Laimingas gyvenimas nežinomybėje
Vienoje neseniai „Šiaurės Atėnuose“ publikuotoje esė (VIII.15) Vytautas Vyšniauskas pateikia tam tikrų susimąstyti verčiančių argumentų, kuriais kviečiama suabejoti amžinos sielos laimės iliuzija. Tekste teigiama, kad dangaus palaima neatneša sielai gėrio ir kad verčiau kęsti pragaro kančias visiškai nepagrįstai viliantis, kad jos pasibaigs, negu be rūpesčių ir dvasinių nuopuolių gyventi rojuje. Man pasirodė, kad į šią temą pažiūrėti galima ir mažumėlę kitu aspektu. Juk savaime suprantama, kad kaip iš dviejų vienas nuo kito nutolusių taškų žiūrint į daiktą horizonte pastebimos vis kitos detalės, nes skiriasi nuotolis ir stebėtojų savybės, taip problema, tyrinėjama iš dviejų skirtingų pozicijų, bus visapusiškiau išnagrinėta ir aiškesnė, nei analizuojama vieno žmogaus, kurio požiūris neišvengiamai suvaržytas jo asmenybės. O jei tik dar giliau įklimpsime į metafizikos pelkę, tai tebus dar kartą patvirtinta tiesa, kad ši filosofijos sritis sunkiai analizuojama žmogaus proto ir kad tiesa mums paaiškės tik išsivadavus iš šio pasaulio jungo.
Kadangi kalbėsime apie laimę, reikia nubrėžti šiai abstrakčiai sąvokai apčiuopiamesnes ribas. Kaip ir į viską, į laimę žiūrima įvairiai; požiūris daugiausia priklauso nuo mąstančiojo samprotavimų krypties. Vienas iš variantų – laime laikyti dvasinio pakylėjimo akimirkas. Tai, žinoma, visai įmanoma, tokia nuomonė nėra bloga, bet aš savo ruožtu drįsčiau teigti, kad šios akimirkos yra tiesiog laimės pertekliaus išdava. Įsivaizduokime laimę saulės pavidalu: įkvėptos sielos akimirkos tėra trumpi, nors ir kupini energijos blyksniai, o tas nuolatinis nepaliaujamas saulės spinduliavimas ir nenutrūkstamas šviesos skleidimas – tikroji laimė.
Ji yra tarsi vidurio taškas atkarpoje, kurios vienoje pusėje sielvartingos kančios, kitoje gyvos ir tiesiog liguisto džiaugsmingumo pripildytos akimirkos. Šitoks laimės apibūdinimas, mano manymu, yra arčiau tiesos, nes tik tokia ji gali egzistuoti nesukeldama apmaudaus nusivylimo: jau epikūrininkams ir stoikams atrodė, kad laimė yra kančios nebuvimas. Kad mano žodžiai skambėtų dar įtikinamiau, priminsiu Schopenhauerio pagrindinį veikalą „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“, kuriame sakoma, kad „laimė niekada negali būti kas nors kita, kaip išsivadavimas nuo kančios“. Kančia čia galima vadinti ir nepasotinamų troškimų bei aistrų tenkinimą, kuriam žmogus dažnai pasiduoda neapmąstydamas būties, susidurdamas su kliūtimis, kartu išleisdamas iš akių aukštesnius siekinius, ir nuobodulį, apninkantį žmogų, nejaučiantį poreikio ar aplinkybių neverčiamą rūpintis savo gerove. O dar dėl tų blyksnių: trumpi ir geidžiami aukščiausios dvasinės įtampos momentai gali aplankyti giliai jaučiantį žmogų, kuriam yra nesvetimos aukštesniųjų idėjų sferos, kuris sugeba grožėtis pasauliu ir jo nepaprasta sankloda; kitokiomis sąlygomis tos akimirkos vis dėlto neiškyla aukščiau už pasitenkinimą savo buitimi. Ir vis dėlto – išblėsusi, tokia nuotaika tik dar aiškiau parodo nekintančios savo esme tikrovės nuobodų pilkumą, inerciją ir rūstumą, apnuogina žmogaus siekių, svajonių ir vilčių bergždumą. Šias palaimingas akimirkas neabejotinai lydi nusivylimas ir liūdesys, kad žmogus, patyręs dvasinį pakilimą ir dėl to kupinas energijos ir pasiryžimo, yra priverstas grįžti į kasdienybę.
