STASĖ LYGUTAITĖ

Eilės

Ėjau per šlamantį rudenį.
Staiga pajutau:
Seka kažkas mane.
Išsigandus atsigręžiau.
Medis žiūrėjo
Tiesiai man į akis,
Mojavo šakom
Lyg norėdamas atsisveikinti.

 

Namuos taip tylu
Lyg visi budėtų
Prie mirusių.

 

Jau rudens danguje
Susikaupė tiek užmaršties,
Kad negalėjau
Atminti,
Ką apšviesdavo
Spalio mėnulis,
Kai žiūrėdavom
Naktį pro langą.

 

Tyla ir tyla
Tyla ir tyla
Kada
Tu pragysi,
Perkūno oželi?

 

Nutilk,
Perkūno oželi.
Sustok,
Bėganti upe.
Nesantys
Tuoj prabils.

 

Neik
Šį vakarą
Iš namų.
Tamsus
Nesančio langas.

 

Vis dar eini
Neatsigręždamas
Užupio gatvele.
Dar tebelauki manęs
Žirmūnuose
Ant suolelio.

 

Iš tavo nakties
Tas mėnulis,
Ryškiai apšvietęs
Jazminą
Po mano langu.
Iš tavo nakties.

 

Niekur laiko nėra.
Visur – tik erdvė.
Pažiūrėk
Iš savo tolybių:
Koks baltas, koks baltas
Mūsų juodalksnis tyli,
Kai sninga ir sninga.

 

Tavo šešėlis
Ant vasaros upės kranto
Baltas ir lengvas.
O negaliu
Atplėšt nuo žolės,
Atkelti nuo žemės.

 

Iš tavo vienatvės
Atskrenda
Pas mane
Laumžirgis tas,
Kurs lakstė
Virš tylinčios upės
Prieš šimtą,
Prieš šimtą metų.

 

Tas kelias,
Kuriuo nuėjai,
Tebebėga.
Paliktos tavo pėdos
Pilnos žydinčių plukių.

 

Ant pirmojo
Gruodžio sniego
Nukrito karšta žvaigždė
Iš tavo dangaus.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.