Ji sukasi ir sukasi

Ji sukasi ir sukasi, vaizdas akyse liejasi į akvareles, ir drobėje iš miško telieka šimtai realybę tirpdančių atspalvių. Vėjas velia plaukus, iš jų formuojasi pilkšvos medžių šakos, jos tįsta, ilgėja, krauna pumpurus, jie ima skleistis. Sijonas plaikstosi į šalis, plečiasi ir virsta pieva. Dangus pranyksta lapų sūkuriuose.

–

Vėjo beldimas į stogą ir nerami lietaus nuojauta pažadina moterį. Atmerkusi akis, ji išvysta pažįstamą kambarį, kuriame dienas leido jau keletą dešimtmečių, ir staiga ateina mintis, kad gyvenimas yra amžinas kaip metų laikai, kad viskas kartosis ir suksis ratu. Ji šypteli, ta sena mintis, žino, kamuoja ne ją vieną, tačiau moteris vis abejoja – o jeigu viskas staiga išnyks? Išnyks šis namas, kambarys ir dulkėti rėmai, prilaikantys masyvų paveikslą, lova ir užuolaidos, ir miškas vėl regės tik plyną lauką, užlietą vieversių giesmių?

Dalia Juodakytė. Moteris vyruose. 2011

Ji pasirąžo, pro langą žvilgteli į rytinės saulės užlietą miško pakraštį ir, išgirdusi tolimą vilko kauksmą, nejučia suvirpa. Taip ir neatsikratė baimės – staugimas visada jai atrodė per daug vienišas ir šaltas, nors ir prašyte prašantis užuojautos, bet kartu keistai atstumiantis ir nemalonus. Ji greit nusisuka ir žvilgsniu perbėga medines lentynas, ant kurių stovi seniai nebevartomos dulkėtos knygos su neįskaitomais pavadinimais ir pavardėmis žmonių, kurie tokie tolimi, kad, rodos, jų niekada nė nebuvo. Kelias iš jų pirko pati, bet jau nepamena kurias, visas stovinčias antroje lentynoje parnešė vyras, o likusias padovanojo pažįstami. Buvę pažįstami – juk tiek daug laiko prabėgo nuo tada, kai namuose lankydavosi pro šalį keliaujantys žmonės, kad dabar vargu ar ji iš kitų išskirtų bent vieną seniau regėtą veidą.

Dangaus pakraščiu slenka debesis, nedidukas, bet drąsiai grumantis ir tildantis besislepiančių paukščių čiulbesį. Kyla vėjas ir vėl ima neramiai bilsnoti stogą. Saulė, dar nė nespėjusi pasiųsti žemėn pirmų rytinių spindulių, slepiasi. Prabunda vyras. Moteris sekundę nuščiūva tarsi netyčia jį pažadinusi, nors ir žino, kad to negalėjo nutikti. Jis giliai įkvepia, pasirąžo, išjudina nakties stingulį išlaikiusį kūną ir numeta šalin apklotą. Atsisėda ant lovos krašto, kurį laiką pasėdi basas kojas nuleidęs ant šaltų grindų ir tada, tarsi staiga prisiminęs, pasuka galvą ir nusišypso. „Beveik kaip jaunystėje“, – pagalvoja moteris. „Labas rytas, mieloji Mari“, – pasisveikina vyras, moteris jam atsako, tačiau jaučia, kad jo balse linksmumo nėra, galima justi nebent prabėgusių dienų svorį, ir nejučia nusimena, tačiau greitai vėl ima šypsotis, nes vyras užniūniuoja labai labai seniai girdėtą dainą, kuriai skambant jie, dar jauni būdami, susikibę šoko. Tai buvo pavasarį, rodos, pavasarį, Mari jau neįstengia prisiminti metų laiko, tačiau puikiai prisimena tada dar vaikino žėrinčias, laimingas akis ir rankas, tvirtai apglėbusias jos pečius.

Vyras kloja patalą, velkasi jau seniai nunešiotus, bet kažkodėl dar nesuplyšusius drabužius, nuėjęs į mažą, ankštą virtuvę atsiriekia duonos. Pavalgęs atsipjauna dar vieną riekę ir deda į maišelį, akimirką suabejojęs įsimeta ir galiuką dešros. Šypteli ir, šūktelėjęs: „Išeinu!“, išnyksta pro nerakinamas duris.

Diena bus ilga ir kaitri. Moteris žino, kad jos vyras be vakaro negrįš – jis, senas medkirtys, visą gyvenimą dirbo dorai ir sąžiningai, kiekvienas kąsnis buvo užtarnautas, ir tai nepakito nė dabar, jam pasenus ir jai nebegalint niekuo jam padėti. Mari žiūri pro langą ilgai, daug ilgiau, nei matosi šešėlis, beskubantis kirtimų pusėn. Ranka patiesina sijoną ir susiraukia – nelabai jai patinka ta suknelė, klostės atrodo dirbtinokai, o ir spalva kažkokia poniška, labiau pritinkanti miestietei, o ne medkirčio žmonai. Niekada pati nebūtų tokios pirkusi, bet vyras norėjo, kad ji atrodytų gražiau nei įprastai. Tačiau ji jaučiasi laiminga, kad vis dar gali kasdien sutikti ir išlydėti savąjį, su kuriuo nugyveno ilgą gyvenimą. Moteris mato, kad vyras jos nė akimirkos nepamiršta, palinki gero ryto, o prieš užmigdamas ilgai žiūri į jos ramų, nekintantį veidą, ir gražiausios dienos sruvena abiem prieš akis. Po tokių akimirkų Mari pasijunta be galo vieniša ir ima stebeilyti į masyvius raitytus paveikslo rėmus, kartais, rodos, ima jų nekęsti, galvoja, jei išmanytų, sutrupintų juos į smulkias drožles ir išbarstytų pamiškėj, bet… Ji supranta, kad pati taip pasirinko, pati pasmerkė save kasdien iš tolo, bet kartu iš taip arti regėti savo vyrą, sekti jo žingsnius ir mintis, bet neištarti nė žodelio.

