Su pranašu tremtyje
Tave, marusis, paskyriau Izraelio namų sargybiniu. Kada tik išgirsi iš mano lūpų žodį, perduosi jiems mano įspėjimą. Jei tariu nedorėliui: „Nedoras žmogau, tu turi mirti!“ – o tu nekalbėsi, kad įspėtumei nedorėlį mesti savo kelią, tas nedorėlis tikrai mirs dėl savo kaltės, tačiau jo kraujo pareikalausiu iš tavo rankos. Bet jei tu įspėsi nedorėlį, kad jis grįžtų iš savo kelio, o jis negrįžtų, jis mirs dėl savo kaltės, o tu išgelbėsi sau gyvastį.
Ez 33, 7–9
Siksto koplyčios freskoje žilabarzdis Ezekielis pasodintas tarp dviejų angeliukų. Vienas jų, net išsižiojęs iš nuostabos, vėpso pranašui pro petį. Su kitu stambus, galingas dėdė bendrauja, rodos, mėgina nuginti jį šalin ar išgąsdinti. Šis aiškiai suirzęs. Nežinia, kas būtų tikroji šio veikėjo draugija. Kaip ir daugelis kitų Biblijos pranašų, Ezekielis nebuvo linkęs į draugystes. Net mirus žmonai, liko nebylus ir bejausmis. Jo laimė, jo karti saldybė buvo vienintelis Viešpats Dievas ir visa, ką dangus liepė sakyti ar daryti. Vizijų, įsimintinų ir spalvingų, jo knygoje drėbtelėta sočiai. Bet ne mažiau ten ir to, kas pelnė jam pamišėlio, lunatiko, maniako vardą. Iš jo, kaip Šventyklos kunigo, turėtum laukti rūpestingos ir atsakingos sielovados, bet sulaukta tik negailestingų nuosprendžų Dievo vardu.
Ezekielis – Babilono tremties pranašas, išvarytas iš Jeruzalės su pirmuoju tremtinių būriu, tarp iškiliausių ir įtakingiausių miesto žmonių. Visi genocidai prasideda panašiai. Praėjus dešimtmečiui Jeruzalė bus galutinai sugriauta. Šios tragedijos aidas giliai įsirėžęs Biblijos atmintyje. Tremtis ir sugrįžimas tampa tam tikra ideologija, kuri padeda konsoliduoti tautą, didinti jos atsparumą istorijos smūgiams ir puoselėti mintis apie savo išskirtinį pašaukimą. Ir čia daug kas atpažįstama.
Ar Judo karalystės tremtiniai Babilone jautėsi kaip lietuviai prie Laptevų jūros? Iš Ezekielio knygos užuominų neatrodo, kad deportuoti žmonės būtų mirę badu, kankinami ar dirbę vergiškus darbus. Jiems leista kalbėti gimtąja kalba, laikytis savo papročių, kurti šeimas. Suprantama, kad juos galėjo kankinti tėvynės ilgesys, bet, kita vertus, jų ryšys su Jeruzale toks gyvas, kad kitąsyk net gali suabejoti Ezekielį kalbėjus tremtiniams toli nuo gimtųjų vietų. Didžiausias išmėginimas Babilone turėjo būti religinės ištikimybės klausimas. Karalystės griūtis ir Šventyklos sunaikinimas reiškė Dievo nusigręžimą nuo savo mylimos tautos. Visi šio laikotarpio pranašai išgyveno savo tautos religinę krizę ir bandė suvokti, kas nulėmė dangaus rūstybę, kritusią ant jų galvų.
Duodamas atsakymą į šį klausimą, Ezekielis nėra nei labai įmantrus, nei naujoviškas. Panašiai kaip jo amžininkas Jeremijas, atsakomybę už katastrofą jis verčia pačiai Jeruzalei, kuri Dievo atžvilgiu elgėsi tarsi begėdiška kekšė. Šitoks kaltinimas, lydimas labai stiprių žodžių, du kartus, tarsi mėgaujantis, pasikartoja jo knygoje. Smerkdamas šventąjį miestą, pranašas nepripažįsta jokių švelninančių aplinkybių ir galimybės pakeisti situaciją per tautos atgailą ir atsivertimą, ko vylėsi tas pats Jeremijas. Ezekielio supratimu, visa, kuo Jeruzalė didžiavosi ir kas buvo jos žavesio šaltinis Dievo akyse, dabar anuliuojama. Lieka nuoga kaltė ir Dievo rūstybės šėlsmas. Tai absoliutus, niekam vilties nepaliekantis nuosprendis. Ezekielis tarsi apsėstas laikosi įsitikinimo, kad Dievas nesuklydo ir nenusižengė teisingumui, paversdamas Jeruzalę mirusių kaulų slėniu. Gyvybė ten gali sugrįžti tik tada, kai Dievas panorės apreikšti savo šlovę. „Duosiu jums savo dvasią, kad atgytumėte, parvesiu jus į jūsų žemę, kad žinotumėte, jog aš, Viešpats, tai pasakiau ir padariau.“
Ryškiausias vilties ir paguodos momentas nukeliamas į pačią Ezekielio pranašysčių pabaigą, lyg pavargus nuo kalbų apie nuodėmes. Per kelis knygos skyrius piešiama įspūdinga naujosios Šventyklos vizija, kuri primena rojaus paveikslą. Iš Šventyklos šono tekės nuostabi upė, duodanti gyvybę kiekvienai būtybei. Bus atnaujintas kunigų luomas, liturginės apeigos, švenčių kalendorius. Pačią Jeruzalę apjuos siena su dvylika vartų, o naujasis miestas vadinsis „Ten yra Viešpats“.
Su šiuo utopiniu vaizdu pranašas ir palieka savo skaitytojus. Sugrįžimą į svajonių Jeruzalę lems ne programos, dekretai, bet nauja, kūninė širdis, kurią sukurs Dievas ir kurią Ezekielis žada kiekvienam Babilono tremtiniui, jeigu jis paklausys Viešpaties žodžių.
Savo buvusias tremtis ir kalėjimus baigiame užmiršti, nepavertę jų ideologija. Tuščia jos. Tačiau karas siautėja čia pat. Jau seniai jis nebuvo taip arti mūsų kaip šią vasarą. Ironiška, bet ir paties Ezekielio legendinis kapas prie Kefilo miesto pietų Irake neturi ramybės. Kitados ten keliavo žydų ir musulmonų piligrimai, yra išlikę sinagogos griuvėsiai, o šiandien krinta bombos, skerdžiami vaikai, dingsta ištisos bendruomenės. Žiaurumas, neapykanta, politikų cinizmas neturi ribų. Čia Biblija su savo utopiniais svaičiojimais atrodo juokinga ir bejėgė. Bet ne mažiau stringa ir kiti dalykai. Kariniai konfliktai tampa nekonvenciniai, netradiciniai, sukeliami patyliukais perkrovus mąstymą, niekam nelaukiant. Kas bus tos naujosios, netradicinės, priemonės taikai kurti ir saugoti, gyvybės kultūrai puoselėti?
Pranašas Ezekielis, marusis kunigas, tai stebindamas, tai piktindamas savo angeliukus, visai netradiciškai sako, kad ne jis ir ne jie, o Viešpats yra taika, kurios labiausiai reikia kiekvienam gyvenimui.
-tj-
