SERHIJ ŽADAN

Eilėraščiai

Lapė

Eglė Šakalytė. Sugadintas Nr. 47. 2014

Eglė Šakalytė. Sugadintas Nr. 47. 2014

 

Princesė nešioja
oranžinius auskarus
ir tamsų maišą,
kuriame laiko savo lobius.
Kartais pasakoja:
 
- Tai kosmetika, kurią man
nupirko tėtis. Tai cigaretės,
kurių pasiimu iš vyresnės sesers.
Tai sidabras, kuris liko
po mamos, jinai jį nešiojo,
kol mirė.
- O čia, – klausiu, – kas čia nuotraukoje?
- Mano draugės, – atsako, -
jos nekenčia manęs dėl
auksinių plaukų ir juodų apatinių,
kurių neturi nė viena iš jų.
Mano bičiuliai, jie pasiruošę
suplėšyt mane į gabalus
už visą tą vasaros drėgmę,
kuri šyla mano
širdy.
 
Kokia poezijos esmė?
Rašyti apie tai, kas visiems seniai žinoma.
Kalbėti apie dalykus, kurių mums trūksta,
įgarsinti mūsų nusivylimus.
Kalbėti taip, kad kiltų
pyktis ir meilė, pavydas, neapykanta
ir užuojauta. Kalbėti
po mėnuliu, kuris kabo
virš tavęs, spausdamas visu savo
geltonu aidu.
 
Kiekvienos suaugusios moters
viduje yra šis mechanizmas,
ši saldi melodija,
kurią galima išgirsti tik
perlaužus širdį,
kurią, tik perlaužus širdį,
galima nutildyti.
 

Vidinė akių spalva

Štai ant universiteto laiptų sėdi moteris,
kuriai nebus nė trisdešimties,
ir rūko „Camel“.
Po lietaus,
šluostydamasi odą,
tokią perregimą, jog po
ja matyti jūržolės ir smėlis,
ji galvoja – štai ir vėl iš dangaus byra
šalti peiliai, sidabro vinys,
ir mirtinai sužeidžia sraiges,
kurios krenta, perkirstos pusiau,
nelyg kryžiuočiai Palestinos smėlynuos.
 
Reikia ilgai kalbėti,
iššnabždant ir ištariant
skirtingus žodžius bei įvairių daiktų pavadinimus,
kad oras aplink ją
neatrodytų toks tuščias.
Pabudę
visi jos vyrai
prideda galvas prie laikrodžių
tarsi geldelių
ir klausos, kaip tolimuos ežeruos
drumsčia vandenį
didžiuliai vėžliai.
 
Ir net nepaskambinsi jai reikalui esant;
nes kartais verta numirt, kad suprastum,
jog tai ir buvo gyvenimas,
nes kartais verta užmerkti vokus, kad išvystum,
kurioje sapno pusėj esi;
ir pasikeitus orams vėl pakyla spaudimas,
nuo kurio trūkinės kapiliarai
atsitiktinių drugelių akyse,
ir taps šiltesnė jos oda,
nuo kurio vanduo jos čiaupe ir induos
virsta krauju
ir ji vėl visą dieną negali
nei užsiplikyti arbatos,
nei išsivirti kavos.
 
 
– 
 
Upės visad ją perkeičia,
kiek jų beperplauktų,
jos apsupa ją laukimu bei ramybe,
ir tyla ši nusėda joje, ir trunka ilgai.
 
Upės kartoja jos įprastus judesius,
sušildo ją smėliu, druska ir nendrėmis,
teka palei ją į pietus be įtampos, nerimo,
ir oras virš jų kartokas kaip lapai, kaip šiltas medus.
 
Upės visad atima iš jos ramybę,
ir ją liūdina žiotys su nuskendusiom baržom,
jai gaila žvejų virš naktinio užutėkio,
benamių paukščių virš šlapių paplūdimių.
Tada ji neranda sau vietos
ir klausos rėksmingų paukščių balsų,
ir pilvu lyg šiltu mėnuliu
jaučia artėjančius potvynius.
 
Ji panaši netgi į šį vandenį kažkuo,
kažkuo jiedvi panašios su tamsia tėkme.
Man rodos, ji daug ko iš jos išmoko –
išnyksta kartu su ja,
grįžta kartu su ja.
 
 
 
Štai ir vėl aš rašau apie ją,
pasakoju apie balkonus
ir jos naminius pokalbius.
 
Štai prisimenu, ką ji
slėpė nuo manęs,
ką laikė tarp puslapių
antologijose su visais tais prakeiktais poetais,
kurie uoliai gadino
mums gyvenimą.
 
„Praeitą vasarą, – kalbėjo ji, –
kažkas atsitiko mano širdžiai.
Ji ėmė dreifuoti, lyg laivas,
kurio komanda išmirė
nuo karštinės.
Judėjo mano kvėpavimo gelmėje,
pagauta srovės,
puolama ryklių.
 
Aš jai sakiau:
širdie, širdie, jokios burės nei lynai
tau nepadės.
Žvaigždynai kabo per aukštai,
kad parodytų kelią.
Širdie, širdie,
per daug vyrų
samdės į tavo komandas,
per daug jų išlipdavo britų uostuos,
ir pragaišino jų sielas
žalia alkoholio ugnis.“
 
Taip ir aš –
prisimenu jos blauzdas, dėl kurių galėjau
muštis iki kraujo,
ir kartoju kaip ji:
širdie, širdie,
serganti karštine,
sveik greičiau,
taisykis,
dar tiek deginančios meilės mūsų laukia,
dar tiek nuostabių tragedijų
paslėpta nuo mūsų atviroje jūroje.
Širdie, širdie,
man taip džiugu klausytis,
kaip tu daužaisi,
panaši į lapę –
pagautą,
bet neprijaukintą.

 

Vertė Mila Monk

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.