Ir Abraomas išėjo

VIEŠPATS tarė Abramui:
„Eik iš savo gimtojo krašto,
iš savo tėvo namų,
į kraštą, kurį tau parodysiu.
Padarysiu iš tavęs didelę tautą
ir tave palaiminsiu;
išaukštinsiu tavo vardą,
ir tu būsi palaiminimas.
Laiminsiu tave laiminančius
ir keiksiu tave keikiančius;
visos žemės gentys ras
tavyje palaiminimą.“
Abramas išėjo, kaip VIEŠPATS jam buvo paliepęs.

Pr 12, 1–4a

 

Pagyvenusi rusė inteligentė prisimena, kaip gūdžiame sovietmetyje susirado Tėvo Stanislovo oazę. Tiesioginių maršrutų į Paberžę, žinoma, nebuvo, savo ratus turėjo irgi ne bet kas. Kaimo autobusiuku kiek pavažiavę už Kėdainių, dvasinės atgaivos ieškotojai eidavo laukais. Kažkodėl pirmąsyk visi dažniausiai atsirasdavo ten žiemą. Gal kad būtų panašiau į pasaką, į mažą tarybinį stebuklą? Ar Bonhoefferio principu – malonė, kuri kainuoja? Prisimindama moteriškė vis kartoja tą patį žodį – nuklibikščiavome. Kiek tik aplankiusi Paberžę, vis klibikščiuojant ir klibikščiuojant. Matau, šiuo metu ji tikrai nelaigo kaip stirnelė. Bet prieš keturis dešimtmečius turėjo laigyti. Tas klibikščiavimas man ima skambėti kaip gryniausia nuoroda į prarastą rojų, Adomo ir Ievos ašaras, gimtąją nuodėmę. Kitokio sugrįžimo pas Viešpatį juk ir negalėtų būti. Juokingiausia, kad sugrįžus klibikščiuojama po senovei, gal net labiau. Klaustum, ko tada ten veržtis per tokį vargą, bet visi atsakymai būna tik lemenimas. Arba pagal Marijos radijo normatyvus, paploninus liežuvį.

Laimei, Abraomas (tada – dar Abramas) nesusigundo atsakinėti. Mūsų tikėjimo protėvis nematė jokio reikalo užsiimti liudijimais, aiškinti, kas jį vertė tikėti ir paklusti Dievo valiai. Pagal Koraną (ten Abraomas irgi tikėjimo patriarchas), jo monoteistinė pasaulėžiūra susiklosčiusi pamažu, stebint žvaigždėtą dangų ir suvokus stabmeldystės bergždumą. Biblinėje Pradžios knygoje jis išnyra jau pasirengęs bet kokiam Dievo įsakymui ir išbandymui. Palieptas palikti gimtąsias vietas Mesopotamijoje ir leistis į nepažįstamą Kanaano kraštą, jis paprasčiausiai išeina. Būdamas septyniasdešimt penkerių metų, kaip sako ta pati knyga. Taigi vėl – nuklibikščiavo, visai tiesiogine prasme. Pažadas būti išaukštintam, tapti didele tauta, įgyti naujas teritorijas paliktas mums kaip pagrindinis jo klusnumo motyvas. Pensininko svajonės?

