Importuota kosmoso enciklopedija

Danišką ir lietuvišką „Kosmosą+“ Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje kūrę menininkai suteikė progą patikrinti postdraminio teatro teoriją praktikoje. Teatro meno vadovas Audronis Liuga žadėjo šiuo spektakliu-iššūkiu supurtyti Lietuvos teatro pamatus. Mat mūsų kūrėjai niekaip neprisiruošia maištauti prieš dramą, nė už ką neatsisako vaidybos kaip vaidybos, dėl to lietuvių teatras atrodo kone anachroniškas, palyginti su tomis įdomybėmis, kurios jau ne vieną dešimtmetį vyksta Vakarų salėse. Greičiausiai dažniau – ne salėse.

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Didžiajam Sprogimui Vilniuje sukurti buvo pakviesta viena garsiausių postdraminio teatro kūrėjų Kirsten Dehlholm, kūrybinės organizacijos „Hotel Pro Forma“ įkūrėja. Ši danų menininkė – visų pirma vizualiųjų menų atstovė, todėl ir „Hotel Pro Forma“ kūrinius vadinti spektakliais ne visada galime. Reginys prašyte prašosi nuorodos į paaiškinimą su brūkšneliu – performansas, vizualizacija, instaliacija – kaip tik norite.

Nors „Kosmosas+“ skirtas vaikams, iki tokio spektaklio ne kiekvienas suaugęs žiūrovas bus „suaugęs“. Šiam kūriniui, kaip būdinga įvairiems post-, reikia suteikti paaiškinimą. Priešingu atveju jis galėtų būti palaikytas paprasčiausiu „spec. efektu“, net jeigu ir labai sudėtingu bei daugiasluoksniu. Tai tikrai ne tas teatras, kurį matyti žiūrovai yra pripratę.

„Kosmosas+“ – tai spektaklis be dramos, po dramos. Naratyvo, istorijos veiksmo čia nėra. Spektaklio eigą sudaro pastabos apie visatą. Tarsi visu pajėgumu „įjungę“ vaizduotės aparatus vartytume spalvotą gamtos mokslų enciklopediją. Nesilaikydami nuoseklumo, perskaitydami vieną kitą eilutę po spalvotomis nuotraukomis iš atsitiktinių puslapių.

Mums tokias pažįstamas ir tokias „akademines“ didžiosios salės sienų plyteles nušvietė kosminės projekcijos. Įspūdingos nuo pat pirmosios scenos. Žiūrovus „ištiko“ meditatyvi vizualumo šventė. Vaizdo projekcijos, šviesos efektai, muzika ir tekstas – visi elementai reginyje svarbūs vienodai.

Uždaroje erdvėje kuriamas savitas visatos vaizdas. Scenos priekyje nuleista skaidri širma, suteikianti iš tiesų fantastinį, trimatį efektą, kai projekcijos „susisluoksniuoja“. Už jos ir vyksta veiksmas: būtent čia per kosminių vėjų pustomus smėlynus laipioja spektaklio personažai (ne-personažai). Avanscenoje simetriškai iš abiejų pusių savo žaliose salelėse įsikūrę futuristiniais kosmonautų kostiumais vilkintys Technikos Inžinieriai. Spektaklio scena – tai visa salės erdvė, įskaitant ir jau minėtas sienų plyteles ir žiūrovų pečių linijas. Scenos dėžutė čia neturi ribų. Visur tamsioji materija, visur galaktikos, žvaigždės nykštukės ir raudonosios milžinės, visur – kosmosas.

Savita Kirsten Dehlholm visata skleidžia šaltį. Ji tuščia, nejauki, nesvetinga, nepažįstama.

Žmogiškos šilumos spektaklyje taip pat nedaug. Berniukas Tomas7 kuo ramiausiai deklamuoja savo enciklopedines eilutes – lygiai taip, kaip ir galima tikėtis iš vaiko, kuriam užduota padeklamuoti kelias enciklopedines eilutes. Atrodo, kad jam ir rūpi pats deklamavimas, tikslus asteroidų numerių surikiavimas, o ne paslaptingas žvaigždėtas dangus ir ne patys asteroidai. Mėnulio Mergaitė keliauja savarankiškomis amplitudėmis, keletą kartų užsukdama ir į sceninio vyksmo horizontą, tačiau likdama savame pasaulyje. Astronomas, Matematikas, Filosofai ir Fizikė vienas po kito šūkteli savo enciklopedines tiesas, prieš tai būtinai „atrakinę“ mintį firminiu judesiu: Astronomas kalba tik palypėjęs kopėčiomis, Matematikas žygiuoja stačiomis linijomis, Filosofai „įjungia“ savo lemputes, o Fizikės kalba visai elektriškai robotiška. „Žmogiškiausi“ – du Technikos Inžinieriai, miniatiūrines savo erdves papuošę žaliuojančiais vazoniniais augalais.

Kokia bebūtų įspūdinga šalta visatos begalybė, man pačiai viena įsimintiniausių spektaklio scenų – tai apšvietimo prožektorių ignoruojamas žmogiškai meistriškai mechaninis Pauliaus Tamolės Inžinieriaus šokis.

Spektaklis deklaruoja savo dabartiškumą, matome jo „pastolius“. Čia pat scenoje atliekama elektroninė muzika (jos kūrėjai – Ernestas Kaušyla (BrokenChord) ir Miša Skalskis (96WRLD)). Ir minėtieji Inžinieriai iš tiesų atlieka savo darbą – nepailsdami siunčia projektorių spindulius į erdvę.

Tai kaipgi su tuo „supurtymu“?

Žiūrovai buvo nuosekliai ir kantriai pažindinami su tuo, kas juos turėjo „ištikti“, buvo parodytas ir ankstesnio „Hotel Pro Forma“ spektaklio „Karo suma“ vaizdo įrašas. Taigi, kam rūpėjo, tas žinojo, ko tikėtis.

Kuo šis „sprogimas“ turėjo būti kitoks nei tarptautiniuose teatro festivaliuose matyti spektakliai, verti „paaiškinimo su brūkšneliu“?

Pagrindinė idėjinė kūrėjų grupė – režisierė, scenarijaus autoriai, šviesų dailininkas, piešinių autoriai, scenografai, vaizdo projekcijų kūrėjai ir kiti – danai. Būtent todėl mintis apie didįjį (ar net ir mažesnį) lietuviškos scenos sprogimą, postdraminio teatro „pagaliau“ atėjimą neatrodo labai taikli. Juk pas mus toks teatras negimė pats, neišaugo, neišsivystė. Mūsų kūrėjams ši sceninė kalba netapo sava.

Aktoriai (čia vėl norisi paaiškinimo – atlikėjai, „buvėjai“) – visi „mūsiškiai“: Vytautas Rumšas, Remigijus Bučius, Vaiva Mainelytė, Ramutis Rimeikis, Jolanta Dapkūnaitė, Rasa Rapalytė, Elzė Gudavičiūtė, Paulius Tamolė ir keturi vaikai (Liepa Petronytė, Leta Štopaitė, Jurgis Benys ir Alanas Janavičius).

Todėl tarsi ir turime teisę kalbėdami apie naujuosius teatro reiškinius vartoti šiokią tokią pirmojo asmens formą – pagaliau ir mes turime. Ir iš tiesų, „Kosmosas+“, nors ir importuotas, lieka teatro repertuare, todėl ir turime. Kaip sprogimo, Vakarų teatre įvykusio gerokai anksčiau, aidą, kuris vargu ar gali supurtyti lietuvių teatro pamatus.