Paveikslą užlieja vakarėjančios saulės šviesa. Neilgai trukus, tačiau vėliau nei įprastai, už durų pasigirsta žingsniai. Atvėrus duris, jų aidas nusirita per tuščią kambarį ir susigeria į sienas. Pavargęs vyras kruopščiai nusivalo kojas ir, įėjęs vidun, taria: „Grįžau, mieloji.“ Duonos maišelis tuščias, kišenės – taip pat. Prisitraukęs kėdę arčiau paveikslo, vyras atsisėda, žvilgsniu ima ilgesingai bėgioti puikiai per gyvenimą įsimintais moters veido bruožais. Atsistoja ir tiesia ranką, tik nežinia, norėdamas pirštų galiukais perbėgti portretą ar jį nukabinti, tačiau kažkur miške garsiai ir liūdnai sukrankia varna, ir vyras sustingsta, tada pasitraukia. Parimęs prie medinės palangės baugščiai ir ilgai seka vis tamsėjantį dangų. Išryškėjus žvaigždėms, jis ima klotis lovą, lenda po šaltais patalais ir kaip niekad ilgai žiūri į Mari.

Moteriai darosi neramu, ji pradeda blaškytis. Tamsa nebeleidžia užsimiršti, naktinių paukščių čiulbesį užgožia širdies plakimas, ir Mari apima keista nuojauta, kad kažkas atsitiks. „Kas gali atsitikti vidury žmogaus pamiršto miško?“ – svarsto ji, bet širdis neklauso, ir moteris išsigandusi gūžiasi kamputyje. Ilgai prasikankinusi ir pagaliau sulaukusi aušros, ji visa tirta. Ant paveikslo rėmų ankstyvoje šviesoje ryškėja pirštų atspaudai.

Vyras, neramiai išmiegojęs naktį, keliasi. Sėdasi, rengiasi, prausiasi, ir Mari, nesulaukusi tokio įprasto ir mielo pasisveikinimo, išplėstomis akimis ir truputį įsižeidusi seka jo žingsnius. Nejau pamiršo? O gal kas negera atsitiko? Juk tokia nerami naktis… Vyras tylėdamas išeina, klakteli uždaromos durys, ir moteris, nebežinodama, kur dėtis, ima niūniuoti tą pačią seną melodiją. Mintys truputį praskaidrėja, rytas atneša paukščių čiulbesį, giedras dangus tarsi veidrodis, rodos, turėtų matytis skrendančių paukščių atspindžiai. Miškas irgi ramus, nė menkiausio vėjelio. Mari nurimusi užmiega.

Ją pažadina bildesys. Už lango saulės jau matyti tik rausvas pakraštėlis, visas dangus raudonas, o miškas užlietas klampaus rūko. Pareina vyras, žemėn meta kepurę, prisitraukia kėdę arčiau paveikslo, o akyse suspindi ašara, bet ją tuoj nubraukia šiurkščia ranka. „Mane iš čia veja, Mari. Negaliu čia likti, rytoj manęs atvažiuos. Išvykstu, o kur – nežinau. Pasiims vaikai. Mūsų. Bet kamgi aš jiems, geriau čia paliktų. Čia, su tavim.“ Vyras atsikelia nuo kėdės ir apsuka ratą po namus. Žvilgsnis blausus, nieko neregintis. „Aš negaliu tavęs vežtis, vaikai nesutinka, bet ir negaliu čia palikti tavęs vienos, Mari, negaliu, prisiekiau nepalikti. Ir nepaliksiu, Mari, nepaliksiu, atleisk man.“

Vyras eina prie seniai nekūrento židinio ir keliais degtuko brūkštelėjimais įkuria ugnį. Liepsnos tarsi šunys ima laižyti sausas beržo šakas ir garmėdamos veržiasi į kaminą. Priėjęs prie sienos, po daugybės metų nukabina paveikslą, šluosto dulkes, bučiuoja. Sustingęs dar gana jaunos moters atvaizdas ima virpėti ašarų pritvinkusiose vyro akyse ir šis nebegali daugiau žiūrėti. „Atleisk“, – kartodamas tarsi maldą, vyras lėtai įkiša paveikslą į židinį. Liejasi vaizdas. Užsimerkia.

„Sudie“, – tyliai teištaria Mari. Ji jaučia, kad ilgai vieniša neklaidžios, kad vyras tuoj pas ją ateis, ir su liūdna šypsena veide paskutinįkart palydi jį žvilgsniu.

–

Vaizdas akyse liejasi į akvareles, ir drobėje iš miško telieka šimtai realybę tirpdančių atspalvių. Vėjas velia plaukus, iš jų formuojasi pilkšvos medžių šakos, jos tįsta, ilgėja, krauna pumpurus, jie ima skleistis. Sijonas plaikstosi į šalis, plečiasi ir virsta pieva. Dangus pranyksta lapų sūkuriuose. O ji laiminga sukasi ir sukasi.