Rožės
Kartais gyvenime nutinka tokių dalykų, kurie kam nors papasakojus atrodytų juokingi, keisti, visiškai nereikšmingi, bet po tokių nutikimų viskas kažkodėl nebebūna taip, kaip buvę. Kai gyveni, praėjus konkrečiai akimirkai kiekviena diena atrodo visai paprasta, eilinė… Bet būtent tas momentas yra magiškas. Be to, kai po penkiasdešimties metų ištrauki tą dieną iš atminties, ji pasirodo tokia vertinga. Ir tu jau visai kitas.
Buvo labai gražus, šiltas vasaros vakaras. Dangų užklojo švelnūs plunksniniai debesėliai, neužgožiantys jau beveik nusileidusios saulės skleidžiamų šviesos mirksnių. Nuo grindinio dar kilo dienos karščio bangos, bet tvankuma pamažu užleido vietą nakties vėsai. Kvepėjo skveruose nupjauta žolė, girgždėjo pravažiuojantis vienas kitas dviratis, nors apskritai senamiestis buvo tuščias. Keista, nes viskas mieste tada buvo taip šilta ir gražu: medžiai, fontanai, aikštės ir skersgatviai buvo kupini tos tikros vasaros – ne birželio nerūpestingumo ar rugpjūčio nerimo, bet liepos džiaugsmo.
Aš po koncerto pagalvojau, kad būtų smagu pareiti namo pėsčiomis – dar negreit sutems, o kelias visai netolimas. Žingsniavau senomis mūsų miesto gatvėmis, kurios mena tiek daug. Keitėsi gyventojų kartos, jų įpročiai, tradicijos, net kalba, o paslaptis ir tylius (arba nelabai) pašnekesius saugojančios sienos išliko. Štai kad ir šis namas įmantriu fasadu ir apsilupinėjusiais mediniais langais. Vos pastačius jame turbūt gyveno koks rimtas vokiečių karininkas, laikė piktą juodą buldogą ir eidavo sekmadieniais su juo pasivaikščioti, šiurpindamas vaikus. Jį pakeitė vietinis keistuolis, besilankantis visuose nemokamuose miesto renginiuose ir besiveržiantis bendrauti su žmonėmis piršdamas jiems savo politines pažiūras. O gretimas geltonas namas kadaise, sprendžiant iš drumzlinos spalvos, galbūt buvo rudas. Jame iki karo buvo užeiga, pamėgta jūreivių, kur šie švęsdavo savo trumpą stabtelėjimą namų uoste. Vėliau užeigos neliko, ir name apsigyveno paprasti žmonės. Na, sprendžiant iš jų kelto erzelio, ne tokie ir paprasti. Pro atvirus dailaus namo langus sruvo žmonių juokas ir dainos, linksmas klegesys. Dzingsėjo krištolo taurės ir porcelianiniai arbatos puodeliai, kažkas netyčia sukūlė lėkštę. Galbūt su trenksmu švęstas jubiliejus, gal vestuvės, o gal tiesiog nuostabus šeštadienis.
Būčiau taip ir praėjusi pro šalį, net neatkreipusi dėmesio ir visam laikui pamiršusi, kaip, atrodo, pats pastatas trykšta gyvenimo džiaugsmu, bet vienu metu nutiko keli dalykai ir paprastas atsitiktinumas suvedė juos į krūvą. Aš stabtelėjau užsirišti bato, nuo palangės purptelėjo pabertus trupinius lesinėję balandžiai, o langas trečiame aukšte įrėmino porą rankų, išmetusių nenusakomo dydžio rožių puokštę. Jų buvo šimtas, du, o gal ir tūkstantis? Nežinau, tą akimirką man jų atrodė tiek daug.
Aš stovėjau senamiesčio vidury nuostabiausio metų laiko grožyje, visiškai viena gatvėse, daugiau nebuvo ničnieko. Aplink mane leidosi raudoniausių rožių sūkuriai ir verpetai, buvau tarsi stichiško viesulo epicentras. Pasijutau taip, lyg laikas būtų sustojęs ir iš kiekvienos šalies, kiekvieno Dievo užmiršto kampelio specialiai man atnešęs viską, kas šiame pasaulyje šilčiausia ir gražiausia. Pamačiau, kiek daug aplinkui žalumos: dobilai, žolė, smilgos, nepaklususios kiemsargio žoliapjovei; kaip minkštai saulė nušviečia iškritusią rasą ir viskas ima tiesiog spindėte spindėti. Geltonos spalvos niekad nebus per daug; ypač gamtoje – tai lyg varvančių medaus statinių ir Paukščių Tako rojus. Viskas tiesiog gaudžia nuo tylaus laukimo, įtampos, vos juntamos namų ir medžių šešėliuose ir paunksnėse, aikštelėse, už senų medinių suoliukų – o ką gi atneš rytojus?
Viskas truko tiek, kiek du akies mirksniai. Ir išties, galbūt nieko ir nebuvo? Gal tai buvo tik miražas urbanistiniame ansamblyje. Neaišku, ar viskas vyko iš tikrųjų, ar tai buvo tik mano jautri vaizduotė, dėl to niekada niekam to nepasakojau. Tik kasdien nusiperku turgelyje vieną raudoną rožę.