Kas iš tikrųjų pagimdo Abraomą, tikėjimo žmogų, ir kaip viskas buvo dėliojama Dievo planuose, galime tik spėlioti. Kūrimo istorija, anksčiau papasakota Pradžios knygos puslapiuose, pilna gražiausių vilčių. Ko tik imtųsi didysis Kūrėjas – dangaus, žemės, gyvūnijos, augalijos ar pirmųjų žmonių, – viskas rodosi gera, labai gera. Bet netrukus perskaitome apie Adomo ir Ievos tragediją, paskui išdygsta brolžudys Kainas, Babelio, žmogiškos puikybės ir kvailybės bokšto, statyba, pagaliau bergždžias Dievo mėginimas taisyti savo kūrybą tvano vandeniu. Akivaizdus didžiojo Kūrėjo žlugimas? Abraomas atrandamas ir pašaukiamas kaip tik tada, kai žemei gresia pavojus vėl pavirsti chaotiška dykyne, kurią matėme kūrimo pradžioje. Abraomui ir jo žmonai Sarai bus skirta tapti pirmąja atnaujintos žmonijos pora. Užuot tuoj pat apipylęs juodu dovanomis ir suteikęs savo vietininkų įgaliojimus, Dievas iš jų viską atims, išvarys į svetimą kraštą ir lieps laukti jo pažadų išsipildymo. Adomas ir Ieva rojuje palaiminami nedelsiant, vos sukurti. Abraomui ir Sarai palaiminimas tik žadamas miglotoje ateityje. Šelmiškai besišypsančio Kūrėjo. Kokie dar palikuonys nusenusiai ir nevaisingai porai.

Lek leka – taip hebrajų kalba skamba fatališka frazė, ne tik pradėjusi Abraomo tikėjimo avantiūrą, bet ir sukūrusi ypatingą, iki šiol gyvuojančią žmonių kategoriją. Išeik. Dar galėtume versti: eik sau. Pirmykštė krikščionių bendruomenė, apibūdindama save, taip ir sakė: esame kelias. Žinoma, mūsų liaudiškoji etimologija, žodį tikėjimas kildinanti iš tik ėjimo, atrodo gana juokinga. Abraomo tikėjimas nėra amžinojo žydo klajonės po pasaulį. Tas tikėjimas turi žemę, kurią privalu užkariauti. Einama ne todėl, kad nerandi sau vietos ar geidi naujų patyrimų ir nuotykių. Lek leka yra įsakymas to, kuris tikrins ir tikrins tave, ar esi pasiryžęs jo klausyti, t. y. tikėti. Antrą sykį ta pati frazė vėl pasigirsta Abraomo sagos pabaigoje, kai patriarchui bus liepta išeiti į Morijos kalną ir paaukoti savo vienturtį sūnų Izaoką, taigi pažado vaiką. Tikėjimo riteris, kaip jį vadino Kierkegaard’as, ir šį kartą be žodžių paklus Dievo valiai. Balansuodamas ant beprotybės ribos, jis mūsų pasivaikščiojimams su Dievu suteiks tokią tamsybę, kad niekada nedrįsi teisti žmogaus, kuris nepakelia Dievo ir traukiasi iš jo kelio.

Pasirinkusieji Abraomą savo protėviu ir siekiantys gyventi tikėjimo režimu taip ir blaškysis tarp viliojančių Dievo pažadų ir įsakymo tuos pažadus sugriauti savo paties rankomis. Bibliniam tikėjimui netgi nebus duota jokio tikslaus apibrėžimo, tarsi viskas būtų savaime aišku arba neturėtų šiam dalykui didelės reikšmės. Dievui, rodos, daugiau rūpi netgi ne mūsų tikėjimas ar abejonės, o tai, kad į jo lek leka atsilieptume tuo pačiu nuolankiu ir viską priimančiu einu. Viena iš psalmių kalba apie Dievą, kuris nenori nei deginamų, nei atgailos atnašų, bet atveria ausis klausytis jo balso. Vieniems, kaip Jeremijui, – septyniolikos metų, kitiems – septyniasdešimt penkerių. Tiesa, užuot žygiavę lyg paraduose, su šūkiais ir plakatais, tikėjimo kelionės dalyviai viso labo tik klibikščiuos. Girdėdami iš dangaus, kad visa, kas geriausia ir reikalingiausia, bus rytoj. Nujausdama šypseną aukštybėse, Sara irgi buvo besijuokianti. Bet šypsomasi ne dėl to, kad pavyksta mus suvilioti gražiais pažadais, – tai šypsena Dievo, kuris žino, kad įtikėjusieji tikrai gelbės pasaulį ir neš jam palaiminimą.

 -tj-

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.