Mano gėris
Ps 16, 1–2. 5. 7–11
Šią psalmę krikščionys dar nuo evangelijų rašymo laikų skaito kaip tolimą mirusiųjų prikėlimo užuominą, kurią esą paliko karalius Dovydas, kurio poetiniam religiniam įkvėpimui tradiciškai psalmės priskiriamos. Paskutinės trys psalmės eilutės vertėjų į daugelį kalbų, pradedant ankstyviausiais vertimais į graikų kalbą, buvo verčiamos taip, kad kuo geriau išreikštų šią užuominą. Kad ta blanki užuomina taptų kuo aiškesniu paties tikėjimo būsimuoju prikėlimu iš mirusiųjų liudijimu. Kad niekam nė abejonių nekiltų, jog Dovydas (ar kažkoks kitas įkvėptasis psalmininkas) tą tikėjimą turėjo. Prieš akis turimas prel. Antano Rubšio vertimas, kuris užuominą bando palikti užuomina. Nors dauguma katalikų buvo, matyt, įpratę girdėti bažnyčiose Velykų laikotarpiu skaitant (ar giedant) kitą variantą. Galime paskaityti ir jį:
Globok mane, Dieve: prie tavęs aš glaudžiuosi. Kartoju tau, Dieve: tu mano Viešpats, mano paveldėtas turtas, taurė mano laimės, tavo rankoje mano likimas. Aš šlovinu Viešpatį, kuris man išmintį duoda, atsimena mano širdis tai net naktį. Akyse nuolatos Viešpats man stovi, jis mano dešinę remia, aš nedrebėsiu. Man džiaugias širdis, krykštauja siela, ir mano kūnas ramiai sau ilsėsis. Juk manęs nepaliksi numirėlių būste, tu man, savo draugui, neleisi trūnyti. Man rodysi kelią, kuris į gyvenimą veda, pilna man bus laimė prieš tavo veidą, tavo dešinėj bus per amžius linksmybės.Tačiau abiejuose variantuose pernelyg daug kažkokio sunkiai nusakomo saldumo ir tikėjimo išraiškos pertekliaus, barokinio perdėjimo, kuris gal ir malonus jausmingai sielai, kuriai religinis gyvenimas ir dvasingumas neatsiejamas nuo jausmų ir susiliejimų apėmus ekstazei. Bet psalmių menui tolimas toks barokas, kaip svetimas ir romantiškas meilės kvaitulys ar svaigulys. Psalmių autoriams tarp mirtingojo ir dievybės egzistavo aiški neperžengiama riba, pagarbos distancija. O išraiškai – tam tikras santykių nuosaikumas ir šiurkštumas, artimas smėlėtai ir uolėtai kaitros nualintai žemei. Pateiksiu savo vertimo variantą, atliktą stengiantis laikytis arčiau pažodinio teksto:
Išsaugok mane, Dieve, nes pas tave ieškau priebėgos. Sakau VIEŠPAČIUI: „Mano Viešpatie, mano gėris – ne aukščiau už tave.“ VIEŠPATS – man skirtoji dalis ir taurė, savo rankose turi tai, kas man krito burtu. Laiminsiu VIEŠPATĮ, paprotinantį mane, ir mano inkstai naktį mane vis pamoko. Visad VIEŠPATĮ priešais save statau, nes savo dešinėje aš būsiu nepajudinamas. Todėl džiaugiasi mano širdis, ir džiūgaus mano garbė, ir kūnas mano ilsėsis saugiai. Nes tu neatiduosi mano sielos Šeolui, neduosi savo atsidavusiajam regėti kapo duobę. Tu pažindini mane su gyvenimo keliu, tavo akivaizdoje džiaugsmo pilnatvė, tavo malonumai dešinėje amžiais.Psalmininkas čia – pavargęs nuo kaitros (galbūt tai persekiojančių priešų metafora), galbūt užkluptas sunkumų nelaimėlis, ieškantis užuovėjos ar priebėgos. Budizme tas, kuris priima Budos mokymą, paprastai save suvokia kaip prisiglaudusį Budos prieglobstyje, jo priebėgoje. I amžiaus žydų filosofas Filonas Aleksandrietis „priebėgos ieškančiaisiais“ vadino tuos, kurie dieviškosios Išminties ieškojimą iškėlė aukščiausiu savo gyvenimo tikslu, atsidėdami jam per kontempliaciją ir askezę. Kaip tokių prototipas jam buvo bibliniai levitai, t. y. izraelitų Levio giminė, kuriai vienintelei, dalijantis Pažadėtąją žemę, nebuvo skirta jokia žemė, jokia teritorija. Vienintelis jos paveldas, „mestas burtas“, „taurė“ buvo pats Dievas ir tarnystė Šventykloje. Taip pat ir Abraomas, kuriam Dievas buvo pasakęs palikti tėviškę, tėvų namus, ir eiti į žemę, kuri bus nurodyta, bet ir ten gyvens kaip svečias. Tai kaip ir gyvenimo, kuriame negali rasti vietos, negali įsišaknyti, amžinai sustoti, nes yra kažkas, kas yra, kaip psalmėje sakoma, „aukščiau už mano gėrį“, simbolis. Tas „aukščiau už mano gėrį“ ir yra tai, kas gyvenimą pripildo. Jei ne džiaugsmo čia ir dabar, tai bent prasmės. Psalmininkas tą „aukščiau už mano gėrį“ vadina VIEŠPAČIU (čia reikia suprasti esant parašytą Dievo vardą), kuris yra Adonai, t. y. viešpats, valdovas. Tas, su kuriuo psalmininko santykiai yra kaip atsidavusiojo (kituose vertimuose – bičiulio, draugo, teisiojo). Hebrajiškai hasid, ir daug kam šis žodis leidžia įžvelgti visas vertimų galimybes kaip alternatyvas.
Vietoj „kuris man duoda išmintį“ matome nuosaikesnį „mane paprotinantį“ ir vietoj mokančios širdies – inkstus, kurie biblinėje simbolinėje kalboje siejasi su giliausiais jausmais (širdis – su mąstymu). Naktį ilsintis, miegant moko kelio giliausi jausmai ir prisirišimas prie to, kas „yra aukščiau už mano gėrį“. Ir vietoj „krykštaujančios sielos“ ar „gyvasties“ – „mano garbė“… Garbė, garbingumas psalmininkui reikšmingesnis nei mūsų vertėjams jų sielų krykštavimas, kuris atrodo pernelyg menkas ir beprasmis tikslas. Ir galiausiai išreiškiamas pasitikėjimas, kad tas, kuris „yra aukščiau už mano gėrį“ (kad ir kas tai būtų – asmeninis Dievas, kuriam atsiduoda religinga siela, Idėja, bendras Gėris, Išmintis, Teisingumas), neatiduos sielos Šeolui, t. y. nykiam trūnijimui šešėliniame, pilkame pasaulyje. Tas kažkas įgalina pažinti kelią, kuriame bus tikras gyvenimas su visa „džiaugsmo pilnatve“.
-akp-