Bet šie dalykai yra susipynę su žemiškąja būtimi, o mums rūpi ir tai, kas žmogaus laukia tada, kai nustojama būti. Skaitytojas prieš gilindamasis toliau turi kai ką žinoti. Pirmiausia mes aprioriškai teigsime, kad laikiname žmogaus kūne gyvena nemirtinga siela, kurios laukia anapusybė ir amžinoji būtis joje. Turbūt svarbu pabrėžti, kad apie pomirtinį gyvenimą, kaip ir apie sielą, mes nežinome nieko tikra, nieko, ką būtų galima lengvai įrodyti ar patvirtinti mūsų patirtimi, nieko, į ką būtų žiūrima kaip į neabejotiną atspirties tašką, nuo kurio atsispyrusi mintis šautų tiesiausiu ir teisingiausiu keliu pro nujautimų ir idėjų brūzgynus. Ir būtent dėl šitos priežasties tokiuose apmąstymuose galime remtis tik tikinčio žmogaus nuojautomis ir per amžius susiklosčiusia religine tradicija. Taip pat dabar negalime leisti sau abejoti rojaus ir pragaro egzistavimu, nes tai anapusybės erdvės, kuriose po mirties mūsų sielos tariamai apsigyvena.
Man knieti pasakyti, kad amžinojo rojaus perspektyva labai skiriasi nuo šiais laikais kažkodėl labai mėgstamo George’o Orwello antiutopijos „1984-ieji“; lyginti šiuos du visai nepanašius dalykus yra netgi pavojinga, nes lengvai nuklystama į nepagrindžiamas abstrakcijas. Rojus ir Okeanija skiriasi kaip diena nuo nakties. Jei kalbėsime apie krikščionišką pomirtinį pasaulį, pirmiausia įsidėmėkime, kad jeigu tiesa yra viena ir ji slypi dieviškoje esybėje, žmogus tik patekęs į rojų įgalinamas ją suvokti, žemėje ji dar nepasiekiama, geriausiu atveju – tik nujaučiama. Esminis skirtumas tarp šių dviejų aptariamų erdvių ir yra požiūris į tiesą: rojuje prie jos bent jau priartėjama, čia ji branginama, ne kas kitas, o jos pažinimas yra viena iš priežasčių, suteikiančių dvasinį pasitenkinimą, o Okeanijoje tiesa nereikalinga, nes joje viešai ir neneigiama klesti neteisybė. Okeanija, norėdama sukurti laimės regimybę, pasitelkia propagandos aparatą ir visišką kontrolę, o Dievas žmogui net ir žemėje suteikia teisę rinktis. Ir dar apie laimę Okeanijoje: net jei vadovautumėmės pirmu laimės suvokimo variantu, tai nejau Okeanijos gyventojai yra nuolatinio dvasinio pakilimo būsenos? Sakyčiau, kad žmonių sąmonė ten tokia suvaržyta, jog pasidariusi abejinga bet kokioms dvasinėms įtampoms ir tapusi nejautri, todėl laimė, kokią ją suprantame mes, ten tiesiog neįmanoma.
Jeigu sielvartų ir rūpesčių neapniauktą būtį vadiname laime, gyvenimas anapusybėje gali pasirodyti visai kitoks. Mano galva, daug kas daro klaidą uždarydami sielą į žmogiškųjų savybių narvelį ir laikydami ją vien mūsų kūniškosios buveinės tęsiniu. Siela yra n e p a v a l d i l a i k u i, jam pavaldus yra tik fizinis kūnas ir tame kūne vykstantys procesai. Net ir į amžinybę įmanoma žiūrėti ne kaip į visų laikų visumą, ne kaip į ateitį, nusidriekiančią į begalybę, bet kaip į belaikį būvį, nes akimirkos ir valandos joje nustoja savo prasmės. Todėl nuobodulys, susijęs būtent su laiku ir kylantis iš vienokios ar kitokios veiklos įgrisimo, sielos negali veikti. Todėl taedium vitae, bodėjimasis gyvenimu, būdingas vien šiapusiniam gyvenimui, nes žmogiškai prigimčiai yra įdiegtas troškimas ieškoti tiesos, noras ką nors daryti ir ko nors siekti. Kai žmogus nustoja tobulėti, kai jo siela liaujasi judėti, o protas mąstyti – štai tada gimsta neviltingas nuobodulys, kurį stengiamasi išblaškyti pramogomis.
