teatrą ji paliko dėl nesutarimų su kita to meto primabalerina, caro Nikolajaus II favorite Matilda Kšesinskaja (1872–1971) – o šios garsenybės studijoje, taip pat veikusioje Paryžiuje, 1934 m. kurį laiką tobulinosi Lietuvos baleto solistai Bronius Kelbauskas ir Marija Juozapaitytė.
1934 m. dėl vaikų sveikatos L. Mačiūnienė su jais išvyko į Šveicariją, kur praleido pusantrų metų – čia ir dalyvavo labdaringame koncerte, apie kurį rašoma autobiografijos pabaigoje. T. Sakalausko knygoje pateikiama daugiau šio vakaro detalių: „Pasiuvo man bajoraitės suknią, pati sau pasisiūdinau galvos apdangalus, dar paprašiau sarafano ir tunikos… Pati pasirinkau plokšteles, susikomponavau pagal jų muziką kelis šokius. Iš Kauno man atsiuntė baleto batelius, pėdkelnes, grimo“, – prisiminė L. Mačiūnienė (T. Sakalauskas, Žiūrėjimas į ugnį, Vilnius: Baltos lankos, 2002, p. 19).
Simboliška, kad Leokadijos (Lilės) Saikauskaitės-Mačiūnienės prisiminimai apie vyrą ir sūnų buvo skelbti „Šiaurės Atėnuose“: „Sūnus“ (1998, Nr. 3, 4, 5, 6), „Atėjimas ir išėjimas“ (2000, Nr. 26), „Mano vyras Aleksandras“ (2000, Nr. 25 – būtent šia publikacija, rašydamas apie ją, daugiausia remiasi T. Sakalauskas). To paties savaitraščio puslapiuose po keturiolikos metų, nors nepasirašiusi po savo autobiografija, teatro istorijos tyrinėtojo D. Strikulio dėka ji galėjo pirmą kartą išsamiau papasakoti ir apie save.
