Išminties knygos ir atsikvošėjimas po opijaus

Gibeone VIEŠPATS pasirodė Saliamonui naktį sapne. „Prašyk, ko nori, kad tau duočiau“, – tarė VIEŠPATS. „Taigi dabar, o VIEŠPATIE, mano Dieve, tu padarei savo tarną karaliumi mano tėvo Dovydo vietoje, nors aš esu tik jaunas vaikinas. Dar nežinau nei kaip išeiti, nei kaip pareiti. O tavo tarnas yra tautoje, kurią tu išsirinkai, gausioje tautoje, kuri dėl gausybės negali būti nei apskaičiuota, nei suskaityta. Todėl suteik savo tarnui imlią širdį, kad galėtų valdyti tavo tautą ir suprastų, kas gera ir kas pikta. Juk kas kitaip gali valdyti šią tavo gausią tautą?“

Saliamono prašymas rado malonę VIEŠPATIES akyse. Dievas jam tarė: „Kadangi tu to prašei, – neprašei nei ilgo gyvenimo ir turtų sau, neprašei nei savo priešų gyvasties, bet prašei sau imlaus įžvalgumo, kad galėtumei žinoti, kas yra teisinga, – dabar aš tau įvykdau, kaip prašei. Iš tikrųjų suteikiu tau išmintingą ir įžvalgią širdį. Tokio kaip tu nebuvo prieš tave ir toks kaip tu nekils po tavęs.“

1 Kar 3, 5. 7–12

„[Saliamonas] parašė 3 knygas: Patarlių, Koheleto ir Giesmių giesmę. Kurią iš jų parašė pirmą? [Diskutavo] r. Chiya Raba ir r. Jonatanas. R. Chiya Raba: pirma Patarlių, tada Giesmių giesmę ir tada Koheletą. Ir pateikė [kaip įrodymą] šią eilutę (1 Kar 5, 12): „Jis sudėjo 3000“ – „patarlės“ reiškia Patarlių knygą, „o jo dainų buvo 1005“ – tai apie Giesmių giesmę, o apie Koheletą pabaigoje… R. Jonatanas: Giesmių giesmę jis parašė pirma, tada Patarles, o tada Koheletą. O įrodymas iš to, kaip gyvenime būna: kai asmuo jaunas, jis kalba giesmėmis, kai subręsta, kalba palyginimais, o kai pasensta, tauškia niekus“ (Šir ha-širim rabba 10, 1).

Judėjiškoje tradicijoje karalius Saliamonas, kaip ir jo tėvas Dovydas, laikomas vienu iš Šventojo Rašto knygų autorių. Jam priskiriamos trys knygos, įeinančios į Išminties knygų korpusą, kaip ir Dovydui priskiriama Psalmių knyga. Ir dažnai įvairiuose midrašuose (biblinėse interpretacijose) išminčiai cituodavo eilutes iš tų knygų lyg Saliamono arba Dovydo pasakytus žodžius. Tiesa, Koheleto ir Giesmių giesmės knygos įeina į atskirą statusą turintį penkių knygų rinkinį, Ritinius, nes, pagal tradiciją, šios knygos kėlė daug abejonių, pvz., Giesmių giesmė – dėl erotiškumo, Koheleto – dėl filosofijos, kur gan pasaulietiškas pesimizmas, pesimistinė antropologija tokie tiršti, kad reikia ypatingų interpretacinių pastangų iškrapštyti iš ten kokias nors prasmes, kurios leistų atkoduoti gilesnius klodus, kurie iš esmės derėtų ar net padėtų geriau suprasti kitų Šventojo Rašto tekstų prasmes. Tai gana bendras Ritinių problemiškumo bruožas – paviršutiniškai žiūrint neatrodo, lyg jos būtų religingo ar įkvėpto autoriaus rašytos. Trūksta tiesioginės nuorodos į Dievo kalbą, į pranašišką perspektyvą arba pernelyg didelis atotrūkis nuo „religi-nio optimizmo“, t. y. perspektyvos, kad viskas pasaulyje vyksta pagal dieviško teisingumo ir gailestingumo principus. Tačiau, nepaisant to (arba būtent dėl to), kaip tik šios knygos, šalia Penkiaknygės ir kai kurių pranašų knygų, sulaukė ypatingo išminčių dėmesio. Jų labiau „įžeminta“, „kūniškesnė“ perspektyva, pasaulio matymas lyg išsiblaivius iš religinio entuziazmo, kai „opijus“, malšinantis kančią, jau nebepriimamas, leido perkonstruoti visą Šventojo Rašto knygų supratimą. Taip pat ir Izraelio ir Dievo santykius, paties Dievo suvokimą. (Šis „prablaivėjimas“ įvyko sugriovus Šventyklą ir išėjus į tremtį.) Kaip teigiama, pavyzdžiui, Giesmių giesmės erotiškumas ir patriarchalinių santykių nevaržomos moters perspektyva į santykius tarp jos ir mylimojo, juos suprojektavus į Izraelio tautos ir Dievo santykius, leido radikaliai perkeisti pranašų, ypač Ezekielio, patriarchališkai pavydaus smurtingo Dievo paveikslą į Dievo-sužadėtinio, ieškančio ir ieškomo, nesulaikomo, kviečiančio, išnykstančio ir geidžiamo, paveikslą. Tam tikra prasme „dvasingumo“ svaigulio „išsivadėjimas“, pasaulio rūpesčių, kančių ir žmogiškos meilės džiaugsmų pažinimas galėtų būti laikoma „Saliamono išminties“ pamatu, kuris yra geriausias saugiklis nuo viso to blogio po saule, kuris daromas Dievo vardu.

-akp-