Tačiau žmonėms, kurių siela nesurambėjusi, žmonėms, gebantiems nuoširdžiai džiaugtis būtimi, pasižymintiems imlumu grožiui ir sugebėjimu mąstyti, nuobodulys negresia, jie savyje atranda galimybę džiaugtis ir ieškoti. Visiškai įmanoma, kad tokio žmogaus siela bus laiminga krikščioniškajame rojuje, nes ji moka džiaugtis būtimi savaime. Galbūt ir kitos doros, bet žmogiškųjų silpnybių kamuojamos sielos, išsivadavusios iš šių varžtų, atranda šį pilnatvės galimumą savyje. Kas be ko, nereikia liūdėti ir manyti, kad išnykus sielvartams, lydintiems žemiškąjį gyvenimą, pradings ir laimės pojūtis. Ką pavadintume pilnatvės rojuje priešybe? Būtent tą žemiškąjį gyvenimą, kuriame siela nebuvo apsaugota nuo klystkelių ir kiekviename žingsnyje susidurdavo su neteisybe, kuriame, kad ir ką žmogus darytų, kad ir kaip stengtųsi tolti, tolydžio artėjama į nulemtą iš anksto gyvenimo tikslą ar jo pabaigą – ar į šį galutinį gyvenimo momentą žiūrima kaip į tašką, kuriame sunaikinama bet kokia mūsų individualybė, vėl priklauso nuo subjektyvios pasaulėžiūros. Štai toks kontrastas, rojus–žemė, gali palaikyti džiugų sielos nusiteikimą anapusybėje, nes mirtis amžiams išvaduoja ją iš kamavusios širdgėlos ir liūdesio.
Nereikia baimintis, kad vilties pomirtiniame pasaulyje nustojama. Kadangi amžinasis pasaulis yra dualistinis, kadangi egzistuoja dangus ir pragaras, Dievas ir Liuciferis, išlieka ir viltis, kad blogis nesukils, kad bus išlaikyta pusiausvyra ir kad laimės sala rojuje nebus sugriauta. Apie metafizikos dalykus galima samprotauti iki begalybės, nes mums, gyviesiems, neįmanoma atsidurti prie amžinosios būties arba nebūties slenksčio anksčiau, negu mus ten nuveda laikas, o tada jau nerūpi žemiškieji dalykai, nes vienu atveju jie visa ko pabaiga ir būties reikia išsižadėti, o kitu atveju būtis laikiname pasaulyje yra tarytum žemesnė ir mažiau reikšminga būvio forma, iš kurios kad ir nenoromis pasitraukus atrandama aukštesnioji būtis.
Juk pasaulis nebūtų toks jaudinančiai paslaptingas, toks neįtikėtinai žavus, jei mes žinotume, kad čia mūsų būtis nesibaigia, kad mūsų būties nenutraukia mirtis, kad po jos įkopiame į aukštesnį egzistencijos lygmenį. Kadangi atsargiai mąstome, kad teturime šį vieną gyvenimą, išmokstame vertinti nedidelius džiaugsmus ir džiaugiamės galimybe jausti, ir nors kartais patiriame neaiškią anapusybės baimę, ji nėra nuolatinė, ji kartais apima mūsų esybę, nes nuo pomirtinio neaiškumo mūsų prigimtis pakraupsta. Šios baimės negalima visiškai atsikratyti, bet išmokti ją suvaldyti įmanoma, įsisąmoninus, kad mirtis neišvengiamai pasiglemš mūsų esybę ir galbūt tada atsidursime prie rojaus vartų. Ir jei laimė yra kančios nebuvimas, kokia ji tampa nepaprasta ir visa apimanti, kai žinoma, kad niekada nebekamuos nebūties baimė ir kad daugiau žemiškų kančių sielai nebereikės patirti?
